P0

Veidai

K. Andriuškaitė: „Svarbiausia šiandienos technologija – kūrybiškumas”

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2021-01-12


Nuo rugsėjo mėnesio Klaipėdos dramos teatre porą kartų per savaitę susitinka grupė pradinukų. Skirtingo amžiaus, iš įvairių mokyklų. Tai pirmas kartas, kai šis teatras tampa mokinių susitikimo vieta. Vos apšilę kojas vaikai buvo pakviesti vaidinti žymaus latvių režisieriaus Elmaro Senkovo kuriamame spektaklyje „Varovai“.

„Vaikai turi švarią fantaziją. Jie jau yra aktoriai, į juos kreipiuosi kaip į aktorius“, – apie savo sumanytą studiją ir jos veiklą pasakojo aktorė Kamilė Andriuškaitė.

Kamilė Antriuškaitė
Didžiojoje scenoje – nesuvaidinta laisvė

Kai E. Senkovas savo naujame spektaklyje pakvietė vaidinti vaikus, jie buvo neseniai pradėję lankyti teatro studiją.

„Labai greitai metėmės į pažintį su teatro žodynu, kad režisieriui būtų lengva dirbti, vaikai turėjo žinoti, kas yra kulisai, prožektorius, režisieriaus asistentas ir t.t.,– pasakojo K.Andriuškaitė,  – Stebiuosi vaikų drąsa ir labai jais didžiuojuosi – jie puikiai įsiliejo į profesionalų teatrą.“

Teatro mokytoja auklėtinius perleido režisieriaus asistento globai, tad šalia iššūkio dirbti greta profesionalių aktorių vaikams teko priprasti ir prie naujo, kaip patys vadino, „mokytojo“. Tiesa, net jei spektaklyje šonais trynėsi su Dariumi Meškausku, Regina Šaltenyte, Giedriumi Savicku ir kitais žinomais aktoriais – vaikai to nesureikšmino.

„Jie tokio amžiaus, kai ne itin jaučia socialinius skirtumus – tai pamoka man, kaip tarp žmonių nestatyti barjerų, – vaikų bendravimu džiaugėsi K. Andriuškatė.– Vaikai į viską žiūri paprasčiau ir tai yra gerai. Pavyzdžiui, įsivaizdavau, kad pirmą kartą užlipę ant scenos vaikščios pagarbiai ant pirštų galų, bet ne – jie šokinėjo, lakstė, labai ekspresyviai matė savo aplinką.“

Vaikai po pamokų ir namų darbų rudenį kasdien lankė vakarines repeticijas, tai – didelis įsipareigojimas.

„Pastebėjau jų laisvą buvimą erdvėje – aktorius ne vaidinti, o būti scenoje mokosi ne vienerius metus. Vaikams tai išeina lengvai, – stebėjosi jų mokytoja. – Jiems labai patiko buvimas scenoje, užbūrė teatras ir labai liūdėjo, kad spektaklio premjeros nebuvo galima rodyti gruodį, buvo net ašarų”.

„Varovų“ premjera numatoma pasibaigus karantinui ir pandemijai atlaisvinus gniaužtus.

Išlaisvinti stingstantį kūną

Iš pedagogų šeimos kilusi K.Andriuškaitė įvairaus amžiaus vaikus teatrinių įgūdžių moko jau apie septynerius metus. Jai teko dirbti tiek su kūdikiais, tiek su paaugliais. Juokdamasi pripažino, kad su tėčiu, taip pat teatro mokytoju, negali išsemti mylimos temos – pokalbiuose vien vaikai ir teatras.

„Stengiuosi į vieną užsiėmimą sudėti tris dalykus: mankštą, scenos kalbą ir kūrybiškumą. Pratimai įvairūs. Smagu, kai vaikai sako, kad žaidžiame. Man tai – didžiausia dovana, vaikai patys nesupranta, kad dirba kaip normalūs aktoriai. Daugelis tų pratimų iš mano aktorinės patirties“, – apie studijos veiklas pasakojo K. Andriuškaitė. Ji minėjo, kad laikosi nuostatos, jog vaikai yra jos fantazijos vedliai – jai tereikia nubrėžti tam tikras ribas.

„Man patinka, kai vaikai mane veda savo fantazijos keliu. Nereikia egoistinių žaidimų, kad jie man vaidintų ar šoktų. Ne tai svarbiausia – mano tikslas ne muštruoti juos, bet atskleisti jų pačių kūrybiškumą“, – samprotavo teatro mokytoja.

Studijoje kurdama darnią atmosferą K. Andriuškaitė daug dėmesio skiria vaikų asmenybėms, stengiasi pastebėti kiekvieno savybes, rasti tinkamiausią bendravimo būdą.

K. Andriuškaitės nuomone, svarbu, kad teatro studijos užsiėmimai vyksta pačiame teatre. Tokiu būdu patalpos ir žmonės jose tampa patirties dalimi.

Didžiausias turtas – kūrybiškumas

K. Andriuškaitė pabrėžė, kad kūrybiškumo lavinimas jai atrodo svarbus ruošiant vaiką gyvenimui.

„Svarbiausia šiandienos technologija – kūrybiškumas. Nesvarbu, kokią profesiją pasirenka žmogus, jam reikia kūrybos. Kas yra matematinio sprendimo paieška? Loginis mąstymas pritaikant fantaziją. Man keista, kad iki šiol mokyklose nėra pamokos kūrybiškumui plačiausia prasme“, – svarstė teatro mokytoja.

Jos žodžiais, visi teatro studijoje mokomi dalykai praverčia gyvenime. Nuo drąsos laisvai reikšti save iki oratorystės ir gebėjimo atpažinti bei įvardinti savo emocijas.

„Sakau vaikams, kad mes esame kaip medžiai, o emocijos yra kaip debesys. Stebime, kaip jos sklendžia virš mūsų, bet neturime savęs su jomis tapatinti“, – apie vieną iš su vaikais taikomų kūrybiškų būdų valdyti save pasakojo K.Andriuškaitė.

Anot jos, su kiekvienu vaidmeniu gilėja vaikų emocinis intelektas – sėkmingam gyvenimui būtinas gebėjimas pažinti save ir aplinkinius, mokėjimas suprasti ir valdyti savo emocijas.

„ Jų pasaulis pilnas ryškių gražių spalvų, stengiuosi atsikratyti kritikos ir vertinimo. Lengva pasakyti sau, kad neišeis, nemoku– tai žalingi proto žaidimai, nuo vaikystės statomi barjerai. Reikia išmokti savęs nestabdyti“, – K. Andriuškaitė akcentavo, kad teatro studijoje pirmiausia siekia padėti vaikams pažinti save, kurti saviraiškai ir kūrybai atvirą erdvę, padėti peržengti asmenybės augimą varžančias ribas.

Kartais teatro naudą galima pamatyti labai greitai – vienos iš studijos auklėtinių mama aktorei džiaugėsi, kad pradėjusi lankyti teatro studiją jos dukra ėmė labai laisvai ir aiškiai reikštis.

Kova su karantino įtampomis

Karantino metu teatro studijos nariai susitinka virtualiai – kiekvienas iš savo namų. Kaip ir suaugusiesiems, vaikams šis laikotarpis yra sunkus.

„Karantino metu daugiau emocinių šuolių, neprognozuojamų, nevaldomų – vieną minutę linksma, kitą – liūdna,– pasakojo K.Andriuškaitė. – Mokau, kad svarbu nesusitapatinti su emocijomis. Mokėti jas atpažinti ir įvardinti, išbūti ir paleisti. Žinoti, kad nėra blogų emocijų. Džiaugiuosi, kad vaikų žodynas nuolat plečiasi – nėra tik „liūdna“ ar „linksma“. Sako, kad yra „pasimetę“, „nustebę“.

Pasak K.Andriuškaitės, virtuali erdvė apsunkina bendro buvimo pojūčio kūrimą, „pirmą pusmetį skyriau grupės formavimui, norėjau suburti labai gražiai bendraujančių draugų būrį, kad jie norėtų susitikti, mokėtų vienas kitam pasakyti gražų žodį. Darėme ir judesio, ir scenos kalbos užduotis, bet viską labai švelniai moviau ant bendrystės, draugystės, tarpusavio palaikymo. Karantinas labai nedėkingas, negalime būti kartu“.

Susitikę teatre mokiniai būdavo, mokytojos žodžiais, vienijančioje ir teatro magija persmelktoje vietoje, tuo metu virtualūs pasimatymai apsunkina bendros atmosferos pajautimą.

„Visi jie atskirai, savo kambariuose, ir jaučiasi ryškus kiekvieno vaiko tos dienos emocinis būvis. Ir jei vienas liūdnesnis– jį sunku įtraukti į bendrą žaidimą, grupės buvimą. Sunku suvaldyti emocinį balansą“, – apgailestavo mokytoja.

Karantino metu daugiau dėmesio skiriama sėslesnėms veikloms, pavyzdžiui, scenos kalbos pratimams.

Užsidarymo laikotarpiu vaikams svarbu pasimatyti, pajusti ryšį, kad ir virtualiai – studija yra viena iš oazių, kur galima be įtampos pabūti, kurti kartu su bendraminčiais.


    2021-01-12

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt