„Žydi saulė raudonais žiedais, paskutinį kartą žydi saulė, man vienam ji sužydės juodai, o gražus, dainuojantis pasauli”, – svajingai dainą traukia ilgaplaukis jaunuolis, sau pritariantis gitara, o dauguma šešiolikmečių į jį žiūri įsimylėjusiomis akimis.

„O чём он поёт?” („Apie ką jis dainuoja?”- liet.), – man į ausį šaukia uniformuotas šokio partneris, dvokiantis pigiu vaisiuku. Salomėjos žodžius išverčiu jam į rusų kalbą.

„Красиво, жаль, что не по-русски”(„Gražu, gaila, kad ne rusiškai” – liet.), – sako būsimasis matrosas.

Apie kėmėėšnikus ir kėmėušnikus

Man – šešiolika ir mano partneriui – nei kažin kiek daugiau, bet jis jau dėvi specialią juodą uniformą ir vaidina kietuolį. Deja, man jis įspūdžio nedaro, nes yra tik kėmėėšnikas, mat mokosi profkėje – KMŠ. (Trumpinys iš rusiško „Клайпедская моряходная школа” – Klaipėdos jūreivystės mokykla – P.M.)

Kėmėėšnikai nė iš tolo negali lygintis su kėmėušnikais – jie mokosi tikrojoje mariachodkėje – KMU ( „Клайпедское моряходное училище” – tai dabartinė Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, anuomet turėjusi technikumo statusą – P. M.)

Deja, pastarieji į šokius Rybporte, žvejybos uosto kultūros namuose, ateina retai, ne tas lygis. Mariachodkės kursantai dažniausiai renkasi mieste esančioj partenkėj ir šešiolikinių nėra linkę šokdinti – ieško sau vertų aštuoniolikmečių. Tuo labiau, kad šešiolikinei partenkėj prasprukti pro tvarkos sergėtojus – ne juokų darbas. O jei, neduok Dieve, susems ir į mokyklą praneš – garantuotas svarstymas komjaunimo komitete ir, geriausiu atveju, trejetas iš elgesio.

Tad nors ir uniformos šių kursantų kur kas gražesnės, ir jie patys – vyresni bei šaunesni, šeštadieniais šokiams renkuosi arčiau namų, tarp geležinkelio ir marių įsispraudusią žvejybos uosto kultūrkę.

Joje irgi retkarčiais tvarkdariai sumano prasisukti tarp paauglių, bet mums su drauge sekasi – nė karto jiems neįkliūvame, užtat pakankamai gerai pramokstame ne tik šnekamąją rusų kalbą, bet ir kai kuriuos jūrinius terminus.

Jie pravers jau gerokai vėliau, trumpam įsidarbinus „Lietuvos jūreivyje”.

Po studijų lietuvybės forposte – Vilniaus universitete – atvykus į redakciją, įsikūrusią tiems laikams moderniame Laivininkystės pastate, ištinka lengvas kultūrinis šokas.

Nors pačioje redakcijoje be rusakalbių dirba ir lietuviškai kalbantys bei rašantys kolegos, visa kita parochodstvos aplinka dvelkia sovietinių filmų atmosferą primenančiais vaizdais: kuoduotos, blizgiomis boninėje pirktomis bliuzelėmis pasipuošusios mariačkos, užkalbintos lietuviškai, atšoka kaip vaiduoklį išvydusios, o redaktorės užduotis parašyti apie spartuoliškai dirbančią prekybos uosto komjaunimo kuopelę ilgam atbaido nuo sovietinės žurnalistikos.

Apie „truputį pasikeitusią” pasaulėžiūrą

Tad po daug daug metų skaitydama Petro Bekėžos nostalgiškus prisiminimus apie tai, kaip „jūrinės tradicijos Lietuvos vaikinams aktyviai buvo diegiamos sovietmečiu” bei kaip „tuomet truputį buvo pasikeitusi ir žmonių pasaulėžiūra”, galiu tik paploti patyrusiam jūrų vilkui per petį.

Kas buvo, tai buvo – visuotinė sovietizacija, komunistinės ideologijos bei rusifikacijos visais įmanomais lygiais priverstinis diegimas, kuriam, panašu, lengvai ir noriai pasiduodavo aukštųjų partinių mokyklų auklėtiniai, bet prieš kurias, ačiū protėvių genams, dauguma lietuvių visgi atsispyrė, pirmieji ištrūkę į laisvę iš sovietinio „rojaus”.

Tad nebūdama kompetentinga diskutuoti su patyrusiais jūrų vilkais jūrinės valstybės svarbos ir reikšmės klausimais, nuodugniai gvildenamais kolegos Denis Kišinevskij pokalbiuose, paminėsiu tik pora faktų: Lietuva niekada neturėjo savo nacionalinio laivyno, apie kurį vis dar kliedi kai kurie jo kalbinti pašnekovai, beje, puikiausiai žinantys šį faktą.

Sovietmečiu visos svarbiausios jūrinės organizacijos ir įmonės, kurias vienijo vadinamasis Litrybpromas, kaip, beje, ir prekybos laivynas, buvo vadinamojo sąjunginio pavaldumo, t.y. tiesiogiai priklausė Maskvai. Klaipėdos laivai plaukiojo su raudona kūju ir pjautuvu pažymėta vėliava, o daugumą įgulų juose (kaip ir dirbančiųjų jūrinėse kranto įmonėse) sudarė rusakalbiai, atvykę iš įvairiausių didžiosios SSRS kampelių. Tarp jų netrūko ir tokių, kurių adresas buvo „не дом и не yлица” („ne namas ir ne gatvė”, – citata iš rusiškos dainos.).

Vėliau dalis jų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aktyviai veikė jedinstveninkų gretose, kita dalis sugrįžo į motulės Rusijos glėbį. Kodėl Lietuvoje pasilikusiems bei kai kuriems jų palikuoniams, (o ir daliai lietuvių) iki šiol vis dar „prie ruso buvo geriau” – klausimas ne man.

Aš gi galiu konstatuoti dar vieną faktą: šiandien vos 2,8 mln. gyventojų turinti Lietuva su savo nė 100 kilometrų nesiekiančia jūrine siena yra stipriausia jūrinė valstybė per visą savo, kaip nepriklausomos valstybės, gyvavimo laikotarpį.

To įrodymas – ir puikius darbo rezultatus kasmet demonstruojantis Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, ir kvalifikuotus specialistus rengianti Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, ir Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, ir Kruizinių laivų terminalas, ir naftos terminalas Būtingėje, ir ne viena stipri jūrinė kranto bei laivybos bendrovė, ir jūriniai keltai, neminint priekrantės žvejų ar Kadetų mokyklos.

Nesutinkantiems su šiuo teiginiu, galiu patarti paskaityti knygelių Lietuvos istorijos tema bei užmesti dar kartą akį į žemėlapį. Gal tada nekils noras mūsų šalies tradicijų, galimybių ir siekių lyginti su Danija, Olandija, Norvegija ar Japonija…