Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius pristato keturių menininkų: Editos Sabalionytės, Edvardo Gongapševo, Sauliaus Drungelo ir Ryčio Vilniečio virtualią gatvės fotografijos parodą.

Nedidelė fotografijos mėgėjų grupelė susibūrė 2019 – ųjų metų pabaigoje. Keturis fotografus: vilniečius Rytį ir Editą, bei Saulių iš Jungtinės Karalystės ir Švedijoje gyvenantį Edvardą, suvienijo bendras pomėgis – gatvės fotografija.

Ištisus metus bendraminčiai fotografavo ir dalinosi tarpusavyje patirtimi, įspūdžiais ir nuotraukomis. Per vienerius metus susikaupė nemenkas nuotraukų archyvas, kurį atidžiai peržiūrėjus ir atrinkus geriausius kadrus, buvo parengta ši paroda.

Fotomenininkai, analizuodami gatvės fotografijos žanrą, nusprendė pristatyti savo parodą ir pasidalinti mintimis, atsakydami į vieną ir tą patį klausimą, kodėl jei mėgstu gatvės fotografiją ir ar patartų ją pabandyti kitiems?

Edita Sabalionytė/ Vilnius

Fotografijoje esu naujokė. Prieš keletą metų paėmusi į rankas fotoaparatą ir išbandžiusi ne vieną žanrą, supratau, kad labiausiai mane domina žmonės, ypatingai, kai jie tikri, neapsimetinėja ir nepozuoja. Gatvės fotografija man tapo tikru atradimu ir suteikė galimybę fiksuoti realų gyvenimą.

Tiems, kas domisi fotografija, labai rekomenduočiau pabandyti šį žanrą – tai tikras nuotykis, kuriame visuomet slypi netikėtumo žavesys. Gatvė visuomet kitokia, niekuomet negali numatyti, kokios istorijos tau bus pasiūlytos, kuo būsi nustebintas, kokių įvykių liudytoju tapsi…

Edvardas Gongapševas/Jönköping/Švedija

Šimtą kartų klausiau savęs, kodėl – gatvė. Išbandžiau fotografijoje beveik viską, išskyrus gal astrofotografiją. Nemenkinu astrofotografijos (astrofotografija – specializuota fotografijos rūšis skirta astronominiams objektams užfiksuoti) – tai netgi labai įdomu, tiesiog neturiu kantrybės pusę nakties nemiegoti ir laukti kol fotoaparatas kažką įžiūrės.

Fotografuojant peizažus tekdavo planuoti iš anksto, kur ir kada fotografuosiu, stebėti orų prognozes, bandyti nuspėti, saulėta bus rytoj ryte ar ūkanota, anksti keltis, kažkur važiuoti, fotografuoti suplanuotą objektą ar siužetą šimtu skirtingų rakursų, o vėliau namuose atrinkti vieną iš gausybės nuotraukų. Daug darbo dėl ne kartą matyto peizažo ir suvokiant, kad jau kažkieno padaryti kadrai yra kur kas dramatiškesni, negu tavo nufotografuotieji. Gatvėje „rūkas” arba “saulė” yra kasdien. Čia visą laiką kažkas vyksta. Vienoje vietoje galima padaryti šimtą skirtingų kadrų.

Gatvės fotografijai nereikia super objektyvų, nebūtina studijinė šviesa, reikia tik kameros ir gatvės.

Rytis Vilnietis/Vilnius

Nelaikau savęs užkietėjusiu gatvės fotografu. Man labai patinka gatvėje ieškoti įdomių personažų, žmonių ir aplinkos sintezę atskleidžiančių kompozicijų. Spontaniškumas, kuris būdingas gatvės fotografijos stilistikai, man nėra priimtinas. Aš laikyčiau save šauliu – snaiperiu. Mano fotografijos prioritetas yra architektūra, tačiau fotografuodamas pastatus, stengiuosi kadre užfiksuoti ir atsitiktinius žmones – tai sustiprina nuotraukų turinį.

Kadangi fotografuoju jau daug metų, galiu palyginti, kaip pasikeitė miestų veidai. Kas kitas, jei ne gatvės fotografija, geriausiai gali atskleisti tuos laiko pokyčius? Tai ir yra viena iš tų priežasčių, dėl ko patarčiau pamėginti gatvės fotografijos žanrą. Tokios nuotraukos bus tobulas prabėgusio gyvenimo veidrodis ir, galbūt, jūsų dienoraštis.

Saulius Drungelas/Portsmouth/Jungtinė Karalystė

Niekad rimtai nesusimąsčiau, kodėl gatvės fotografija yra pagrindinis mano laisvalaikio užsiėmimas. Tai tapo lyg savaime suprantamu dalyku. Fotografavimą gatvėje galėčiau palyginti su adaptaciniu periodu naujame mieste, į kurį atvažiavai gyventi. Miestą prisijaukini ir matuojiesi tyrinėdamas: vaikštai gatvėmis, užeini į vieną kavinę, paskui į kitą, į dar kitą, kol galiausiai kažkuri iš jų prilimpa ir tuomet nuolat imi joje lankytis

Gatvės gyvenimas – chaotiškas reiškinys, kurio ašis yra nuolatinis judėjimas ir kaita. Žmonės nuolat juda iš taško A į tašką B, atlikdami tūkstančius prasmingų ar beprasmių veiksmų. Kai pradedi stebėti šį skruzdėlyną, suvoki, jog šis judėjimas nepradės tau pozuoti. Tenka pačiam surasti būdą, kaip išplėšti TĄ akimirką iš šio nesibaigiančio judėjimo. Kartais tai pavyksta, kartais – ne. Ir kuo daugiau nesėkmių, tuo labiau didėja adrenalino kiekis ir stiprėja sportinis azartas: reikia vienu paspaudimu suvaldyti šį judėjimą ir tą padaryti turėčiau/galėčiau aš.

Kodėl pasiūlyčiau pabandyti fotografuoti gatvėje? Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje šis žanras nėra labai populiarus. Manoma, kad Lietuvoje nėra ką paveiksluoti, čia ne Londonas, nėra tiek įdomių tipažų, minia – ne tokia marga ir įdomi.

Paveiksluoti gatvėje – tai stebėti aplinką, žiūrėti ne į visumą, bet bendrą vaizdą dalinti į daugybę mažų fragmentų, tarp kurių galima rasti kažką įdomaus, specifinio ir nepakartojamo, ir iš šių radinių sudėlioti naują vaizdą. Gal tai kiek ir keistas užsiėmimas, bet įdomus. Ir naudingas – pradedi kitaip vertinti aplinką, kurioje gyveni.

Tačiau, jei kas paklaustų – o kam to reikia? – tik patraukčiau pečiais ir atsakyčiau – šito aš nežinau.

Daugiau fotografijų – čia.