P0

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Kaip tarpukario Klaipėda minėdavo Vasario 16-ąją

Atvira Klaipėda

Vytautas Jokubauskas, Vygantas Vareikis
2021-02-16


1920 m. vasario 15 d. Klaipėdos lietuvių draugija „Aida“ „Viktorijos“ viešbutyje surengė vakarą, skirtą antrosioms Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metinėms. Įtakos surengti pirmą tokį viešą renginį galėjo turėti ir Klaipėdos statuso bei miesto šeimininkų pasikeitimas – 1920 m. vasarį į miestą palaikyti tvarkos, kol bus apsispręsta dėl šio krašto priklausomybės, atvyko prancūzų 21-asis pėsčiųjų šaulių batalionas ir prancūzų misija, vadovaujama generolo Dominique Odry.

„Viktorijos“ viešbutyje tarpukariu vykdavo priėmimai Vasario 16-osios proga. http://wiki-commons.genealogy.net nuotr.

Šiame vakare apsilankė ir 21-ojo pėsčiųjų šaulių bataliono karininkai. Renginio metu buvo suvaidinti du Vydūno kūriniai „Lietuvos pasakėlė“ ir „Vėtra“.

Prūsijos Lietuvos kultūros veikėjas ir leidėjas Jokūbas Stikliorius kalboje pažymėjo, kad „Mažosios Lietuvos lietuviai yra vienos tautos, kalbos ir kraujo su Didžiosios Lietuvos broliais. Rubežius, kurs mus skyrė tautiškai, bus pašalintas Klaipėdos krašte. Mažosios Lietuvos lietuviai turi savyje auginti Nepriklausomybę. Niekas netur ant mūsų valios turėti, kaip mes patys mūsų žemėj“.

„Aidos“ draugijos pirmininkas Adomas Brakas kalboje paminėjo, kad „lietuviai prieš dvejus metus nepriklausomybę paskelbė, o dabar ir Prūsų lietuviai gali būti tikri, kad žengia nepriklausomybėn“. Prancūzus, įvardijęs „vietininkais didžios ir galingos tautos ir gynėjais“, jis pasveikino jų gimtąja kalba ir teigė: „Jūs atėję pas lietuvius juos menkai pažinojote. <…> Lietuvių tauta tiek metų pavergta išlaikė laisvės troškimą. Mes pasitikim, kad tos tautos, kurios mus atstovauja, mums padės apginti savo garbę. Lietuviai nori žengti kultūros keliu ir augti kaip laisva tauta tarp kitų.“

Prancūzų garbei Vasario 16-osios proga salėje nuskambėjo Prancūzijos himnas „Marselietė“.

1921 m. Klaipėdos lietuvių klubas ir draugija „Aida“ restorane vėl surengė Vasario 16-osios minėjimą. Spaudoje buvo rašoma, kad į renginį susirinko daug žmonių, grojo lietuviška muzika. Lietuvių klubo pirmininkas Endrius Rėžulaitis pasveikino visus, ypač svečius iš Didžiosios Lietuvos, ir papasakojo apie Lietuvos valstybės atgimimą nuo Didžiojo karo pradžios iki šių dienų. Minėjimas baigėsi „Tautiška giesme“ ir Juozo Naujalio „Užtrauksim naują giesmę, broliai“.

1923-ieji

Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos šaulių sąjungos daliniai, perrengti civilių drabužiais, 1923 m. sausio mėn. Lietuvos Vyriausybės buvo pasiųsti užimti Klaipėdos krašto. 1923 m. sausio 15 d. vidurdienį Klaipėdos miestas buvo lietuvių rankose, išskyrus kareivines, kuriose buvo įsitvirtinę prancūzai.

Vokiškame dienraštyje „Memeler Dampfboot“ buvo rašoma, kad penktosios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metinės Klaipėdoje jau yra minimos naujos valdžios, naujų šeimininkų.

Pasirengimas Klaipėdos krašto savanorių armijos paradui Friedricho Wilhelmo (dabar – Tiltų) gatvėje 1923 m. vasario 16 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Lietuvos Vyriausybės atstovas Klaipėdoje Antanas Smetona Šaulių namuose surengė iškilmingus pietus. Šventės proga Martynas Jankus pažymėjo, jog „anksčiau ši šventė buvo švenčiama tik Kaune, o dabar tai bus daroma ir Klaipėdoje. Klaipėda yra Lietuvos durys į pasaulį“. Jokūbas Stikliorius šiek tiek pataisė Martyną Jankų teigdamas, kad Lietuvos Nepriklausomybės šventė Klaipėdoje buvo švenčiama ir anksčiau, tačiau ne taip viešai. Pats A. Smetona džiaugėsi galįs sėdėti šalia M. Jankaus, nes ilgus amžius tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių buvo dirbtinė siena, kurią dabar bus galima pašalinti. Vienas sukilimo vadovų Erdmonas Simonaitis kėlė taurę už Klaipėdos krašto lietuvininkų patriotizmo Lietuvai „žadinimą ir stiprinimą“.

Klaipėdos krašto savanorių armijos orkestras pasiruošęs paradui. 1923 m. vasario 16 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Po šventinių kalbų salėje vykusio koncerto klausėsi Ambasadorių Konferencijos Nepaprastosios komisijos (pranc. Commission extraordinaire) Klaipėdai nariai, anglų bei prancūzų karininkai ir kareiviai. Buvo perskaitytas Ambasadorių konferencijos nutarimas ir pirmą kartą Šaulių namuose iškilmingai sugiedotas Lietuvos himnas. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narių pasiūlymu buvo sugiedoti ir Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos himnai.

Klaipėdos krašto savanorių armijos parado rikiuotę apeina armijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys. 1923 m. vasario 16 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Taigi, oficialus Vasario 16-osios minėjimas Klaipėdoje pirmą kartą buvo surengtas praėjus penkeriems metams po Nepriklausomybės akto pasirašymo Vilniuje.

Minėjimai 1923-1938 metais

Kaune ir kituose Lietuvos miestuose Nepriklausomybės dienos minėjimo tradicija bei ceremonialas formavosi nuo 1919 m., tačiau lietuviams Klaipėdoje iškilmingą šios datos minėjimą dar reikėjo įtvirtinti.

Rengiantis Vasario 16-osios minėjimui, Klaipėdoje būdavo sudaromas organizacinis komitetas, kuriam vadovaudavo Klaipėdos krašto gubernatorius, būdavo atstovaujamos įvairios lietuviškos visuomeninės organizacijos, Lietuvos šaulių sąjunga, „Santara“, kartais vietos pramonininkų ir vokiškų organizacijų atstovai.

Oficialiai Vasario 16-oji Lietuvoje būdavo skelbiama nedarbo diena. Klaipėdoje nedirbdavo valstybinės įstaigos, autonominės įstaigos ir mokyklos, tačiau Klaipėdos vokiečiai, turėję nuosavas parduotuves, į šį potvarkį dažnai nekreipdavo dėmesio ir dirbdavo visą dieną.

Valstybinės įstaigos privalėjo iškabinti valstybines vėliavas, o individualių namų savininkų buvo tik prašoma tai padaryti.

1924 m. Klaipėdoje Vasario 16-osios proga karinis paradas nevyko – jis buvo perkeltas į gegužės 15-ąją, kai buvo minima Tautos šventė – Steigiamojo Seimo susirinkimo diena. Ši praktika dėl šalto oro vasarį buvo taikoma ir vėliau, o nuo 1930 m. Tautos šventę buvo pradėta švęsti rugsėjį – neįvykusio Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną.

1924 m. Klaipėdoje, kaip pažymėta vietinėje spaudoje, „daug daugiau kaip kada nors“ plevėsavo lietuviškų trispalvių. Iliuminacijomis buvo papuoštas pašto pastatas.

1924 m. Klaipėdoje smarkiai pablogėjo ekonominė padėtis, kilo masinis nedarbas, streikų metu vykusiuose susirėmimuose su policija žuvo keletas vietos gyventojų, tad 1925 m. Vasario 16-oji Klaipėdoje buvo švenčiama, kaip rašė vietos spauda, „be viešų iškilmių.“ Mieste plevėsavo trispalvės vėliavos, o pašto rūmai, kaip centrinės valdžios pastatas, buvo vėl iškilmingai papuošti. Bažnyčioje kariams vyko mišios, į kurias šie gatvėmis žygiavo su muzika. Kaip buvo rašoma, „parado betgi nebuvo, nors tai miestiečiams būtų buvę įdomu matyti“. Šaulių salėje kariai žiūrėjo spektaklį „Amerika pirtyje“, o vakare vyko priėmimas, kuriame dalyvavo apie 120 kviestinių svečių.

Spauda šį pokylį nušvietė išsamiai ir pikantiškai: „Jauki draugingo ir širdingo subuvimo atmosfera tęsėsi nuo 9 val. vakaro iki 3–4 val. ryto. Nejokiomis tvarkos taisyklėmis nesivaržydami svečiai praleido čia tikrai malonias valandas. Kol visi su visais prisipažino, pasisveikino, jautėsi dar lyg koks etiketos šaltumas. Bet greitai tai dingo ir tada jau tik linksmi, patenkinti veidai tebuvo matyti. Gausiai apkrauti visokiomis „dieviškomis žegnonėmis“ stalai viliote viliojo savęs. Lietuvių Klubo ekonomai – bufeto valdytojai čia įrodė, ką jie gali pagaminti svečiams patenkinti. O svečiai ir tikrai buvo patenkinti. Ypatingai to rauto šeimininkui p. Gubernatoriui Budriui bus buvus džiaugsmas matyti savo svečių šeimyną tokiam pakelam ūpe, tokiais nušvitusiais veidais. Ir ypatinga: pasiliuosavę nuo bet kokių tarnybinių apsiribavimų, užmiršę kasdienius, net priešingus santykius, svečiai pasitiko vienas kitą kaip žmonės, kaip draugai.“

1926 m. Klaipėdoje, kitaip negu Kaune, vyko karinis paradas, kurį stebėjo apie 5–7 tūkstančiai miesto gyventojų. Prieš paradą evangelikų liuteronų ir katalikų bažnyčiose buvo laikomos šv. Mišios. Vakare Šaulių namuose 7-ojo pėstininkų pulko kariai surengė vakarą, kurio metu buvo parodytas Vydūno spektaklis „Tėviškė“, o vėliau direktorijos prezidentas E. Simonaitis kartu su Klaipėdos seimelio pirmininku Josephu Krausu surengė alaus vakarą „Viktorijos“ viešbutyje.

1928 m. iškilmės Klaipėdoje, kurias rengė specialus komitetas, sudarytas iš lietuvių ir vokiečių atstovų, buvo aprašytos savaitraštyje „Karys“: „Dešimties metų nepriklausomybės sukaktuves minint ir Klaipėdos miestas bei visuomenė prisidėjo ir iškilmingai apvaikščiojo. Beveik visi namai buvo pasipuošę tautiškomis bei Klaipėdos krašto vėliavomis. Daug krautuvių bei namų buvo gražiai iliuminuoti. 10 val. visų tikybų bažnyčiose buvo laikomos iškilmingos pamaldos. 12 val. pas gubernatorių valdžios bei visuomenės atstovų priėmimas [atvyko apie 200 asmenų]. 14 val. bendri pietūs 7 p. pulko karininkų ramovėje, dalyvaujant vietos valdžios atstovams. 16 val. 30 min. miesto teatre vaidinimas melodramos „Birutė“, konservatorijos koncertas ir Vydūno prakalba. 20 val. Šaulių namuose bendri pietūs, prakalbos, koncertas ir t. t. Tuomi ir baigėsi Nepriklausomybės šventė. Viskas praėjo geriausioj nuotaikoj. Be to, vietiniai gyventojai pradeda jau daugiau susiartinti su lietuviais ir susiprasti.“

Salė Klaipėdoje papuošta Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui paminėti. 1928 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pamaldų metu bažnyčiose pamokslai buvo sakomi vokiečių ir lietuvių kalbomis, giedojo daugiau kaip šimto vyrų konservatorijos choras, kuriam dirigavo Juozas Žilevičius, vargonais grojo Juozas Gaubas, solo giedojo Stepas Sodeika. Luizės gimnazijos salėje Vydūnas vokiškai skaitė paskaitą „Lietuvos istorija“, o Kazys Trukanas ją pakartojo lietuviškai.

Valstybės dešimtmečio sukakties proga Respublikos Prezidentas Antanas Smetona paskelbė amnestiją 300 įvairių nusikaltėlių iš Klaipėdos krašto, ir šis žingsnis „padarė klaipėdiečiams nepaprastą įspūdį“.

Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio proga papuoštas Klaipėdos kareivinių pastatas, kuriame buvo įsikūręs Lietuvos kariuomenės 7-ojo pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulko štabas, areštinės ir karininkų klubas (dabar šiame pastate yra įsikūręs Klaipėdos universitetas). Ant pastato iškabinti Jono Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo ir Antano Smetonos portretai, papuošti vainikais. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Aštuoni Klaipėdos krašto „lietuviai visuomenės veikėjai“ buvo apdovanoti LDK Gedimino ordinu, du – III laipsnio, šeši – IV laipsnio ordinais.

1930 m., kaip ir kasmet, vasario 16 dienos ryte buvo laikomos šv. Mišios, vyko iškilmingas renginys Šaulių namuose. Karininkų ramovėje vyko pietūs, kuriuose apsilankė ir gubernatorius Antanas Merkys, vakare „Viktorijos“ viešbutyje dar surengęs tradicinį priėmimą, kuriame netrūko nei alaus, nei užkandžių.

Kai 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, Klaipėdos krašte pradėjo stiprėti revanšistinės nuotaikos. Lietuviškų atminimo dienų minėjimas virto daugiausia vien Lietuvos valdžios reikalu.

Po 1934–1935 m. vykusio Neumanno ir Sasso proceso Lietuvos nepriklausomybės šventėje vengdavo dalyvauti Klaipėdos magistrato vadovai, kurie paprastai atsiųsdavo trečiąjį asmenį. Klaipėdoje vis dažniau pasitaikydavo ne tik nelojalumo atvejų, kai prie „Memeler Dampfboot“ redakcijos bei pronacistiškai nusiteikusių vokiečių namų nebūdavo keliama lietuviška trispalvė, bet ir šio valstybingumo simbolio išniekinimo incidentų.

Istorikas Vasilijus Safronovas yra pažymėjęs, kad tipiškas valstybinių švenčių Klaipėdoje ritualas tarpukariu buvo Klaipėdos įgulos paradas, mišios bažnyčioje, priėmimas pas Lietuvos Vyriausybės atstovą ir koncertas. Minėjimai dažnai vykdavo uždarose erdvėse ir sulaukdavo negausios prolietuviškos visuomenės dėmesio. Karinė įgula vaidino svarbų vaidmenį, organizuodama šias šventes. Dažnai dūdų orkestras būdavo sudėtinė šventės dalis.

Rašytojas ir publicistas Pulgis Andriušis pažymėjo, kad „klaipėdiečiai prie dūdų muzikos nepaprastai prisirišę. O dūdų Klaipėdoje netrūksta; kareiviai, šauliai, santariečiai, pagaliau Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistai. Kiekvieno pulkas su savo triūbininkais, kaip čia vadinama, žygiuoja bažnyčion“.

Oficialiuose ritualuose vasario 16 dieną dalyvaudavo ir provokiškos orientacijos veikėjai, tuo deklaratyviai demonstruodami lojalumą lietuvių valdžiai, tačiau 4-ajame dešimtmetyje ši demonstracija dažnai reikšdavo tik dalyvavimą „iš reikalo“.

1936 m. vasario 16 d. ryte įvairios lietuviškos organizacijos su vėliavomis ir orkestrais vyko į miesto bažnyčias dalyvauti pamaldose. Po mišių organizacijos išsirikiavo Turgaus gatvėje ir vyko paradas Laukininkų, Biržos gatvėmis, Prezidento Smetonos alėja, Stoties gatve (dabar Tiltų, Herkaus Manto, Liepų, K. Donelaičio ir S. Nėries g.) iki Lietuvos šaulių sąjungos XX rinktinės būstinės – Vytauto Didžiojo gimnazijos. Šios gimnazijos salėje vyko minėjimas – iškilmingai buvo įneštos vėliavos, pagerbti žuvusieji, po oficialių kalbų vyko tradicinis koncertas. 20 val. Šaulių namuose prasidėjo „koncertas-subuvimas“, kuris užsitęsė iki 2 valandos nakties. Koncertavo 6-ojo pėstininkų pulko karių ir Giedotojų draugijos chorai, o Dariaus ir Girėno šaulių kuopos moterų skyrius organizavo loteriją.

Pagal tokį pat nusistovėjusį ceremonialą 1937 m. vasario 16-osios rytą vyko pamaldos katalikų bažnyčioje. Jų metu Pedagoginio instituto Klaipėdoje lektorius Juozas Gaubas grojo vargonais, o kito šio instituto lektoriaus Stepo Sodeikos diriguojamas mišrus choras atliko šv. Pranciškaus Ksavero mišias. Mišios buvo laikomos ir evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčioje.

Vakare Valstybiniame Klaipėdos teatre vyko Vinco Mykolaičio-Putino dramos „Valdovas“ premjera, kurios metu vaidino viešnios iš Latvijos: Daugpilio latvių teatro aktorė Vilma Liepiņa-Adernieks ir Jelgavos latvių teatro aktorė Emma Ezeriņa.

Iškilmingas minėjimas bei koncertas vyko ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Šventinėje kalboje gubernatorius Jurgis Kubilius kalbėjo: „Šiandien pas mus visus nuotaika šventadieniškai pakili. Juk tai mūsų valstybės Velykos. Prieš 19 metų mūsų valstybė tikrai atsikėlė iš numirusiųjų. <…> Ar tai buvo stebuklas, Lietuvos valstybės prisikėlimas? Lietuva kaip valstybė atgimė tik todėl, kad išsilaikė gyva lietuvių tauta. Tiesa, ir jai daug kas pranašavo mirtį. Net skaičiavo jos gyvybei metus. <…> Tauta nėra koks abstraktas, kokia metafizinė ūkana. Tautą sudaro gyvi žmonės, suma jos narių, o taip pat ir mirusiųjų atmintis bei jų atlikti žygiai. Tauta yra gyvas, konkretus padaras, regimas fiziniai ir jaučiamas dvasiniai. Tikrumoje tauta yra ir turi būti ne kas kita kaip viena didelė pilna prasme žmonių šeima.“

Iliustracija iš „Vakarų”

Baigdamas kalbą gubernatorius pabrėžė, kad nepriklausomybė – „tai pamatas mūsų asmeniškai ir bendrai tautinei, medžiaginei ir dvasinei gerovei“.

1938 m. visoje Lietuvoje buvo iškilmingai minimas Nepriklausomybės 20-metis. Klaipėdoje ta proga visų konfesijų maldos namuose ryte vyko pamaldos. Lietuviškoje spaudoje apie šventę uostamiestyje rašyta romantizuotai: „Visi Klaipėdos namai pasipuošė vėliavomis. Tiek namų, papuoštų lietuviškomis vėliavomis, Klaipėdoje buvo pirmą kartą per visus 15-ka laisvo Klaipėdos gyvenimo metų. Be vėliavų, labai daug namų buvo papuošti vainikais, girliandomis, o vakare nušvito puikiausiomis iliuminacijomis. Krautuvių vitrinose ir šiaip daug privačių namų languose buvo išstatyti Vytauto, Tautos Vado Antano Smetonos ir kitų didžiųjų Lietuvos vyrų paveikslai. Skaitmenys 1918–1938 visiems praeiviams priminė dienos reikšmę.“

Klaipėdos muitinės pastatas, papuoštas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga. 1938 m. vasaris. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Vėliau minėjimas tęsėsi Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje, o vakare – iškilmingas renginys Valstybiniame Klaipėdos teatre, kur kalbas sakė krašto gubernatorius Jurgis Kubilius, krašto direktorijos prezidentas Augustas Baldžius. Jis pažymėjo Klaipėdos specifiką Vasario 16-osios kontekste: „Klaipėdiečių mintyse natūraliai kyla kiti atsiminimo vaizdai, nes mums šie du dešimtmečiai nėra bendro vystymosi laikas. Pirmame dešimtmetyje mūsų gimtame krašte įvyko politiniai ir ekonominiai perversmai, kurie buvo tokie gilūs, kad klaipėdiečiams sugriuvo pasaulis su viskuo, kas jiems buvo buvę miela ir brangu. Dar tiktai 15 metų Klaipėdos kraštas teprijungtas prie politinio ir ekonominio visos valstybės likimo, ir negalima pasakyti, kad šitame laike išsivystymas Klaipėdos krašte būtų ėjęs visiškai tiesia ir vieninga linija.“

Koncerto metu kvintetas „Collegium Musicum“ sugrojo Volfgango Amadėjus Mocarto kūrinių, Giedotojų draugijos choras, diriguojamas Alfonso Mikulskio, padainavo keletą lietuviškų dainų, o programą užbaigė Valstybinės operos solistės Vincės Jonušaitės-Zaunienės rečitalis.

Po iškilmių teatre vyko tradicinis priėmimas pas Klaipėdos krašto gubernatorių.

Klaipėdos geležinkelio stotis, papuošta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga. 1938 m. vasaris. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Tai buvo paskutinis sąlygiškai ramus Nepriklausomybės dienos minėjimas Klaipėdoje.

1938 m. lapkričio 1 d. Lietuva buvo priversta atšaukti karo padėtį Klaipėdos krašte ir panaikinti cenzūrą. Vietos nacionalsocialistai, pajutę galimybę laisvai veikti, puldinėjo lietuviškų mokyklų mokinius ir uniformuotus šaulius, įžeidinėjo Lietuvos karius. Iš autonominių mokyklų buvo pašalinti Lietuvos prezidento portretai ir Vyčio ženklai, varžomas mokymas lietuvių kalba. Lietuvių kalba Klaipėdos krašto įstaigose buvo ignoruojama, o iš autonomijos administracinio vartojimo ji buvo galutinai pašalinta. Žydų tautybės gyventojai pradėjo kraustytis iš Klaipėdos krašto. Autonominėse mokyklose ir įstaigose įsigalėjo pasisveikinimas „Heil!“, o vėliau ir „Heil Hitler!“.

„Visos penkiolikos metų pastangos tirpo kaip pavasario sniegas“, – rašė Klaipėdos krašto gubernatoriaus patarėjas Martynas Anysas.

Paskutinė šventė

1939 m. vasario 11 d. Klaipėdos krašto direktorija išleido potvarkį, kad pamokų Vasario 16-osios proga nebus tik tose krašto mokyklose, kuriose buvo dėstoma lietuvių kalba. Duota aiškiai suvokti, kad tai tik lietuviams reikšminga diena.

1939 m. vasario 15 d. vakare, jau sutemus, lietuviškų įstaigų, įmonių ir pavienių asmenų namų langai nušvito trispalvėmis šviesomis. Languose buvo išstatyti vainikais puošti Lietuvos valdovų ir žymių tautinio sąjūdžio veikėjų portretai. Tačiau kartu spaudoje buvo konstatuota, jog, nepaisant centrinės valdžios bandymų kurti šventinę nuotaiką, „mieste buvo daug žmonių, kuriems tas vakaras buvo paprastas“.

Vasario 15 d. vakare šventinis minėjimas prasidėjo Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje. Tradiciškai greta oficialių kalbų ir paskaitų buvo pristatyta meninė programa, kurią užbaigė himnas „Lietuviais esame mes gimę“. Kitą dieną – vasario 16-ąją, kuri oficialiai buvo įteisinta kaip eilinė darbo diena, ryte iš įvairių būstinių kareivinių link pajudėjo XX Klaipėdos šaulių rinktinės šauliai, išsirikiavę kareivinių aikštėje. 10 val. šauliai kartu su Lietuvos kariuomenės įgulos kariais nužygiavo į bažnyčią, kurioje buvo laikomos šv. Mišios. Jų metu giedojo solistė Stasė Dievaitytė-Skačkauskienė ir bažnyčios choras, diriguojamas Juozo Karoso. Po pamaldų šaulių batalionas iškilmingai žygiavo per miestą Palangos, Liepojos, Laukininkų ir Manheimo (dabar S. Daukanto, Herkaus Manto, Tiltų, Galinio Pylimo) gatvėmis, o vėliau išsiskirstė į savo būstines.

12 val. iškilmės prasidėjo Pedagoginio instituto didžiojoje auloje, kur vyko dviguba šventė – Nepriklausomybės dienos minėjimas ir jaunesniųjų studentų priėmimas į studentų korporaciją. Ceremonija buvo baigta akademiniu himnu „Gaudeamus“. Po trumpos pertraukos Z. Kuzmickis skaitė paskaitą apie Vasario 16-osios reikšmę, vėliau buvo surengtas koncertas. Porą valandų trukęs renginys buvo dar kartą užbaigtas Mažosios Lietuvos himnu „Lietuviais esame mes gimę“.

Vasario 16-osios minėjimas Smeltėje, akcinės bendrovės „Maistas“ salėje, prasidėjo įnešant Martyno Jankaus šaulių kuopos ir Smeltės santariečių vėliavas. Po oficialiosios dalies įvyko solistės Paršiūnaitės ir Martyno Jankaus šaulių kuopos mišraus choro koncertas. Po koncerto, grojant jungtiniam Dariaus ir Girėno bei Martyno Jankaus šaulių kuopų orkestrui, linksmybės ir šokiai tęsėsi iki vidurnakčio.

Šventės proga Klaipėdos krašto gubernatorius Viktoras Gailius gubernatūroje tradiciškai surengė priėmimą, į kurį Krašto direktorijos prezidentas Willy Bertuleitis atvyko apsirengęs nacių partijos vado uniforma, tik be svastikos, o jos narys Herbertas Boettcheris buvo apsivilkęs Ordnungsdienst’o uniforma.

Oficialus minėjimas vyko Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje, kur dalyvavo gubernatorius Viktoras Gailius, patarėjai Martynas Brakas, Martynas Anysas, Uosto direkcijos pirmininkas inž. Bronius Sližys, karinės įgulos viršininkas gen. št. plk. Antanas Breimelis, XX Klaipėdos šaulių rinktinės vadas plk. Jonas Andrašūnas ir kiti svečiai. Renginį pradėjo „Santaros“ draugijos pirmininkas Jurgis Reisgys, savo kalboje išdėstęs radikalias mintis: „Susiburkime čia, lietuviškame pajūryje, Klaipėdos krašte, į vieną stiprų lietuvišką frontą <…>. Mūsų vieningumas, tautinė sąmonė, savo krašto, tėvynės ir laisvės meilė, apsišvietimas – tai mūsų tautos dvasios lobis, tai tvirčiausi mūsų ginklai. Tad ruoškimės ir kalkim nepriklausomybės išlaikymui tokius ginklus, statykim tokias tvirtoves, kurios už plieną yra tvirtesnės, kurios nenugalimos nei kulkosvaidžių, nei patrankų šūviais.“

Dienraščio „Vakarai“ redaktorius Vincas Rastenis skaitė paskaitą. Po oficialiosios dalies vyko meninė programa. Iškilmingos kalbos ir koncertas buvo transliuojami per radiją.

Tai buvo paskutinis Vasario 16-osios minėjimas senojoje Klaipėdoje…

Tekstas iš knygos „Nepriklausomybės diena. Vasario 16-osios minėjimas Klaipėdoje”


    2021-02-16

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt