„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau pasakoja, kokie įvykiai Klaipėdos krašte nutiko kiekvienų metų pradžioje tarpukariu, kai jis buvo Lietuvos dalimi.

Pirmieji metų mėnesiai anais laikais buvo gausūs ir jūrinių naujienų.

Vieton pigiau – brangiau

Prabėgus metams po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Jonas Keras laikraštyje „Lietuva” konstatavo, kad Klaipėdos uoste – brangu.

Klaipėdos uostas apie 1925-uosius. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.

„Mes visi džiaugėmės kada Klaipėda liko Lietuvos uostu. Visi Lietuvą mylį prekybininkai suskubo siųsti visas savo prekes per Klaipėdą. Visi manė, kad pas savuosius bus pigiau: kad prekių transportas apsieis pigiau per Klaipėdą negu per Liepojų. Bet apsirikta. Vieton kad būtų pigiau yra žymiai brangiau”, – rašė J. Keras.

Jis pateikė ir konkretų pavyzdį – keliolika tonų prekių iš Hamburgo atplukdymas į Klaipėdą tuo metu atsiėjo 370 litų, o jų perkrovimai Klaipėdoje iš laivo į sandėli ir iš sandėlio į vagonus kainavo 335 litus.

„Tokiu būdu imant už prekių perkrovimą nors ir labai mylinčius Lietuva prekybininkus mes nuvarysime į Liepoją. Jeigu mes norime susilaukti savo laivyną ir sudaryti didesni judėjimą Klaipėdos uoste, reikia sunormuoti artelių kainas, kad jos nebūtų didesnės, kaip yra mokamos kituose uostuose”, – konstatavo J. Keras.

Prabėgus metams ir suskaičiavus „viščiukus” tapo aišku, kad arba kainos uoste sumažėjo, arba J. Keras visgi buvo neteisus ir prekybininkams Klaipėda buvo patraukli. Laikraščio „Klaipėdos žinios” žurnalistui pasikalbėjus su uosto vadovu Liudviku Stulpinu šis išguldė skaičius, kad 1924 metais per uostą išvežta iš Lietuvos 143 435 tonos prekių, o įvežta 294 611 tonų įvairių importuojamų gaminių.

„Išvežamų prekių skaičiuj pirmoj vietoj stovi apdirbtas medis, celiuloza, fanera, dėžėms lentos, sėmenys, popiermalkos ir kit. Eksportuojamos jos daugiausia į Vokietiją, Anglija, Olandiją, Daniją ir Belgiją. Įvežtų į Lietuvą per Klaipėdos uostą daug trąšų, cemento, akmeninių anglių ir kalkių”, – rašė „Klaipėdos žinios”.

1923 m. uoste aptarnauti 667 laivai, o 1924-aisias jau 707.

Uosto brangumo klausimas buvo keliamas ir 1935-aisiais. Tad Uosto direkcijios vadovas Balys Sližys „Lietuvos aidui” pareiškė, kad „bendrai Klaipėdos uostas nėra brangus – yra net kiek pigesnis negu Dancigo ar Gdynės uostai”.

„Kiek anksčiau Klaipėdos uostas buvo vienas iš pigiausių uostų Baltijoje, tačiau paskutiniu laiku nukritus kai kurių valstybių, valiutai, savaime atpigo ir jų uostai. Vis dėlto jeigu paimsime tą aplinkybę, kad per Klaipėdos uostą eina apie 65% viso Lietuvos importo ir eksporto ir kad per tai Klaipėdos postas pajamų iš to teturi tik apie 700 000 litų per metus, tuo tarpu, kai visa prekių apyvarta uoste praneša kelis šimtus milionų litų, tai uostui tenka labai mažas nuošimtis ir mūsų uosto brangumu nusiskųsti netenka. Kas dėl įvairių tarifų, ypač dėl šleperių, inž. Sližys pareiškė nuomonę, kad didelis klausimas esąs, ar esamus uosio tarifus atpiginus įplauktų daugiau laivų”, – rašė „Lietuvos aidas”. 

Pirmieji kartai

1926-ųjų sausį „Lietuva” citavo JAV lietuvių laikraštį „Keleivis“, kuris pranešė, kad į Amerikoj pasirodė pirmas laivas su Lietuvos vėliava.

„Keleivis“ rašo apie laivą, kurs po Lietuvos vėliava atvykęs į Galvestono uostą Tekaso valstybėj. Jo pranešimu, laivas vadinasi „Memel“, yra nemažos talpos ir gerai išlaikomas. Apie ji plačiai rašo Galvestono amerikiečių spauda. Vienas dienraštis pažymėjo, kad pasirodė ligšlol nematyta Galvestone vėliava, kuri puošia atvykusi čia laivą „Memel“, vežantį prekių Danijai. Ta vėliava yra Lietuvos krašto, kurs esąs ties rytinė Prūsija, buvusiam Vokietijos Rusijos pasieny. „Memel“ atvykęs iš Memelio uosto ir pavadintas to miesto vardu. Pasauly esą tik keturi laivai, kurie plaukioja po Lietuvos vėliava. Daug amerikiečių atlanko laivą pažiūrėti, kaip atrodo jis pats ir Lietuvos Vėliava”, – skelbė „Lietuva“ žinias iš už Atlanto.

O po trejų metų „Lietuvos aidas“ informavo, kad sausio 20-ąją Klaipėdos uoste buvo iškilmingai pakrikštyti du pirmieji bendrovės „Lietgar“ prekybos laivai, pavadinti „Klaipėda” ir „Palanga” (1270 ir 1050 bruto tonų). „Klaipėdos“ krikšto tėvais buvo Klaipėdos krašto gubernatoriaus Antano Merkio žmona Marija Merkienė ir susisiekimo ministerijos valdytojas Jonas Variakojis, o „Palangos“ – „Lietgar“ pirmininko generolo Silvestro Žukausko žmona Žozefina Žukauskienė ir A. Merkys. Anot laikraščio, ceremonijos pažiūrėti susirinko didelė minia žmonių. 

Bendrovės „Lietgar” garlaivis „Klaipėda” sausame doke. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Iškilmių proga „Viktorijos“ viešbučio salėje buvo surengti iškilmingi pietūs.

„Per pietus pasakyta daug sveikinimo kalbų. Žukauskas pasveikino vyriausybės atstovus ir kitus svečius ir pareiškė, kad pirmą kartą po 500 metų iškelta juroj Lietuvos vėliava ir kad abu prekybos laivai garbingai nešios po visą pasaulį Lietuvos vardą. <…> Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas p. Kadgynas sveikino direktorijos ir viso Klaipėdos krašto vardu reikšdamas džiaugsmo, kad senas jūrų prekybos miestas Klaipėda vėl susilaukė savo laivyno,”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Kartu jis informavo, kad abu laivai pirmuosius reisus su Lietuvos vėliava darys į Angliją – vienas plauks per Ventspilį, kur paims medžio krovinį, kitas – per Karaliaučių, kur turėjo pasikrauti kviečių.

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius straipsnyje „ Lietuvos Respublikos prekybinio laivyno raida 1921–1936 metais” yra rašęs, kad šią bendrovę įkūrė buvęs karininkas Teodoras Reingardas, kuris dalyvaudamas Lietuvos jūrininkų sąjungos darbe skelbė apie būtinybę turėti laivyną.

Teodoras Reingardas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„1928 m. pradžioje jis inicijavo jungtinio lietuvių ir užsienio kapitalo akcinės bendrovės „Pirmasis Lietuvos komercinis laivynas“ steigimą. T. Reingardas prašė Lietuvos Vyriausybės suteikti išimtines teises pervežant valstybinius krovinius ir emigrantus, tačiau teigiamo atsakymo nesulaukė. 1928 m. balandžio mėn. 19 d. T. Reingardas parašė laivininkystės bendrovės įstatus, kuriuos pavyko įregistruoti kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijoje. Buvo planuota laivais palaikyti susisiekimą tarp Klaipėdos ir Anglijos, Belgijos, Olandijos bei Vokietijos uostų, o į laivų įgulas priimti lietuvius. Ministrų kabinetas nurodė Finansų ir Susisiekimo ministerijoms parengti tikslų bendrovės palaikymo projektą. Blogėjant Lietuvos santykiams su Vokietija, T. Reingardo siūlymai buvo svarstomi, tačiau vargu ar valstybė galėjo daryti didesnių nuolaidų užsienio kapitalo remiamai kompanijai (vokiečių ir prancūzų bankų atstovams buvo numatytos vietos valdyboje). Negavus raštiško valdžios sutikimo remti bendrovę kroviniais, užtruko lėšų paieška ir laivų pirkimo reikalai. 1928 m. rugsėjo mėn. 13 d. Kaune buvo įsteigta „Lietgar“ bendrovė, kurios valdybai priklausė ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas. Laivus bendrovei perdavė vokietis W. Schuchmannas, kuris pasiliko jų dalininku”, – rašė R. Adomavičius.

Pasak jo, „Klaipėda” ir „Palanga” tapė laivai nebuvo visiškai išpirkti, todėl kapitonais, vyresniaisiais šturmanais ir mechanikais pasiliko vokiečiai. Pats T. Reingardas 1929–1930 m. plaukiojo antruoju šturmanu garlaivyje „Palanga“.

Istoriko teigimu, „Klaipėda“ ir „Palanga“ tarp Šiaurės ir Vakarų Europos uostų gabeno medieną, anglis, celiuliozę ir javus, į pačią Klaipėdą nebegrįžo.

„Nors „Lietgar“ Lietuvos jūrų laivininkystės istorijoje ir vadinta pirmąja lietuviška laivybos ir prekybos bendrove, tačiau didesnės naudos šalies užsienio prekybos politikoje ir ekonominiame gyvenime nedavė ir virto dar viena užsienio laivininkystės kompanija. „Lietgar“ laivai neturėjo jokio ryšio su Lietuvos ūkiu. Užsienio verslininkų ir valstybinio kapitalo siekių nesuderinamumas bei valstybinių krovinių gabenimo nepatikėjimas sužlugdė T. Reigardo sumanymus. 1930 metais pasaulinės ekonominės krizės padariniai smogė laivininkystės verslui. Nuo 1931 m. vasaros pabaigos abu laivai tuščiai prastovėjo Vokietijos uostuose. 1932 m. „Lietgar“ bendrovė buvo likviduota, kadangi neįstengė sumokėti uosto mokesčių ir draudimo už laivų stovėjimą”, – rašė R. Adomavičius.

Pats T. Reigardas po bankroto grįžęs į Kauną įsidarbino jo autobusų stotyje. Iki 1940 m. jis dirbo samdomu statybų inžinieriumi, o Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą buvo įkalintas kalėjime, vėliau perkeltas į IX Kauno fortą. 1941 m. birželio 24 d. iš jo pabėgo. 1944 m. pasitraukė iš Kauno į Vieną, pas brolį. 1947 m. mirė Vokietijoje eidamas 65-uosius gyvenimo metus.

Be dotacijų – niekaip

Sunkumų tais laikais patirdavo ir plaukiojusieji trumpesniais atstumais. 1932-aisiais „Lietuvos aidas” pranešė, kad sausio pabaigoje posėdžiavęs Klaipėdos miesto seimelis pageidavo, jog magistratas padengtų Klaipėdos garlaivių akcinės bendrovės nuostolių dalį 15 000 litų sumai.

„Ši bendrovę išlaiko laivą „Kurischen Haff”, kuris aptarnauja susisiekimą tarp Klaipėdos ir Kranto. Šiai bendrovei miestas turi kiekvienais metais padėti, tačiau jos nuostoliai kasmet mažėja. Prieš porą metų miestui ir magistratui teko primokėti po 80000 litų, o šiemet jau po 15 000 lt”, – rašė laikraštis.

„Kurischen Haff”. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Matyt, toks dotavimas iš miesto kišenės buvo pagrįstas liūdna patirtimi, kai 1930 m. bankrutavo Karaliaučiaus bendrovė „Fritz Neubacher“, nuo 1926-ųjų iš Klaipėdos į Krantą keleivius plukdžiusi garlaiviu „Memel”.

Dar vienas pirmas kartas

O 1936-ųjų sausį spauda skelbė apie dar vieną istorinį jūrinį įvykį.

„Į uostą įplaukė pirmasis laivas po Lietuvos vėliava vadovaudamas lietuvio”; „Pirmasis laivas su Lietuvos vėliava ir lietuvio vedamas. Istoriškos reikšmės mūsų tautai įvykis”, – skelbė „Vakarų” ir „Lietuvos aido” antraštės.

„Antradienį, sausio mėn. 28 d. į mūsų Klaipėdos uostą įplaukė pirmasis tautiškojo Lietuvos prekybinio laivyno laivas po Lietuvos vėliava, vadovaujamas lietuvio kapitono – tai akc. „Maisto“ bendrovės laivas „Maistas”. Šis laivas neseniai nupirktas iš anglų – vokiečių laivininkystės bendrovės Hamburge. Šiomis dienomis laivas buvo ištrauktas Hamburgo dokan, tinkamai peržiūrėtas, atnaujintas – atlikti reikalingi doko darbai, praeitą šeštadienį laivą uoste perėmė lietuvis kapitonas Bronius Krikštopaitis.<…> Antradienį apie 16 val. pro mūsų vartus į platųjį pasaulį „Maistas“ didingai įplaukė sveikindamasis sirenos garsais, didingai plevėsuojant Lietuvos trispalvei. Iš Hamburgo laivas atplaukė su vokiška įgula (11 žmonių, kurie visi trečiadienį traukiniu išvažiavo atgal). Jie buvo pasamdyti laivą atvežti tik iki Klaipėdos uosto. Šiandien jau sudaroma visa lietuviška įgula (apie 14 vyrų) ir laivas pasikrovęs prekių sausio 30 d. jau išplaukia į Antverpeną”, – rašė „Vakarai”.

Garlaivis „Coldair“ (vėliau – „Maistas“). Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1915-aisiais Švedijoje pastatytas „Coldair“, tapęs „Maistu“ Lietuvai tarnavo iki 1938-ųjų, kai buvo parduotas vienai Brazilijos laivininkystės bendrovei ir pervadintas į „Oyti“.

„Laivas parduodamas todėl, kad Baltijos Lloydui pilnai užtenka dviejų laivų su šaldytuvu įrengimais: Kretingos ir Utenos, šiedu laivai pilnai aptarnauja šaldytų prekių eksportą. Trečiojo laivo su šaldytuvais kaip ir nereikėjo. Tokie laivai yra gana brangūs, todėl paprastoms prekėms vežioti ir jį tam eksploatuoti yra lyg ir nuostolinga. Pasitaikė gera proga ir jis parduodamas. Už tuos pinigus bus nupirktas kitas didesnis laivas. Brazilija pirko iš Lietuvos todėl, kad tokiu laivu, kurie turi šaldytuvus, yra gana mažai. Pabaltyjy vienintelė Lietuva tik turi tokius laivus. Latvija, kurios laivynas yra dešimteriopai didesnis ir tai neturi laivų su šaldytuvu įrengimais. Dabartiniu metu tokie laivai yra didelėje paklausoje. Kiekviena valstybė juos stengiasi įsigyti“, – tada laivo paradavimo priežastis aiškino „Darbininkų balsas“.

O istoriniu kapitonu tapęs B. Krikštopaitis tarpukariu dar vadovavo laivams „Marijampolė“ ir „Kaunas“.

Bronius Krikštopaitis. Lietuvos jūrų muziejaus koliažas

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. apsigyveno Čikagoje, kur ir mirė 1999-aisais, sulaukęs 96 metų.

Du ilgai netarnavę pirkiniai ir nauja bendrovė

Jūrinių įvykių Klaipėdoje netrūko ir 1938-ųjų sausį. „Lietuvos aidas” pranešė, kad „Lietuvos Baltijos LLoydo” nupirktas laivas „Kaunas” (prieš tai – „Vardefjell”) sausio 19 d. galutinai perėjo bendrovės žinion ir iškėlęs Lietuvos vėliavą išplaukė iš Norvegijos uosto Sarpsborgo į Klaipėdą.

Šis 1931 m. Norvegijoje statytas pritaikytas grūdams ir miško medžiagai gabenti garlaivis skaičiuojant krovinio patalpas buvo didžiausias Lietuvos laivas tarpukariu.

Oslo uoste su pakelta Norvegijos vėliava užfiksuotas garlaivis „Vardefjell” (vėliau „Kaunas“). Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Laivas Lietuvai tarnavo tik iki 1939 m. lapkričio 17 d. Šiaurės jūroje jį, vadovaujamą to paties B. Krikštopaičio, torpedavo vokiečių povandeninis laivas U-57.

Nepalyginamai trumpiau su Lietuvos vėliava teko plaukioti 1938-ųjų sausį Klaipėdos laivininkystės bendrovės „Sandėlis” Graikijoje nupirktam laivui, gavusiam pavadinimą „Neringa”.

„Šis laivas dabar yra Antverpeno uoste, kur jį perima iš Klaipėdos atvykusi įgula. Netrukus „Neringa” atvyks į Klaipėdą. Tai bus vienuoliktasis prekybos laivyno laivas”, – tą sausį rašė „Lietuvos aidas”.

Jau tų pačių metų kovo 1-ąją, kai Baltijoje siautė didelė audra ir buvo tirštas rūkas „Neringa“, prisikrovusi krovinių, plaukė iš Brėmeno. Tai buvo pirmoji to laivo kelionė į Klaipėdos uostą ir jau jos metu netoli Smiltynės „Neringa“ užplaukė ant seklumos, kur ir baigė savo gyvavimą.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Neilgai teko gyvuoti ir 1938-ųjų sausio 25-ąją Klaipėdoje, laive „Baltonia” iškilmingas įkurtuves atšventusiai laivininkystės bendrovei „Anglo Lithuanian Shipping Company Limited“.

„Jos valdybos narys Balickas pabrėžė, kad prekybos mainams tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos kasmet augant ir stiprėjant, atsirado reikalas sustiprinti ir iki šiolei buvusius laivininkystės ryšius tarp abiejų kraštų. Iš abiejų purių buvo prieita išvada, kad tie ryšiai galėtų būti dar glaudesni jei abi pusės bus lygiu būdu suinteresuotos juos palaikyti ir remti. Tuo tikslu ir buvo sudaryta nauja, mišti anglų lietuvių bendrovė ir pavadinta „Anglo Lithuanian Shipping Company Limited“. Tos bendrovės vyriausias tikslas bus palaikyti nuolatinį susisiekimą tarp Lietuvos ir Anglijos, tuo tarpu vien tik linija Klaipėda Londonas”, – tada rašė „Lietuvos aidas”.