Grupė žurnalistų iš įvairių šalies žiniasklaidos priemonių fiksuoja svarbią šalies gyventojų skiepijimo nuo COVID-19 politikos problemą. Vyriausybei svarstant į mokyklas grąžinti kontaktinį ugdymą, ženkli dalis pedagogų ir kitų mokymo sektoriaus darbuotojų atsisako vakcinuotis. Kai kuriose savivaldybėse skiepų atsisakiusiųjų skaičius viršija 40 proc.

Skiepijimosi disidentai dažniausiai nurodo nepasitikėjimą švedų farmacijos kompanijos „AstraZeneca“ ir britų Oksfordo universiteto sukurta vakcina AZD1222. Esą, jeigu būtų galimybė pasiskiepyti „Pfizer” ir „BioNTech” arba firmos „Moderna” vakcinomis, entuziazmo būtų daugiau.

astrazeneca.com nuotr.

Mūsų Sveikatos apsaugos ministerija ta proga pabrėžia, kad Lietuvoje bent jau šiuo metu nėra galimybės rinktis, kokius medikamentus naudoti. Problema valstybės mastu kitokia – pagaminamų vakcinų trūksta, gamintojai sunkiai vykdo dar pernai prisiimtus įsipareigojimus už išankstinį vakcinų kūrimo finansavimą pinigus mokėjusioms šalims bei blokams (taip pat ir Europos Sąjungai) pagaminti ir patiekti sutartą medikamentų kiekį. Apskritai dėl vakcinų tiekimo dažnai veikia tikri džiunglių įstatymai – gauna tie, kurie pirmi ir brangiau moka. Labai panašu į lokalius karus, kurie prieš metus vyko dėl daugiausiai Kinijoje gaminamų apsaugos priemonių.

„AstraZeneca” ir Oksfordo universiteto sukurta vakcina, kuri ES medikamentų prievaizdai patvirtino trečiuoju numeriu (po „Pfizer” ir „Modernos”) reputacijos problemų patyrė jau Amsterdame (ten įsikūrusi ES vaistų agentūra). Agentūros pareigūnai pastebėjo, kad, jų požiūriu, AZD1222 kūrėjai neatliko pakankamai tyrimų, kurie parodytų, kokį poveikį preparatas turi vyresniems nei 55 metų amžiaus žmonėms. Todėl tvirtindami pačius skiepus jie nerekomendavo juos skirti senjorų amžiaus žmonėms. Mūsų SAM europiečiams paantrino, tačiau po savaitės pirminę rekomendaciją atšaukė, leisdami „AstraZeneca” produktą naudoti visiems. Tačiau buvo per vėlu – „Pfizer” ir „Modernos” pagamintų skiepų atsargos šalyje išseko, o skiepijamųjų eilėn stojo įvairesnę literatūrą paskaitantys ir informaciją naudojantys pedagogai.

Radosi palanki terpė plisti ne tik tiems, kurie mano, kad skiepai neišspręs COVID-19 problemos, bet visiems tiems, kurie pasisako prieš bet kokius skiepus ir yra vadinami antivakseriais.

Problema – aštroka. Tuojau duris pravers dar pernai uždarytos mokymo įstaigos, o dalis mokytojų tebelauks alternatyvos „AstraZeneca” vakcinai. Tuo pat metu mūsų SAM visai pragrįstai tvirtins, kad Lietuvoje pasirinkti konkrečios vakcinos bent jau kol kas nėra galimybių.

Didžiausias SAM galvų skausmas šiuo metu – bendri skiepijimo skaičiai, o ne galimybės vakciną pasirinkti. Laikydamasi tokios logikos ministerija elgiasi pagrįstai dėl prieš kelias pastraipas minėtų priežasčių. Problema tik, kad šiais argumentais kiekvieno – laikinojo ar užkietėjusio – antivakserio neįtikinsi.

Apie skiepijimosi prievolę visų spalvų politikai nedrįsta nė prasižioti.

Pobjauris klausimas: ar tai reiškia, kad švietimo įstaigoms lemta netrukus tapti COVID-19 jau trečiosios bangos židiniais? Gali būti visaip. Tačiau beveik neabejotina, kad vyraujant tokiai problemai karantino režimo atlaisvinimas, kurio šiuo metu laukia ko gero visi, gali būti itin trumpas. Juo labiau iš įvairių ES šalių raportuojama apie kylančias naujas užkrato bangas.