Lietuvių stiprybė visada buvo vienybėje. Surėmę pečius mūsų tautiečiai laimėjo daug svarbių istorinių mūšių, nulėmusių valstybės gimimą ir raidą, susikibę rankomis ir vieningai dainuodami dainas lietuviai atbaidė sovietų tankus ir apgynė savo Nepriklausomybę.

Jau metai lietuviai grumiasi su nauju priešu – kovidu. Tačiau ši kova, deja, labai liūdna. Ir ne tik dėl aukų, kurių klastingasis virusas jau pareikalavo, bet ir todėl, kad visada ekstremaliausiomis situacijomis vieningi buvę lietuviai išskydo, susiskaldė. Liūdniausia ir skaudžiausia dėl to, kad nebeužjaučiame vienas kito, nebesuprantame svetimo skausmo ir užuot padėję, ieškome būdų, kaip išvengti suteikti pagalbą.

Asociatyvi V. Balkūno nuotr.

„Atvira Klaipėda“ prie gerą savaitę rašė apie išskirtinę situaciją, kuri šiuo metu aktuali ne vienai šeimai. Sunkia onkologine liga sergantis pacientas, gydomas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, išreiškė savo paskutinę valią – patvirtinti testamentą, kad žmonai ir vaikams po jo mirties nereikėtų vargti teisinių vargų. Pirmasis smūgis – iš notarų biuro išgirsta žinia, kad notaras į ligoninę patvirtinti testamento nevažiuos, nes juk karantinas ir niekas į gydymo įstaigas nėra įleidžiamas. Kai šią istoriją išnarpliojo „Atvira Klaipėda“, notaras į ligoninę pas pacientą nuvyko, nes Lietuvos notarų rūmai visiems savo nariams priminė jų pareigas.

Atrodytų, jog problema išspręsta. Bet…

Kol artimieji ir žurnalistai vargo aiškindamiesi, kaip įvykdyti paciento paskutinę valią dėl testamento, laikas bėgo, o smegenų auglys vyro galvoje vis didėjo.

Kai notaras galiausiai atvyko į ligoninę, vėžys spėjo pažeisti ir ligonio stuburo smegenis, tad nuo kaklo jis yra paralyžiuotas. Notaras patvirtino, kad ligonis yra sąmoningas ir gali sudaryti testamentą. Tačiau jis nebegali pasirašyti dokumento, nes nebevaldo rankų. Tvarka, žinoma, geležinė: tokiu atveju reikalingi trys liudininkai, kurie savo parašu paliudytų, jog aiškiai girdėjo, kad šio žmogaus tikrai yra tokia valia, kokia nurodyta testamente, kurį savo parašu patvirtins ir notaras.

Viskas, atrodytų, paprasta, bet juk gyvename nepaprastu metu. Karantinas. Ir į ligoninę pašaliniai asmenys neįleidžiami.

Todėl artimieji, notaro patarti, logiškai ėmė dairytis, jog liudytojais galėtų tapti Klaipėdos universitetinės ligoninės darbuotojai. Kad ir to paties skyriaus, kuriame jau savo paskutines dienas leidžia pacientas, vis dar svajojantis po savo mirties papildomais rūpesčiais neapkrauti našle likusios žmonos.

Tačiau to skyriaus vedėja paciento žmonai telefonu pareiškė, kad personalas liudytojais tikrai nebus, nes niekam esą nereikalinga prisiimti papildomų atsakomybių. Kitų būdų pakalbinti darbuotojų nėra, nes artimieji į ligoninę neįleidžiami. Karantinas.

Tiesą sakant, rašyti apie šią istoriją tikrai nebeketinau. Viskas atrodė labai paprasta: užteks kelių telefono skambučių, pasikonsultuosiu su savo darbą ir pareigas išmanančiais žmonėmis ir galėsiu perduoti artimiesiems informaciją, kaip išspręsti šią situaciją. Juk kiekviena problema tikrai turi savo sprendimą.

Bet teko skaudžiai nusivilti ir konstatuoti: gyvename tokiais absurdo laikais, kai teisės aktai yra svarbiau už mirštantį žmogų, kai lyg ir geranoriškai nusiteikę žmonės bijo padėti, nes gali tapti įtariamaisiais, jog viršijo savo pareigas.

Teko išgirsti tai, kad į ligoninę pašaliniai asmenys tikrai nebus įleisti, nes tokie teisės aktai, o juose išimčių, kad reikėtų įleisti testamento liudytojus nėra.

Teko išgirsti ir siūlymą, jog galbūt prie lovos prikaustytą pacientą parai derėtų išrašyti iš ligoninės, nugabenti į notarų biurą, ten susitvarkyti visus formalumus, o tada vėl pargabenti į ligoninę.

Teko išgirsti dar ir kitų pasiūlymų, kuriems sugalvoti tikrai reikia fantazijos. Bet kodėl ta fantazija neveikia, kai reikia rasti patį paprasčiausią būdą padėti?

„Vaikų darželis“, – taip ironiškai susiklosčiusią situaciją įvertino Lietuvos notarų rūmų atstovas. Jam buvo nesuvokiama, kodėl ligoninės darbuotojai negali pabūti liudytojais.

„Jiems jokios teisinės pasekmės net negresia. Blogiausiu atveju, jei testamentas būtų užginčytas teisme, derėtų tik atvykti į jį dar kartą paliudyti, ką girdėjo iš paciento lūpų. Ir viskas“, – konstatavo pašnekovas.

Tačiau ir jis pripažino, kad priversti liudyti neįmanoma, tam nėra jokių svertų.

„Gal padėtų viešumas“, – pasiūlė Lietuvos notarų rūmų atstovas.

Todėl ir rašau šį straipsnį. Tai lyg kreipimasis į Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovybę, į visus jos darbuotojus. Tikrai tikiu, kad tarp Jūsų yra žmonių. Žmogiškų žmonių. Suprantančių svetimą skausmą. Užjaučiančių, kad artimieji šiuo metu ne tik turi susitaikyti, jog tuoj turės laidoti savo vyrą, tėtį, senelį, bet tuo pačiu – ir bandyti išspręsti neįveikiamą rebusą, kaip padėti patvirtinti testamentą, o tai yra paskutinė mirštančiojo valia.

Labai tikiuosi, jog karantino išvarginti ir suskaldyti lietuviai vis dėlto bent vienoje istorijoje susivienys, palaikys vienas kitą. Juo labiau, kad reikia ne minios, o tik trijų žmonių. Bet svarbiausia – reikia atjautos ir noro padėti.