P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Uoste – neregėta nelaimė

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-03-07


„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau pasakoja, kokie įvykiai Klaipėdos krašte nutiko kiekvienų metų pradžioje tarpukariu, kai jis buvo Lietuvos dalimi.

Pirmaisiais metų mėnesiai anais laikais netrūko ir nelaimių, ir svarbių verslo naujienų.

Paskutinė sukilimo auka

1923-iųjų vasarį Klaipėda atsisveikino su 13-aja vadinamojo sukilimo operacijos, kurios metu kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, auka. Dienraštis „Lietuva” pranešė, kad vasario 22-ąją, 13 val., Klaipėdos miesto kapinėse (dabar – Skulptūrų parkas) palaidotas Andrius Martusevičius-Martus. Amerikos lietuvis dalyvavo sausio 15-ąją vykusioje Klaipėdos prefektūros apsiaustyje, kurios metu peršalo ir po daugiau nei mėnesį trukusios ligos mirė. Iki tol šios karinės operacijos metu buvo žuvę aštuoni lietuviai kariai ir keturi šauliai.

Andriaus Martusevičiaus-Martus laidotuvės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Lydėtojų buvo prisirinkę geras skaičius: Klaipėdos inteligentų, Lietuvos ir amerikiečių veikėjų. Pamokslą sakė kun. Gaigalaitis. Karstą nešė iš bažnyčios draugai sukilėliai, jų orkestras gedulingą maršą griežė, sukilėlių kuopa davė pagarbą šautuvais. Prie kapo atsisveikino su velioniu širdingais žodžiais, reiškiančiais jam giliausios padėkos už jo tėvynės meilę ir darbus, visa eilė draugų: Vanagaitis, Lėbartas, Ivaškevičius, Natkevičius, Juškus ir kiti. Nemaža vainikų, kuriuos sudėjo lietuvių organizacijos ir velionio draugai, puošia a. a. Martaus kapą. Jis ilsisi šalia žuvusiųjų sukilėlių, kurie mirė kovodami už Lietuvos laisvę ir kurių vardai, rods nėra žinomi, bet už tai garsūs jų darbai”, – rašė „Lietuva”.

1874 m. lapkritį Ingavangyje, Marijampolės apskrityje gimęs A. Martusevičius-Martus buvo palaidotas toje vietoje, kur po keleto metų iškilo iki šių dienų išlikęs paminklas sukilimo operacijos dalyviams.

Vytautas Šilas Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad A. Martusevičius-Martus (mle.lt nuotr.) JAV gyveno nuo 1895 metų.

„Nuo 1907 rūpinosi lietuvių apgyvendinimu Brukline. Bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, gastroliavo su lietuviais vaidintojais po lietuvių kolonijas. 1914-1915 lankėsi Lietuvoje, dalyvavo pasitarimuose Vilniuje organizuojant Lietuvių pabėgėliams šelpti komitetą, rinko aukas Lietuvių gelbėjimo, Lietuvos autonomijos fondui. Grįžęs į JAV rinko aukas Lietuvai, rūpinosi žinių apie Lietuvą skleidimu JAV spaudoje. 1920 grįžo į Lietuvą. Pasisakė per Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto surengtus mitingus”, – rašė V. Šilas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus dar pateikia informaciją, kad A. Martusevičius-Martus JAV dirbo anglių kasykloje, tarnavo JAV kariuomenėje, vėliau vertėsi prekyba, aktyviai dalyvavo JAV lietuvių visuomeninėje veikloje. 1920-1922 m. jis su paskaitomis lankėsi Klaipėdos krašte, buvo puikus oratorius. 1923 m. buvo išrinktas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariu.

„Negirdėtas ligšiol atsitikimas”

Išskirtine netektimi buvo pažymėtas ir paskutinis 1931-ųjų žiemos mėnuo – iki tol uoste neregėtą mirtiną incidentą, įvykusį vasario 13-ąją, tada aprašė „Lietuvos aidas”.

„Klaipėdos žiemos uoste (dabar – Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorija – M. V), kur, kaip žinoma, atliekami uosto praplėtimo ir pagilinimo darbai, dėl ligšiol dar galutinai neišaiškintos priežasties nuskendo narūnas, švedas Gustavsonas. Aplinkybės, kuriomis jis žuvo, yra tokios nepaprastos, kad žinovai tvirtina, jog tai yra visai negirdėtas ligšiol atsitikimas”, – rašė laikraštis.

Nelaimėlis švedas dirbo pasamdytas danų bendrovės „Hojgaard & Schulzt“, kuri 1930 m. rugsėjį su Lietuvos vyriausybė buvo pasirašiusi sutartį dėl svarbiausių Žiemos uosto plėtimo darbų.

Jų metu senoji Žiemos uosto rytinė krantinė buvo perstatyta iš naujo, ištiesinta ir sujungta su naująja. Senasis molas liko saloje, atskirtas nuo kranto. Kraštotyininkas Kęstutis Demereckas knygoje „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos istorija“ yra rašęs, kad šių statybų metu naudotas naujas krantinių statybos būdas – gelžbetoninį bloką pagamindavo ant kranto – elinge, nuo kurio, atleidus tvirtinimus, jis pats nučiuoždavo į vandenį.

Žiemos uosto rekonstrukcijos darbai. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Toliau blokas buvo plukdomas į akvatoriją (jis buvo tuščiaviduris ir dėl to neskęsdavo), tada, ištraukus kamščius, nuskandinamas narų paruoštoje vietoje. <…> Nuleidus bloką ant dugno, jis pripildomas smėliu. <…> Šis „lietuviškas“ statybos būdas, pasiūlytas inžinieriaus J. Šimoliūno, buvo pats pigiausias ir efektyviausias – iš užsienio reikėjo pirkti tik apvalią geležį ir cementą“, – rašė K. Demereckas.

„Kalbamąją dieną po vandeniu, maždaug 3 mtr. gilumoje, dirbo du narūnai, kurie buvo vienas nuo kito 6-7 mtr. atstume. Jie dirbo tenai prie polių įrengimo. Vakare apie 5 val. dirbęs po vandeniu antras narūnas, iškeltas paviršiun, nustebo sužinojęs, kad Gustavsonas dar nesugrįžo ir nedavęs jokio signalo jį iškelti. Susirūpino, tuo ir kiti darbininkai. Tuoj buvo imtasi reikalingų priemonių ištraukti likusiam po vandeniu narūnui į paviršių, bet visos pastangos buvo bergždžios. Tada apie tai buvo pranešta antram narūnui, kuris greit vėl nusileido į vandenį toje vietoje, kur dirbo Gustavsonas. Jis (taip jis paskui pranešė) rado savo draugą begulint ant dugno, matyt, jau negyvą. Taip vadinamas šalmo langelis (jis yra iš storo, stiklo ir įtaisytas į metalinius rėmus, užsukamus ypatingai saugiais sraigtais) buvo atdaras ir tuo būdu vanduo pateko į nelaimingojo narūno kostiumą, kuris, matyt, prigėrė, nesuskubęs net paduoti signalo, kad jį iškeltų į paviršių”, – apie nelaimę rašė laikraštis.

Jis dėstė ir galimas mirtino incidento priežastis.

„Spėjama, kad Gustavonas, dirbęs su brechštanga, galėjęs ją kaip nors taip nevykusi pasukti, kad ji pataikė jam į šalmą ir taip smarkiai sutrenkė šalmą, kad pastarasis atsisuko ir langelis tuo būdu tapo atidarytas. Galimas taip pat dalykas, kad Gustavsonas, dirbdamas tarp polių, netikėtai susitrenkė į vieną iš jų kaip tik ta šalmo dalimi, kur yra sraigtas, kuris nusprukęs atidarė langelį. <…> Pažymėtais dar ta aplinkybė, kad nuskendusio narūno kostiumo lynas buvo kelis kartus apsisukęs aplink vieną iš įrengtų polių ir todėl, žinoma, darbininkai, bandę jį iškelti, negalėjo to padaryti. Tik antram narūnui atleidus lyną, Gustavsonas galėjo būti iškeltas iš vandens. Tačiau tai jau buvo per vėlu. Jis buvo be sąmonės ir visi bandymai jį atgaivinti, kurie buvo padaryti kur tuoj buvo pašauktas gydytojas, o taipogi vėliau, nugabenus jį į ligonine, nieko negelbėjo”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Pasak laikraščio, žuvęs 43-iejų švedas buvo kilęs iš Helsinborgo. Tėviškėje palaidotas naras paliko našlę su dviem vaikais.

Margariną gamino tik apie dešimtmetį

Su Skandinavija buvo susijusi ir kita vasario žinia – 1925 m. „Lietuva” informavo, kad neseniai Klaipėdoje lankėsi Danijos kapitalistai Kristensen ir danas advokatas Knud Albertsen, pasiryžę statyti mieste margarino fabriką.

„Atsilankę pas p. gubernatorių danai išdėstė, kad pas juos, Danijoj, margarinas esąs plačiai vartojamas skirtam eksportui sviestui sutaupyti. Kadangi Lietuvoj margarinas irgi vartojamas, ypač Klaipėdos krašte, bet importuojamas iš užsienio, nes fabriko Lietuvoj nesą, tad jie sutiktų pastatyti Klaipėdoj margarino fabriką, kur dirbtų maždaug 100 žmonių, tuo atveju, jei gautų patikrinimą, kad žalioji medžiaga, kaip kokoso ir kiti aliejai, kiek reikalinga fabrikui, būtų įleidžiami be muito, nes jie norį savo produktus ir eksportuoti”, – rašė laikraštis.

Matyt, danų derybos su valdžia buvo sėkmingos, nes, anot istoriko Juliaus Žuko, 1926 m. Klaipėdoje pradėjo veikti fabrikas „Dania”, gaminęs margariną Anni, Dania, augalinius riebalus Palmovar, dirbtinius valgomuosius taukus Orion, acto esenciją Dania bei žvakes.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekos nuotr.

1930 m. miesto adresų knygoje fabriko adresas buvo nurodomas Kurpių g. 15-16 (dabar tai neužstatyta sklypo dalis prie „Meridiano”), o po penkerių metų – Prezidento Smetonos al. 10 (dabartinis pastatas Liepų g. 9). Tačiau į telefonų ir adresų knygas tuo metu paprastai dėdavo kontorų (registracijos) adresus ir neretu atveju gamybinės patalpos ir kontoros adresas nesutapo.

Fabrikas veikė apie dešimtmetį – 1936 m. lapkritį „Klaipėdos krašto valdžios žinios” pranešė, kad valsčiaus teismo prekybos registruose įrašyta, jog šios bendrovės su aprėžta atsakomybe likvidacija yra pabaigta ir firmos nebėra.

1939 m. Klaipėdoje dar buvo įkurta įmonė Margarine-und Fettwerk GmbH.

Lietuviško kapitalo ekspansija

O 1928-ųjų vasarį „Lietuvos aidas” dalinosi dar viena verslo žinia – laikraštis skelbė, jog Klaipėdos akcinio bravoro (būsimoji „Švyturio” alaus darykla) dauguma akcijų, iki tol buvusių „svetimtaučiu rankose”, perėjo į klaipėdiškių rankas.

„Lietuvos aidas” vardijo, kad naujaisiais akcininkais tapo tuometinis Uosto direkcijos pirmininkas, ekspremjeras Ernestas Galvanauskas, konsulai Jahn ir Schmaeling, pirklys Naftalis, bankininkai Javšicas ir Someris, direktorius Falk ir advokatas Meleris.

„Visi jie be paskutiniųjų dviejų išrinkti paskutiniame akcininkų susirinkime į bravoro priežiūros tarybą”, – informavo laikraštis.

Apie lietuviško kapitalo plėtrą jis pranešė ir 1937-ųjų vasarį – tada bendrovė „Lietūkis“ nupirko Klaipėdos uoste stovėjusias žibalo ir benzino talpyklas, priklausiusias rusų firmai „Sojuzneft“.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos rinkoje dominavo „Shell“ ir „Sojuzneft“. Pastaroji naftos produktus gabeno tanklaiviais iš Juodosios jūros Kaukazo pakrantės uostų Batumio ir Tuapsės. Antžeminiuose rezervuaruose tilpo apie 10 tūkst. tonų žibalo, automobilinio ir aviacinio benzino. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Be to, Lietūkis“ nupirko ir jų turėtus visus naftos sandėlius provincijoje ir kelioliką vagonų cisternų”, – rašė laikraštis.

Mirtini kontrabandininkų žygiai

Buvo tarpukario vasario mėnesiais ir žinių apie nelegalų verslą.

1926-aisias „Lietuva” rašė apie incidentą su kontrabandininkų laivu „Willy”, kuris spaudoje buvo linksniuojamas ir tų metų vasarą, ir po dešimtmečio.

„Vasario 5 d. Klaipėdos krašto valstybinės policijos vadas gavo pranešimą, kad kontrabandininkų laivas „Willy“ („Memeler Dampfboot” nuotraukoje –  „Willy” 1936 m. po konfiskavimo) Karaliaučiaus išplaukė jūron su 21 tūkstančiu litrų spirito, slapta gabenamo Lietuvon. Vasario mėn. 6 dieną 4 val. 30 min. ryto valstybinės policijos komanda, vadovaujama p. Musteikio, iš Klaipėdos uosto, locų laivu „Schlieckmann” išplaukei jūrą Palangos link žvalgybos tiksiu.6 val. 30 min. laivas buvo ties Palanga, 8-se jūrų myliose nuo kranto kada buvo pastebėtas jūroj nežinomas laivas. 7 valandą jis pasiektas ir rastas stovint vietoj, po inkaru – laivas „Konigsberg – Wllly”. Didelės jūroje bangos policijos laivui neleido prisiartinti arčiau 30 metrų prie „Willy” laivo, todėl buvo pasirengta jį pasiekti valtim. Laive pasirodžiusiems žmonėms pranešta, kad policijai leistų padaryti laive patikrinimą. Taip pat įspėta, kad nekeltų iš jūros inkaro, iškeltų savo vėliavą ir užgesintų pečių. Policijos reikalavimai nebuvo pildomi ir laivas, palikęs inkarą su grandimi jūroj, leidosi plaukti gilyn jūron, nebodamas duoto ženklo, kulkosvaidžio ir šautuvų šūviais j viršų”, – rašė laikraštis.

Pasak jo, prasidėjus persekiojimui kontrabandininkai ėmė atsišaudyti ir laive „Schlieckmann” pramušė 11 skylių. Galiausiai „Willy” pavyko pasprukti.

Klaipėdos uosto locmanų garlaivį „Schlieckmann“ Uosto valdyba kartais leisdavo pasieniečiams naudoti kontrabandininkams gaudyti, tačiau tuo atveju šis laivas būdavo atitraukiamas nuo tiesioginių pareigų, o ir jo įgula ėmė pradėjo protestuoti, nenorėdama rizikuoti ginkluotuose susirėmimuose, nors už kiekvieną tokį išplaukimą buvo mokama 150 litų. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Lietuva” taip pat citavo Dancigo spaudą, skelbusią, jog po poros dienų į šį uostą atvykęs „Willy” buvo gerokai nukentėjęs nuo Lietuvos policininkų ugnies, o jo kapitonas – kulka sunkiai sužeistas į galvą, dar vienas kontrabandininkas – į pilvą. Kapitonui sužeidimas buvo mirtinas ir jis netrukus iškeliavo Anapilin.

Laivyno poreikis

Apie su Klaipėda susijusius jūrinius reikalus spaudoje ėjo kalba ir 1928-ųjų vasarį. Tada „Lietuvos aidas” pranešė, kad praėjus keletui metų po Lietuvos garlaivių bendrovės nesėkmės, patirtos užsiimant jūrų laivininkystės verslu, Kaune, Žemės ūkio rūmuose įvyko jų laikinosios komisijos kviestų įvairų bendrovių atstovų (iš viso 16 asmenų) „svarbus pasitarimas”. Jo metu svarstyti laivo-šaldytuvo įsigijimo ir nuolatinio susisiekimo jūra Klaipėda-Štetinas klausimai.

Atitinkamą pranešimą padaręs klaipėdietis verslininkas, bendrovės „Sandėlis” savininkas Martynas Reišys (Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.) tikino, kad Klaipėdoje statomi šaldytuvai neapsimokės ir neatliks savo uždavinių jei nebus laivo-šaldytuvo, kuris tas prekes gabentų.

„Geležinkeliais vežti svarbiausiai eksportuojamas iš Lietuvos prekės (sviestą, kiaušinius) neapsimoka, nes geležinkeliais gabenant jos genda ir be to, geležinkeliais pervežimas žymiai brangiau kaštuoja nei laivu”, – verslininko argumentus citavo laikraštis.

M. Reišio nuomone, reikėtų pirkti 400 brutto tonų talpos laivą ir jis per mėnesį turėtų daryti 3 reisus maršrutu Klaipėda-Dancigas-Štetinas. Viena Švedijos bendrovė jau buvo pasiūliusi pirkti 500 tonų 1915 m. statytą laivą už 400 000 litų.

„Didesnis minčių skirtumas pasireiškė laivui-šaldytuvui įsigyti kapitalo suradimo klausime. Kapitalą laivui įgyti manoma gauti paskolos pavidale ipotekos keliu. Visu šiuo rūpinsis akc. b-vė „Sandėlis“ Klaipėdoje, kuriuos direktorius konsulas M. Reišys yra plačiai su tuo dalyku susipažinęs ir nuodugniai ji išstudijavęs”, – informavo laikraštis.

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius straipsnyje „Lietuvos Respublikos prekybinio laivyno raida 1921–1936 metais” yra rašęs, kad jau tų metų pavasarį „Sandėlis“ įsigijo garlaivį „Lydys“ (352 BRT) jūrų prekybos linijai Klaipėda–Štetinas–Dancigas–Klaipėda.

„Laivo remontas ir skolų išpirkimas pareikalavo daug pinigų, tačiau valstybė paskolos „Sandėliui“ neskyrė. Kapitonas R. Fuhrmannas, kuris buvo paliktas eiti pareigas kaip dalininkas, su laivu pabėgo iš Klaipėdos uosto. „Lydį“ sulaikė Vokietijoje ir, nepaisant bendrovės „Sandėlis“ protestų, laivas buvo parduotas iš varžytinių. Diskusijos suteikė pagrindo įgyvendinti M. Reišio vizijas, tačiau ir naujoji Vyriausybė pademonstravo abejingumą jūrų laivininkystės projektams. Po kelerių metų valstybės pozicija pasikeitė. Geriausiais „Sandėlio“ veiklos metais M. Reišys buvo skatinamas parduoti kompaniją Lietuvos ūkio monopoliams „Maistas“, „Pienocentras“ ir „Lietūkis“, tačiau pastarasis kategoriškai nesutiko. Bendrovė pakartotinai ėmėsi laivininkystės. Jos laivai krovinių gaudavo ir iš Lietuvos ūkinių organizacijų, tačiau dažniau plaukiojo tarp užsienio uostų ir aptarnavo kitų šalių ūkius”, – rašė R. Adomavičius.

Pragyvenimas brango

1929-ųjų vasarį „Lietuvos aidas” pasidalino Klaipėdos krašto statistikos biuro apskaičiavimu, kuris skelbė, jog Klaipėdoje vienam žmogui pragyventi per mėnesį reikėjo apie 131 lito, dviejų asmenų šeimai – 206 litų, 5 žmonių šeimai – 320 litų. Pritaikius ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimą, kad tarpukario litas gali būti vertas 5,3 dabartinio euro, šiandienos realijomis minėti skaičiai virstų 694, 1092 ir 1696 eurais.

Po trijų metų, dar siaučiant Didžiajai ekonominei krizei, pragyvenimo lygis Klaipėdoje atitinkamai buvo nukritęs iki 106,87 Lt vienam asmeniui, 169,81 Lt dviejų žmonių ir 245,47 Lt penkių žmonių šeimai. Tačiau tada buvo konstatuojama, kad „ palyginus su prieškariniais laikais pragyvenimas brangesnis 7 proc.”.

O 1938 m. gegužę laikraštis „Vakarai“ jau skelbė, kad pagal Centralinio statistikos biuro daviniai apie pragyvenimo minimumą vienam suaugusiam žmogui 1938 m. I-III mėn. rodė, jog „Klaipėdos krašte pragyvenimas yra brangiausias, kaip visoje Lietuvoje“.

„Klaipėdoje vienam asmeniui pragyvenimas vieną mėnesį vidutiniškai kainavo sausio mėn. 87,5 Lt, kai Kaune, Didž. Lietuvoje, brangiausioj vietoj, 87,2 Lt, o visoj Lietuvoj vidutiniškai 65,9 Lt. Kovo mėn. Klaipėdoje kainavo kiek brangiau — 87 Lt, Kaune – 86,6 Lt,- vidut. Lietuvoje 66,4 Lt. Jeigu skaitysime procentais, tai baze paėmus visoj Lietuvoj pragyvenimą 100%, Klaipėdoje išeina 132,1%, Kaune – 130,4. Pigiausias Lietuvoje pragyvenimas yra Zarasuose, kur vienam asmeniui išeina 58,2 Lt, arba 87,7%. Pagėgiuose kovo mėn. pragyvenimas vienam asmeniui kainavo dar brangiau negu Klaipėdoje: būtent – 88,7 Lt arba 132,2%. Tai brangiausia vieta visoje Lietuvoje“, – tada informavo „Vakarai“.

Už kraštą – beveik 4 mln. aukso markių

Tikriausiai pragyvenimo lygiui turėjo įtakos ir 1930 m. vasarį Paryžiuje Lietuvos pasirašyta sutartis su Prancūzija, Anglija ir Italija dėl buvusios Klaipėdos okupacijos.

Klaipėdos krašto konvencijos, pagal kurią jis buvo perduotas Lietuvai numatant jo valdymo sąlygas, 4-asis straipsnis numatė, jog okupacijos administracijos išlaidas ir pusę teritorijos sienų nustatymo išlaidų Lietuvos Respublika turi atlyginti valstybėms, kurios šiam reikalui padarė avansus. Tikslus tų išlaidų dydis, taip pat jų sumokėjimo būdai ir terminai turėjo būto nustatyti specialios komisijos.

Pagal pasirašytą sutartį Lietuva per ketverius metus minėtosioms trims valstybėms turėjo sumokėti 3 800 000 aukso markių.

„ Tenka pažymėti, kad, nepavykus susitarti Klaipėdos, konvencijos ketvirtuoju straipsniu numatyta procedūra, Lietuvos vyriausybei pasiūlius, Santarvė sutiko su žymiai mažesne suma”, – rašė „Lietuvos aidas”.


    2021-03-07

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt