Kovo 10-ąją sukako 98 metai, kai buvo panaikinta muitų siena tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos, kuriai Antantės valstybės jau beveik prieš mėnesį oficialiai buvo perdavusios valdyti šią teritoriją.

Krašte nepriklausomos Lietuvos muitininkai darbavosi iki 1939-ųjų kovą įvykdytos aneksijos ir vėl čia pradėjo dirbti jau tik 1990-ųjų rudenį.

Klaipėdos muitinės tarnautojai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Buvo spaudimo priemonė

1922 m. sausį premjero Kazio Griniaus Lietuvos valdžios atstovu Klaipėdos kraštui su įgaliojimais atstovauti „politiniuose, ekonominiuose, susisiekimo su Lietuva ir kituose reikaluose” paskirtas Jonas Žilius rugpjūtį ir rugsėjį teikė Vyriausybei siūlymus dėl muitinės veiksmų ir ekonominės politikos.

Atsižvelgdama į tokias rekomendacijas Lietuvos vyriausybė sistemingai blogino Klaipėdos krašto ekonominę padėtį – sugriežtino muitų kontrolę, trukdė įvežti prekes ir žaliavas.

1922 m. birželį Vokietija nustatė muito sieną ir Klaipėdos kraštą ėmė traktuoti kaip užsienio teritoriją, o visoms iš jo įvežamoms prekėms ėmė taikyti didelį muitą.

„Labai pabrango žemės ūkio mašinos. anglys, drabužiai, avalynė ir kitos prekės. Kraštas nebegalėjo laisvai gabentis prekių iš Vokietijos, prarado pelną iš eksporto ir importo. Kad nekiltų badas, D. Odri (kraštą administravęs prancūzų generolas Dominykas Odri – M. V.) uždraudė išvežti iš krašto maisto produktus, grūdus, pašarą į Vokietiją ir kitur. Jis prašė Lietuvos vyriausybės pagyvinti prekybą su Klaipėdos kraštu ir įvežti maisto produktų iš Lietuvos. Buvo atsakyta, kad kol Antantės valstybės nepriims Lietuvos vyriausybės 1920 m. sausio 13 d. pateikto siūlymo nukelti muitų sieną prie Nemuno, kol nebus įvesta Lietuvos kontrolė, tol laikysis ankstesnio nusistatymo”, – rašė istorikė Petronėlė Žostautaitė.

Rugsėjo 25 d. Lietuvos vyriausybė nutarė „krovinių gabenimą per Klaipėdos uostą sustabdyti ir prekes vežti per kitus uostus”, o nuo spalio pradžios siena buvo visiškai uždaryta motyvuojant lito įvedimu.

Anot Jono Vanagaičio, „kraštas atsidūrė katastrofingoje būklėje”.

„Krašte didėjo nedarbas, markės infliacija, darbininkai pradėjo streikuoti, ekonomika atsidūrė katastrofiškoje padėtyje”, – rašė P. Žostautaitė.

Muitai – centrinės valdžios kompetencija

1923-iųjų sausį Lietuvai įvykdžius karinę vadinamojo sukilimo operaciją Klaipėdos kraštas jai oficialiai buvo perleistas vasario 16-ąją Antantės valstybių sprendimu, o galutinis jo valdymo modelis turėjo būti nustatytas specialia konvencija. 

Antantės vardu paskirta Viktoro Gailiaus vadovaujama direktorija kartu su Lietuvos vyriausybės atstovais, aktyviai padedama premjero Ernesto Galvanausko ėmėsi esminių krašto pertvarkymo darbų.

Vasario 28 d. vietoje Vokietijos markės krašte buvo įvestas litas, nurodant, kad markės bus keičiamos tris mėnesius. Nuo kovo 1 d. krašte buvo panaikintos duonos kortelės, Lietuvos bankas įsteigė savo skyrių ir pradėjo vykdyti finansinės operacijas. Tačiau jos, anot P. Žostautaitės, buvo tokios siauros, kad Vokietijos pirkliai ir pramonininkai skundėsi banko nepajėgumu bei kreditų stoka.

Kovo 3 d. dienraštis „Lietuva” pranešė, kad kovo 10-osios bus panaikinama siena tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto, o muitinės nukeliamos prie Nemuno, ant Vokietijos sienos. Muitinių viršininku paskirtas Jonas Norkaitis, iki tol buvęs Kybartų muitinės viršininku. 

Klaipėdos muitinės tarnautojų paradas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Po keleto dienų šiam laikraščiui duotame interviu finansų, prekybos ir pramonės ministras Vytautas Petrulis dėstė, kad „Lietuvai tenka visų pirma sutvarkyti padėtį Klaipėdos krašto finansiniams reikalams – leisti gyvuoti ir vystytis to krašto pramonei ir atgyti prekybai ir uostui, kuris nesinaudojant juo Lietuvai, per pastaruosius dvejus – trejus metus gyveno savotiška „nedarbą“.

„Visa tai yra galima atsiekti aiškiomis ir greitomis priemonėmis, t. y. tik įvedant pastovią stabilizuotą litų valiutą Klaipėdos krašte, panaikinant muitų sieną tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos ir kiek galima kreipiant tavos prekybą su užsieniais per Klaipėdą. Visais šitais klausimais man pavyko rasti pilną sutartinumą su dabartine Klaipėdos krašto Direktorija ir, tajai pasiūlius, Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Klaipėdos kraštui p. A. Smetona jau pasirašė įstatymus, kuriais einant Klaipėdos krašte nuo tų įstatymų paskelbimo dienos šalia vokiškos markių valiutos įvedamas kaipo teisėtas mokėjimo ženklas ir mūsų litas, O visa Klaipėdos krašte muitų sistema, kaip tai: įstaigos, tarnautojai ir patys muitų tarifai pavedama tvarkyti ir valdyti Respublikos valdžiai Kaune”, – dėstė ministras. 

Pasak jo, iki kovo 10-osios, kada „galutinai grius muitų siena”, teks atlikti eilę „priruošiamųjų darbų”: perimti Klaipėdos krašte muitines su visais valdininkais, sutvarkyt naujųjų muitų personalą, priruošti juos prie bendro visai Lietuvai tarifo ir t.t.

„Visos Klaipėdos krašto muitinės sudarys Lietuvos Respublikos muitinių sistemoj atskirą apygardą ir bus vadovaujamos tam tikro valdininko, skiriamo iš Kauno. Iki kovo 10 K. Klaipėdos krašto Direktorija atsiųs savo komisiją Kaunan, kuri Finansų Misterijoj išdėstys savo pageidavimus, kaip ir kas turėtų būti pakeista mūsų muitų tarifuose, atsižvelgiant į Klaipėdos krašto ypatingą padėti ir reikalus. Iki tai pačiai dienai mūsų Akcizo Departamentui teks suregistruoti Klaipėdos krašto akcizuojamas prekes”, – pasakojo V. Petrulis. 

Minėtoji komisija, sudaryta iš 12 asmenų, į Kauną atvyko kovo 5-ąją. Į ją, anot „Lietuvos”, įėjo „visų svarbiausių Klaipėdos krašto ekonominių grupių” atstovai. Po pirmojo pasitarimo buvo sudarytos keturios subkomisijos, kuriose buvo ir įvairių ministerijų valdininkai: valiutos, muitų, susisiekimo ir netiesioginių mokesčių. 

Lietuvos vyriausybė skubiai parengė ir 1923 m. gegužės 7 d. patvirtino Laikinąjį Klaipėdos krašto autonomijos statutą – „laikinius Klaipėdos krašto autonomijos nustatymus”. Jame konstatuota, kad kraštas yra autonominė teritorija, muitų reglamentavimas buvo paliktas centrinės valdžios kompetencijai. 

Klaipėda. Muitinės pastatų kompleksas prie Karlo (dabar – Pilies) tilto. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Toks pat reglamentavimas buvo paliktas ir kartu su Klaipėdos krašto konvencija patvirtintame statute. Tik jame dar papildomai buvo nurodyta, jog autonominė krašto valdžia su Vyriausybė turės susiderėti dėl jai tenkančių pajamų iš „grynųjų muitinių, akcizų, vartojimo taksų”.