Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštą laikinai valdė jį laimėjusios sąjunginės valstybės. Nuo 1920 m. pradžios šis laikinumas užsitęsė trejus metus. Lietuvos vyriausybė per visą tą laiką tikėjosi, kad sąjungininkės anksčiau ir vėliau priims sprendimą perduoti Klaipėdą Lietuvai.

Lietuvių argumentai buvo tvirti: Kaunas teigė, kad šiame regione gyvena lietuviai, be to, Klaipėda Lietuvai yra išėjimas į jūrą ir jos ekonomikai gyvybiškai reikalingas jūrų uostas. Klaipėdos krašte taip pat veikė būrelis lietuvių, remiančių tokį įvykių scenarijų. Tačiau Lietuvai palankaus sąjunininkių sprendimo vis nebuvo, o 1922 metų lapkričio viduryje Europos spaudoje pradeda sklisti iš Paryžiaus nutekinta informacija, kad Klaipėdos kraštas 15-ai metų bus paskelbtas Tautų Sąjungos globojama autonomine teritorija, kurioje ketinama užtikrinti ne vien Lietuvos, bet ir Lenkijos interesus.

Tokia žinia tuometę Lietuvos vyriausybę sukrėtė ir paskatina skubiai veikti. Po kelių pasitarimų ryžtasi rizikingai akcijai – vykdyti Jono Žiliaus, Erdmono Simonaičio, ir kitų Klaipėdos lietuvių jau anksčiau siūlytą idėją prijungti Klaipėdą prie Lietuvos jėga.

1923 m. sausio 10 d. prasidėjusią ir šešias dienas trukusią karinę operaciją kruopščiai planavo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyrius. Jai vadovavo šio skyriaus Kontržvalgų dalies vadas Jonas Polovinskas, konspiraciniais sumetimais pakeitęs pavardę ir pasivadinęs Jonu Budriu. Pagrindinis politinis visos operacijos centras buvo ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas.

Pasauliui lietuviai pasiuntė žinią, kad Klaipėdos krašte esą vyksta vietos gyventojų sukilimas prieš juos persekiojančią vokišką direktoriją, kurią paskyrė sąjungininkių vyriausiasis komisaras. Realybėje sukilėliais apsimetė daugiau kaip tūkstantis vyrų, Kaune suburtų į Ypatingo paskyrimo rinktinę ir paskirstytų į tris atskiras taktines užduotis gavusias grupes.

Sausio 10 d. peržengę sieną, jie, beveik nesulaukdami pasipriešinimo, užėmė strateginius objektus Klaipėdos krašte. Mūšiai vyko tik dėl Klaipėdos, kurią prancūzai nutarė ginti. Jų metu žuvo dvylika lietuvių, du Prancūzijos kariai, vienas žandaras, trys į apšaudymą patekę civiliai.

Sausio 15-ąją sudarius ugnies nutraukimo susitarimą jis dar nereiškė, kad Klaipėdos kontrolę perėmė Jono Budrio vadovaujamoms pajėgos ar kad Lietuva gauna teisę į Klaipėdą. Sąjungininkės ir toliau laikė, kad teritorija priklauso joms. Tad ne mažiau svarbūs nei karinė operacija buvo tolesnės derybos ir diplomatiniai žingsniai.

1923 m. vasario 16 d. Paryžiuje priimtas Ambasadorių konferencijos sprendimas lėmė, kad Lietuva triumfuos po kelių dienų perimdama suverenines teises į Klaipėdos kraštą. Tačiau nemažai vietos gyventojų šią žinią priėmė gana abejingai.

Klaipėdos kraštas Lietuvai priklausė 16 metų. Lietuvos sudėtyje tai buvo autonominė teritorija, gyvybiškai svarbi jaunos valstybės egzistencijai, vadinta jos plaučiais ir vartais į pasaulį. Tačiau įsitvirtinti šioje teritorijoje Lietuvai buvo didžiulis iššūkis. Ypač todėl, kad dalis krašto gyventojų su 1923-iųjų metų pokyčiu niekada nesusitaikė.

Nacionalsocializmo triumfas Vokietijoje 4-ajame dešimtmetyje įkaitino jų nuotaikas, o geopolitiniai pokyčiai Europoje pasuko krašto likimą nauja linkme. 1939 metų kovą Klaipėdos kraštas vėl tapo Vokietijos dalimi. Tačiau faktas, kad Vokietija 1939 metais sulaužė Versalio tvarką grasinimais Kaunui pareikalaudama Klaipėdos kraštą grąžinti, lėmė, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje niekas neabejojo – Klaipėdos kraštas turi grįžti Lietuvai. Be konspiracinės 1923-iųjų metų istorijos tai nebūtų įvykę…

Apie tai, kaip Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, laidoje kalbėjo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas, instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, istorikė doc. dr. Silva Pocytė ir istorikas, instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. dr. Vygantas Vareikis.

Projektą „Istorinės Klaipėdos pėdos“ iš dalies finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros programos „Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio minėjimas”. Projekto partneriai – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.