P0

Bibliotekos istorija, Svarbu

Kaip buvo statoma biblioteka: peripetijos ir trukdžiai

Juozas Šikšnelis
2021-03-13


Vieta naujai bibliotekai buvo pasirinkta ten, kur dar 1975 m. buvo siūloma ją statyti – nekeičiant dislokacijos, buvusio kojinių fabriko teritorijoje.

Projektuotojams ir miesto įvaizdžio kūrėjams ši vieta buvo mažiausiai patraukli, nes čia galiojo ne mažiau suvaržymų nei senamiesčio teritorijoje: aukščio ribojimai, sklypo raudonos linijos ir pan. O ką kalbėti apie puošnius fasadus, kurių nematyti nuo centrinės miesto gatvės?

Užtat ši vieta džiugino bibliotekos darbuotojus, nes biblioteka, išliekanti savo įprastoje vietoje, nepraranda skaitytojų, besilankančių čia ne vienerius metus. Be to, aplink nedideliais atstumais išsidėsčiusios kelios miesto vidurinės mokyklos, universiteto padaliniai.

Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos kolektyvas kartu su Sofija Saliene prie bibliotekos pastato 1992 metais lapkritį. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Atlikus archeologinius tyrimus ir neaptikus jokių vertingų radinių ar kultūrinių sluoksnių, buvo suformuotas sklypas, o parengus naują projektavimo užduotį, paskelbtas viešas konkursas projektui parengti. Netrukus paaiškėjo laimėtojas – tai Kauno miestprojekto architektė Neringa Blaževičienė. Laimėtoja nebuvo „žalia“ bibliotekų projektavime. Dar 1978 m. buvo parengusi Anykščių savivaldybės viešosios bibliotekos rekonstrukcijos projektą.

Parengti programą daug pastangų neprireikė, juk ne pirmas kartas – trečioji programa nuo likusių dviejų skyrėsi tik detalėmis. Viena iš jų esminė – 1991 m. Klaipėdoje įsteigtas universitetas, o tai: Įgalina biblioteką kaupti daugiau vadovėlių abonemente; Turėti daugiau darbo vietų skaityklose.

Žiūrint iš laiko perspektyvos, tai buvo optimalus programos punktas, ypač turint galvoje vėlesnes batalijas dėl vienos universalios – viešosios ir universitetinės bibliotekos statybų Klaipėdoje, o dar vėliau bibliotekininkystės teoretikų priekaištų dėl prioritetinio studentų aptarnavimo.

1994 m. vasario 23-iąją dienos šviesą išvydo šis raštas:

Vykdant miesto tarybos nuolatinės komisijos nutarimą dėl miesto bibliotekų vystymo perspektyvų, mero potvarkiu 1994 02 10 Nr. 67 buvo sudaryta darbo grupė, kuri, išanalizavusi situaciją, pasiūlė:

Pritarti Klaipėdos regiono viešosios I. Simonaitytės bibliotekos išplėtimui pagal paruoštą projektavimo programą.

Darbo grupės posėdyje (1994 m. vasario 18 d.) bene pirmą kartą buvo viešai išreikštas universiteto noras pasiglemžti projektuojamą biblioteką. Iki tol tokios miglotos kalbos sklido tik užkulisiuose. Tautiškas išmintis sako: Ateiti ant gatavo. Veikiama buvo be skrupulų – plačiai ir įžūliai, net apeinant I. Simonaitytės bibliotekos vadovybę, užtat remiantis prezidentu Valdu Adamkumi, Kultūros ir švietimo ministerija, Vyriausybe. O juk jų norai buvo „tyri“, bent jiems taip atrodė. Jaunas, besikuriantis, vis stiprėjantis universitetas turės savo naują modernią biblioteką, kurios užteks ir miestiečiams. Daugeliui dalyvaujančių diskusijose tokios perspektyvos atrodė rožinės, ko daugiau reikia: ir vilkas sotus, ir avis sveika. Abejojantys buvo raminami pavyzdžiais iš pasaulinės praktikos, tiesa, nenurodant konkrečios šalies, o tik universitetinių miestelių bibliotekų praktiką aptarnauti ir akademikus, ir tą nedidelę grupelę universitetą aptarnaujančio personalo.

Sujungimo simpatikams buvo užduodamas tiesmukas klausimas: kas šioje bibliotekoje turės prioritetą? Ar bus formuojamos dvi eilės: baltiesiems ir spalvotiesiems? Tai yra akademikams ir miestiečiams. Kas yra kas, pirštais nerodysime.

Aktyviausiu bibliotekų jungimosi priešininku tapo kultūros istorikas prof. Domas Kaunas. Į posėdį jis atvyko su savo bei Nacionalinės, Vilniaus universiteto bibliotekų vadovų, Kultūros ministerijos darbuotojų, taip pat Lietuvos bibliotekininkų draugijos nuomonėmis. Pranešėjas kalbėjo:

Yra du bibliotekų tipai – viešosios ir mokslo bibliotekos. I. Simonaitytės biblioteka, skaičiuojanti aštuntą dešimtmetį, turinti savo tradicijas, negali būti tapatinama su mokslo biblioteka. Trys pagrindinės viešosios bibliotekos funkcijos: kultūra, švietimas, rekreacija. Mokslo biblioteka niekada neatliks rekreacinės funkcijos. Tiesa, pasaulyje yra pavyzdžių, kai bibliotekos atlieka dvigubas funkcijas. Tačiau tai yra gilias tradicijas turinčios bibliotekos.

Lietuvoje buvo bandyta sujungti dviejų tipų bibliotekas, tačiau greitai buvo suprasta, kad tai neįmanoma.

Manoma, kad šią problemą iškėlė patyrimo stoka. Jos net negali būti. Mieste turi būti viešoji biblioteka, aptarnaujanti visus miesto gyventojus. Ir aišku, kad universitetas be bibliotekos taipogi nebus.

1995 m. liepos 31 d. kultūros ministro įsakymu buvo patvirtintas bibliotekos projektas, kurio sąmatinė vertė 1995 m. kainomis – 12 325 410 Lt.

Popieriuje viskas atrodė sustyguota: statybos darbai turėjo prasidėti 1996 m., tačiau dėl nepalankios finansinės padėties Lietuvoje darbų pradžia buvo atidėta iki 1998 m.

Ar tai reiškia, kad buvo uždegta žalia šviesa? Menamai. Beje, šių eilučių autoriui statybininkai, dalyvavę generalinio rangovo parinkimo konkurse, sakė: klokite visus statybai skirtus pinigus ir po 36 mėnesių švęsite įkurtuves. Įkurtuves šventėme po dešimties statybos metų, kurie išvargino ir bibliotekininkus, ir statybininkus, ne kartą buvome raginami statomus pastatus konservuoti.

Taigi, žalia šviesa uždegta, bet kas galėjo numatyti pinkles, kurios laukė kelyje į naująją biblioteką.

Keli projekto štrichai: projektavimo eigoje buvo apkarpytas pradžioje skirtas sklypas, nes atsirado savininkai, tad biblioteka prarado plotą įrengti parkavimosi aikštelę, o tai buvo viena labiausiai projekto derintojų pageidaujamų sąlygų.

Toliau: kadangi pastatas pakliuvo į senamiesčio zoną, buvo ribojamas jo aukštingumas, tad viena komplekso dalis turėjo „raustis“ gilyn ir įsikurti cokoliniame aukšte. Šioje vietoje turiu informuoti skaitytojus, kad nepraėjus nė keliems metams nuo bibliotekos pastatymo tiesiai prieš ją, kitoje Pievų Tako gatvės pusėje, išdygo biurų ir gyvenamųjų patalpų pastatas, kone dvigubai aukštesnis už biblioteką. Kuo ne gyvulių ūkis? Visi lygūs, bet yra lygesnių.

Naujosios bibliotekos projekto autorė Neringa Blaževičienė su bibliotekos techniku Juozu Geču ir bendrovės „Klaipėdos restauratorius“ vadovu Kąstyčiu Kunicku  2006-aisiais. KLAVB archyvo nuotr.

Bibliotekos sienos stovėjo ant sklypo raudonųjų linijų, tad nė centimetras žemės už sienos nepriklausė mums, o pagal sutartį mes turėjome nutiesti (prailginti) Pievų Tako gatvę, įrengiant ten parkavimosi vietas. Deja, ne savo darbuotojams bei lankytojams, todėl ilgus metus buvome baudžiami eismo kontrolierių už neteisėtai statomus automobilius.

Čia, aišku, užbėgu kiek į priekį, nes dar nėra iki galo išsiaiškinta su universitetu, kurio energingasis rektorius prof. Stasys Vaitekūnas nenuleidžia rankų – vėl bando laimę ir 1998 m. liepos 31 d. rašo raštus kultūros ir švietimo ministrams – Sauliui Šalteniui ir Kornelijui Plateliui:

Gerbiami ministrai,

1991 m. įkurtas Klaipėdos universitetas iki šiol neturi bibliotekos (ji glaudžiasi nepritaikytose patalpose, kurių irgi trūksta). Apskrities I. Simonaitytės biblioteka Klaipėdoje taip pat reikalauja kapitalinio remonto ir plėtimo.

Žymiai pigiau ir efektyviau būtų, jeigu būtų statoma viena biblioteka su konferencijų sale, kurios Klaipėdoje taip pat nėra.

Tokiam klausimo sprendimui buvo pritarta 1998 m. liepos 24 d. KU rektorato išplėstiniame posėdyje, kuriame dalyvavo J. E. LR Prezidentas Valdas Adamkus, švietimo ministras Kornelijus Platelis, viceministras prof R. Sližys, LR Seimo nariai, Klaipėdos apskrities ir miesto vadovai, miesto ir rajonų merai, įmonių ir organizacijų direktoriai.

Dėl to prašau Jūsų spręsti šį seniai Klaipėdai ir universitetui pribrendusį klausimą.

Tarp gausių posėdžio dalyvių I. Simonaitytės bibliotekos atstovų nebuvo. Beje, visi ankstesni žygiai sujungti bibliotekas buvo daromi tylomis, už bibliotekos darbuotojų nugarų.

Šioje vietoje maga priminti, kad Klaipėdos universiteto įsteigėjai pamiršo, o gal net nežinojo auksinės taisyklės: duokite man biblioteką ir aš įsteigsiu jums universitetą, sakė vienas vokiečių išminčius. Deja, istorija moko ne visus. Ir dabar, rašant šias eilutes iš Donelaičio aikštės, kur įsikūrusi KU biblioteka, ateina nerimastingos žinios apie bibliotekos iškraustymą.

Kultūros ministerijos atsakymo ilgai laukti neteko. 1998 m. rugpjūčio 21 d. Klaipėdą pasiekė viceministro Naglio Puteikio pasirašytas argumentuotas atsakymas rektoriui ir švietimo ministrui:

[…] Simonaitytės bibliotekos rekonstrukcija yra įtraukta į valstybės investicijų programą. 1998 m. yra skirta 2 milijonai litų (bendra projekto vertė 24 230 tūkst. Lt), užbaigti numatoma 2001 m. Projektas numato skaitytojų vietų skaičių padidinti iki 300, taip pat suprojektuoti 112 vietų konferencijų salę.

Kultūros ministerijos nuomone, išspręsti Klaipėdos universiteto bibliotekos problemą galima tik padidinus lėšas šios bibliotekos fondų komplektavimui bei reikiamai patalpų rekonstrukcijai. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka turi tarnauti viso Klaipėdos krašto gyventojų, tame tarpe ir Klaipėdos universiteto studentų ir mokslo darbuotojų, bibliotekinių ir informacinių poreikių tenkinimui. Kultūros ministerijos įtakos sferoje esančių bibliotekų dubletų fondai nustatyta tvarka nemokamai gali būtų perduodami universiteto bibliotekai, jeigu juose universitetas rastų reikalingos literatūros.

Daugiau dokumentų šia tema aptikti nepavyko, juk iki kertinio akmens padėjimo buvo likę tik porą mėnesių. Tačiau susijungimo šalininkai ginklų nesirengė sudėti – KU rektorate organizavo dar vieną desperatišką pokalbį. Šį kartą buvo pakviesti ir I. Simonaitytės bibliotekos vadovai. Vaizdžiai kalbant, visi jau buvo išvarginti šios temos, aišku, išskyrus suinteresuotus asmenis (rektorių, KU bibliotekos direktorę ir netyčia į posėdį pakliuvusius vietinius politikus, kurie iš nesusigaudymo karštai pritarė idėjai).

Ir vėl viskas baigėsi niekuo. I. Simonaitytės bibliotekos vadovai, net neturėdami galingo bei įtakingo užnugario, atsilaikė prieš visus spaudimus ir miestiečiams išsaugojo biblioteką.

Padėkų nesitikėjome, katučių nelaukėme, o neilgai trukus buvome linčiuojami, linksniuojami, šaukiami vandalais.

Dabar žvelgdami iš perspektyvos, galime bandyti prognozuoti, ar sprendimas buvo teisingas? Esu giliai įsitikinęs, kad taip. Laikas parodė, kad Klaipėdos universitetas per nepilnus trisdešimt metų pergyveno tiek pakilimų bei nuopuolių, tad belieka tik spėlioti, kas per tuos audringus metus būtų likę iš naujos modernios bibliotekos.

2002-ųjų gegužės „Vakarų ekspreso” antraštė ir straipsnis apie Klaipėdos universiteto bibliotekos padėtį. Martyno Vainoriaus nuotr. 

O štai biblioteka per tą laiką nepatyrė nei vieno kataklizmo, atvirkščiai – klestėjo ir tapo viena mėgstamiausių miestiečių vietų.

Tad kelias naujos bibliotekos statyboms buvo tarsi atvertas.


    2021-03-13

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt