Lietuvos jūrų muziejus tęsia antrojo karantino metu pradėtą tradiciją tinklalapyje www.muziejus.lt, socialinėse „Facebook“, „Instagram“ paskyrose bei interneto dienraštyje „Atvira Klaipėda” dalintis įdomiais faktais.

Šįkart jis pristato dalelę Lietuvos emigrantų istorijos.

XIX a. iš Rusijai priklausiusios Lietuvos dėl įvairių priežasčių emigravo daug darbingo amžiaus žmonių. Vieni bandė išvengti privalomos karinės tarnybos Rusijos kariuomenėje, kiti bėgo nuo skurdo, dar kiti nuo politinio persekiojimo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Europos emigrantų gabenimas buvo pagrindinis keleivinių laivininkystės kompanijų pelno šaltinis. Tad ir Lietuvos miestuose ir miesteliuose netrūko laivų agentūrų per kurias buvo galima gauti bilietus į, pavyzdžiui, iš Hamburgo į Niujorką plaukiančius lainerius.

„To laikotarpio lietuvių emigracija į JAV įvardijama kaip pirmoji banga (antroji vyko Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o trečioji po Antrojo pasaulinio karo). Kaip ir šiandien, Lietuvos vardas eiliniams JAV gyventojams buvo mažai pažįstamas, tad lietuviai dažnai buvo maišomi į vieną katilą su lenkais ar rusais. 1905 m. „National Geographic“ išspausdintame buvusio pagalbinio migracijos komisaro Z. F. McSweeny tekste „Mūsų imigracijos charakteris, praeitis ir dabartis“, lenkai buvo įvardijami kaip „neraštingi, labai religingi ir vidutiniškai ambicingi tapti piliečiais“. Pasirinkusiems emigraciją tekdavo nemažai išbandymų: ištverti trečios klasės nepatogumus laineriuose, pasiekus tekdavo JAV pereiti sudėtingas imigracijos kontrolės procedūras (vienas iš reikalavimų – gebėjimas perskaityti bent 40 žodžių kokia nors kalba) ir galiausiai įleisti šaknis nepažįstamoje žemėje. Lietuviai dirbo anglies kasyklose, skerdyklose, įvairiuose fabrikuose – dalis susitaupę pinigų skubėjo atgal į Lietuvą, dalis naujus namus rado JAV. Ilgainiui kūrėsi lietuvių parapijos, įvairios paskirties tautinė bendruomenės. Būtent pirmosios bangos laikotarpiu Čikaga tapo Amerikos lietuvių sostine. Emigrantų gretose galima rasti ir žymių lietuvių – geologas Ignotas Domeika (1802–1889 m.), aušrininkas dr. Jonas Šliūpas (1861–1944 m.), geopolitikas prof. Kazys Pakštas (1893–1960 m.). XX a. pradžioje migracinius srautus aptarnavę laivai buvo vadinami kraštų, iš kur išvykdavo žmonės vardais, pavyzdžiui, „Baltic America Line“ kompanija turėjo keturis garlaivius – „Latvia“, „Polonia“, „Estonia“ ir „Lituania“, – rašo Kristina Sadauskienė Lietuvos jūrų muziejaus gide „Jūros istorijos“.

Lietuvos vardu pavadinto garlaivio pirmasis vardas buvo „Czaritsa“, jis statytas 1915 m. Škotijoje statytojas – „Barclay, Curle & Co“, Glazgas) transportuoti keleivius tarp Rusijos ir JAV.

Nuo 1921 m. laivas įjungtas į „Baltic America Line“ ir pervadintas „Lituania“ vardu. Amerikiečių keliautojams skirtoje „Baltic America Line“ brošiūroje 134 m. ilgio „Lituania“ kartu su kitais šios linijos garlaiviais pristatoma kaip laivas, kurio statybai panaudotos visos naujausios laivų statybos technologijos, padedančios užtikrinti kelionės saugumą ir patogumą. Minima visų garlaivio patalpų ventiliacijos sistema, apšvietimas, stabilumą vandenyje užtikrinantys dizaino niuansai, telegrafas, naujausios navigacijos priemonės.

Toje pačioje brošiūroje rašoma, kad „Baltic America Line“ garlaiviai bus patrauklūs tiems amerikiečiams (gydytojams, dėstytojams, menininkams ir kitiems profesionalams), kurie kasmet keliauja į Europą ir nori patogios, bet nebrangios kelionės. Giriant „Lituania“ minima puiki garlaivio virtuvė ir tai, kad net antros klasės keleivių kabinos išeina tiesiai į promenadą ant denio.

„Lituania“ vardą keitė po dešimt metų – nuo 1930 m. ji tapo „Kosciuszko“ (kompaniją perėmė lenkai), po to vardas keitėsi dar kelis kartus, o lainerio gyvenimas baigėsi 1950 m. – jis buvo išardytas Blaide, Anglijoje.