Bibliotekos perkraustymas tik iš pirmo žvilgsnio, nežinant konteksto, atrodė paprasčiausias užsiėmimas. Realybė buvo kur kas sudėtingesnė. Pirmiausia dėl to, kad fondai buvo išmėtyti, tikrąja to žodžio prasme, po visą miestą: nuo Pempininkų centro iki Tauralaukyje esančios kino studijos, vadinamojo „Holivudo“, neminint Kauno gatvės saugyklos, II bibliotekos rūmų Herkaus Manto g. 45, Herkaus Manto g. 9A, bibliotekos kieme esančio ratinės bei pilkosios saugyklos turinio.

Perkraustymo vaizdelis. Fotografija iš KLAVB archyvo

Prie tokios plačios dislokacijos reikia paminėti perkėlimą lydinčias problemas: kaip atsikratyti nepritaikytose patalpose saugomų leidinių kenkėjų (įvairūs grybeliai, pelėsis), neaktualių, fiziškai pažeistų knygų ir pan.

Be to, perkraustymas buvo palanki proga atlikti fondo patikrą, paspartinti spaudinių rekatalogavimą, klijuoti barkodines lipdes (leidinio identifikavimui elektroniniame kataloge) bei pasirūpinti jų apsauga, klijuojant radijo lipdes (leidinio apsaugai nuo neteisėto išnešimo).

Bendroji skaitykla, abonementas, metodinis, bibliografinis informacinis bei kraštotyros skyriai turėjo savo autonominius fondus, kurie buvo aktyviai naudojami ir daugiau ar mažiau fizine forma bei morališkai nepasenę. Didžiausią problemą kėlė saugyklos fondai, kurių buvo 337 650 egz. Spaudiniai saugomi: ratinėje (raudonų plytų pastatas bibliotekos kieme, kur dabar įsikūręs knygynas bei kavinė „Pauzė“) – rusiškas fondas, sustatyti be eilės, keletą metų nešildomose patalpose, dar kelis kartus, kai buvo patalpos šildomos, sprogus vamzdžiams sušlapę; pilkajame priestate (jis nugriautas) – apie 40 tūkst. rusiško fondo; Kauno gatvės saugykloje – lietuviški ir rusiški dubletai, sustatyti be sistemos, reikalaujantys atrankos; Herkaus Manto g. 45 – paklausiausia fondo dalis – apie 40 tūkst. egz. sustatytų pagal numerius.

Didžiausia problema: kaip dezinfekuoti ratinėje saugomą grybeliu užkrėstą fondą. Po konsultacijų su specialistais (firma „Metromeda“ bei LNB dokumentų restauravimo ir konservavimo centro specialiste Birute Sivakova) buvo pasirinktas pats prieinamiausias variantas: atrenkamus perkėlimui spaudinius valyti etilo alkoholiu, liaudiškai kalbant, degtine, o fiziškai sunykusius ir moraliai pasenusius leidinius nurašyti.

Pasižiūrėjus iš arčiau, bendrosios skaityklos fondų perkraustymas vyko taip: 2006 m. sausio 23 d. (atkreipkite dėmesį, tai – I. Simonaitytės gimimo diena) skaitykla jau nedirbo, pradėtas pasirengimas persikraustymui: parengtos dėžės, spec. rūbai, lipdės užrašams ant dėžių ir t. t. Prikraunama 100 dėžių, jos pervežamos į naujas patalpas, kitą dieną spaudiniai dėliojami į lentynas. Tokia tvarka visas skaityklos fondas buvo perkeltas per savaitę.

Perkraustymo vaizdelis. Fotografija iš KLAVB archyvo

Abonemento fondo spaudiniai keliavo 4 kryptimis: rekataloguoti į naujas lentynas, kiti – į naujojo pastato cokolinį aukštą, kur buvo įsikūrusi rekatalogavimo brigada, treti – į dubletinį fondą III naujojo pastato aukšte, o pasenusios bei fiziškai susidėvėjusios – nurašymui.

Knygos buvo transportuojamos vorele, vežamos vėžimėliais bei sunkvežimiu. Dirbo ne tik bibliotekininkai, bet ir savanoriai, bibliotekos bičiuliai, aktyvistai.

Fotografija iš KLAVB archyvo

Nors vyko perkraustymas, skaitytojai galėjo anksčiau paimtas knygas grąžinti, nuo sausio 23 d. iki balandžio 25 d. buvo aptarnauti 3 717 lankytojų.

2006 m. vasario 26 d. gamybiniame susirinkime direktoriaus pavaduotojas J. Šikšnelis konstatavo, jog didysis persikraustymas vyko gana organizuotai, vertintinas 8,5–9 balais: per 7 dienas perkelta daugiau nei 300 tūkst. spaudinių. A. Samavičienė informavo, jog laikinoji rekatalogavimo grupė per dieną sutvarko iki 5 000 spaudinių, bet darbą dažnai trikdo LIBIS ryšio problemos. Skyrių vedėjos informavo, kiek laiko užtruks pasirengimas aptarnauti skaitytojus.

Perkraustymo vaizdelis. Fotografija iš KLAVB archyvo

Po mėnesio, kovo 29 d. gamybiniame susirinkime, buvo paskelbta, jog biblioteka naujajame pastate pradės veikti balandžio 12 d., o atidarymo šventę planuojama rengti balandžio 24 d., bet pasigirdo abejonių: ar verta dabar rengti šventę, kai pagrindiniame kieme bei paminkliniame pastate dar pilnu tempu vyksta statybų darbai. Gal viską atidėti, kol pasibaigs investicinis projektas ir tada vienu mostu atidaryti visą biblioteką. Nuomonės išsiskyrė. Pavaduotojas buvo už tai, kad atidarymą organizuoti būtent dabar, direktorius – atidėti.

J. Šikšnelio argumentai buvo tokie: mes nežinome, kokia bus finansavimo eiga, ar nestrigs kaip iki šiol strigo, jau girdisi pirmieji visuomenininkų rypavimai dėl paveldo saugojimo, tad jeigu dabar garsiai, su trenksmu prabilsime apie save, įgausime tarsi imunitetą prieš visokio plauko „teisybės“ ieškotojus. Buvo pritarta pasiūlymui.

Aptartas šventės scenarijus. Jame numatyta: spaudos konferencija, juostelės kirpimas, patalpų pašventinimas, sveikinimo kalbos, lengvas furšetas, bibliotekos bičiulių valanda, tapybos parodos atidarymas, poeto Rolando Rastausko knygos sutiktuvės.

Tad 2006 m. balandžio 24 d. juostelę perkirpo kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas, Klaipėdos apskrities viršininkas Vytautas Rinkevičius, bibliotekos direktorius Stanislovas Songinas. Iškilmėse dalyvavo miesto meras bei keli buvę kolegos bibliotekininkai iš profesinių organizacijų bei atskirų bibliotekų, būrys miesto bei šalies kultūros ir meno atstovų.

Fotografija iš KLAVB archyvo

2006 m. biblioteka užvertė vieną savo istorijos puslapį ir atvertė naują. Už 2006 m. ribos pasiliko chroniškas patalpų trūkumas, fondų sandėliavimas (ne saugojimas, o sandėliavimas, nes dauguma jų buvo neprieinami skaitytojams) nepritaikytose, dažnai nekūrenamose, drėgnose patalpose septyniose skirtingose miesto vietose, nuolatiniai vaikščiojimai valdžios koridoriais, meldžiant papildomų patalpų. Už 2006 m. pasiliko ir nesklandumai projektuojant, statant naujus rūmus.

Trumpas pastato pristatymas

Biblioteka yra keturių dalių: I korpusas – keturkampis, trijų aukštų su pastoge ir prisišliejusiu senuoju ratinės statiniu, II korpusas – dviaukštis su pastoge, III korpusas jungiasi su senuoju pirmapradės bibliotekos klasicistiniu rūmu.

„Oro” grupės nuotr.

Rekonstrukcijos autorė Neringa Blaževičienė sumaniai išdėstė naujus korpusus sklypo Klaipėdos senamiestyje perimetru. Senamiesčio dvasia slypi ir naujai pastatytų korpusų jaukumo oazėse: dviejuose – uždarame ir viešame – kiemuose. Norint patekti į naujuosius korpusus iš Herkaus Manto gatvės, reikia pereiti pirmąjį – atvirąjį – kiemelį. Vidinį kiemelį supa dviejų aukštų su mansardiniu aukštu netaisyklingo kvadrato „rėmas“, kuriame įsikūrė ir langais į jaukų vidinį kiemelį atsigręžė 4 skaityklos bei 2 holai, kuriuose nuolatos organizuojamos meno kūrinių parodos, vyksta literatūriniai renginiai.

Už pademonstruotą jautrią architektūrinę klausą ir sėkmingą visuomeninio objekto realizaciją 2006 m. šis architektės darbas apdovanotas parodoje-konkurse „Geriausias metų projektas“.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Būtent šioje vietoje maga įkišti savo trigrašį ir paviešinti, jog statant rūmus ne visada sutapdavo šių eilučių autoriaus, tuomet direktoriaus pavaduotojo, atsakingo, grubiai išsireiškus, už pastatų vidų, ir architektės bei darbų vadovo nuomonės. Direktorius ginčuose dažniausiai likdavo neutralus. Ginčytasi, pavyzdžiui, dėl pagrindinio holo, kuris, projekto autorės nuomone, turėjo būti per du aukštus. Spyriojausi, prieštaravau, pykausi, bet pasiekiau savo. Gal architektūra dėl to pralaimėjo, bet mes, bibliotekininkai, laimėjome ne tik papildomus 118 kv. m (ten dabar Kraštotyros skaitykla), bet ir išvengėme nereikalingos problemos žiemą apšildyti milžinišką holą.

Vidiniame kiemelyje, kur dabar stovi I. Simonaitytės suolelis, svajojau, kad pietinėje pusėje, prie išėjimo iš Periodikos skaityklos virtuvės, bus įrengta platforma – estrada, kur bus galima reikalui esant išvežti muzikos instrumentą. Deja. Nebuvau išgirstas.

Nemažai ginčytasi ir dėl ekspozicinių erdvių. Buvo daug žadėta, bet netesėta, jau įsikūrus teko patiems įsirengti slankiąsias sistemas paveikslų kabinimui. Specialaus apšvietimo, deja, nepavyko įrengti. Pasitaikė ir kitokių smulkesnių nesutarimų.

Dar verta paminėti, kad bebaigiant jungiamąją dalį, kur įkurdinta administracija bei konferencijų salė, nuolatos zyziau, kodėl nėra įrengiama kondicionavimo įranga. Man nesusipratėliui buvo aiškinama: o kiek čia tos vasaros Lietuvoje, pakentėsite. Dabar būna vasaros, kada kentėti jungiamosios dalies kabinetuose gali tik jogai.

Po mėnesio darbo naujomis sąlygomis bibliotekoje apsilankė 3 400 lankytojų, dar keli šimtai, tikėtina, neidentifikavo savo skaitytojų pažymėjimų įėjimo varteliuose. Naujų vartotojų – 785, iš jų 562 skaitytojų pažymėjimus įsigijo bibliotekoje, registratūroje surinkti 5 300 Lt, abonemente išduota 1 400 spaudinių, skaitykloje – 4 500, iš viso išduota 19 500 egz.

Bet statybos tęsėsi, buvo restauruojamas paminklinis pastatas, statoma jungiamoji dalis su konferencijų sale. Darbai užbaigti 2008 m., o rugpjūčio 18-ąją bibliotekos pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Aktą pasirašė 13 atsakingų asmenų su komisijos pirmininku Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėju Vitalijumi Juška priešakyje. Asmens – vieno didžiausių teisybės (savo) ieškotojų, triukšmo kėlėjų, grasinusio nė už ką nepasirašyti akto – parašo nebuvo, nes jo nereikėjo, juk jo tikslas buvo kitas – pasigarsinti, pasirodyti.

Beje, savos teisybės ieškotojas nepasidavė ir dar kurį laiką bandė rodyti galią skambinėdamas ir reikalaudamas (!) pateikti jam statybos žurnalus. Nepaklusau.