P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Pašte – žmogžudystė, prie uosto vartų – tragedija, banke – apiplėšimas

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-04-03


„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau pasakoja, kokie įvykiai Klaipėdos krašte nutiko tarpukariu, kai jis buvo Lietuvos dalimi.

Pavasariai anais laikais pasižymėjo ir brutualiais nusikaltimais, ir nelaimėmis, ir netektimis.

Alaus klaipėdiečiai traukė į Kretingą

Tarp vieno iš pirmųjų lietuviškos Klaipėdos krašto valdžios sprendimų buvo ir draudimas alkoholinius gėrimus pardavinėti svetainėse bei gėrimų parduotuvėse šeštadieniais po 17 val. ir sekmadieniais po 16 val.

Anot „Lietuvos aido”, pradėjus kursuoti greitosioms automotrisėms klaipėdiškiai ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje važiuodavo į Kretingą gerti alaus, kuris ten buvo gerokai pigesnis. Kretingos muziejaus nuotr.

1923 m. kovą dienraštis „Lietuva” paskelbė, kad kiekvienas nusižengimas tokiai griežtesnei net nei XXI a. Lietuvą valdžiusių valstiečių įvestai tvarkai, bus baudžiamas iki 3000 markių bauda, o jei pažeidėjas neįstengs jos sumokėti – atitinkama kalėjimo bausme.

O po septynerių metų, 1930-ųjų kovą, su alkoholiu glaudžiai susijusių Klaipėdos restoranų ir viešbučių kelneriai protestavo dėl to, kad į kraštą įsileidžiami svetimšaliai jų profesijos atstovai, nors ir vietiniams jau trūko darbo.

„Todėl jie kreipėsi į krašto gubernatorių prašydami daugiau nebeduoti apsigyvenimo leidimų svetimšaliams kelneriams”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Alkoholiniai Klaipėdos reikalai šio laikraščio akiratyje buvo atsidūrę ir 1933-iųjų kovą, nes tuomet mieste buvo nagrinėjama „Didelių girtuoklysčių byla”, iškelta „Neptūno”, vadinto Klaipėdos padugnių restoranu, savininkui. Pastarasis buvo įtartas apgaudinėjęs girtus klientus – pakartotinai pateikdavęs jiems apmokėti sąskaitas, už kurias pastarieji jau buvo atsiskaitę.

Tokie restorano savininko darbeliai į dienos šviesą išlindo po to, kai krašto direktorijos valdininkas Ruemannas išeikvojo 178 000 valdiškų litų. Pastarasis teisme aiškino, kad apie trejus metus nuolat lankydavosi minėtajame restorane, dažnai ateidavo su krašto direktorijas aukštesniais valdininkais.

„Atėjus laikui uždaryti restoraną, Ruemannas, jo svečiai ir pats šeimininkas von Z. pasilikdavo su padavėjom per naktį ir taip ūždavę iki ryto. Šeimininkas šiais atsitikimais piršdavęs gerti brangius užsieninius vynus ir per naktį pragerdavęs apie 8000 litų. Kaip teismo pirmininkas perspėja, kad tokias sumas pragerti nėra galima, Ruemannas įtikinančiai tvirtina, kad jis eidamas naktinėms gastrolėms imdavęs nemažiau kaip po 7000-8000 litų ir visada grįždavęs be pinigų. Kai kartais paabejodavęs dėl pragertų pinigų sumos, savininkas pateikdavęs tam tiktą skaičių išgerto vyno butelių, ir turėdavęs sumokėti. Visa eile kitų liudininkų taip pat įrodinėja, kad „Neptūno“ restorano savininkas dažnai pateikdavę žymiai didesnes sąskaitas, negu iš tikro būdavo išleista. Apskrities pievų nusausinimo inspektorius Klein sako, kad jam taip pat keletą kartų restorano savininkas patiekęs žymiai perdėtas sąskaitas”, – rašė laikraštis.

Anot jo, valstybės gynėjas restorano savininką kaltino tuo, kad jis iš nusigėrusių žmonių apgaulės būdu išviliodavęs pinigus ir siūlė jį nubausti 4 mėnesiais paprasto kalėjimo. Visgi teismas dėl įrodymu stokos kaltinamąjį išteisino, bet kartu pavedė policijai nuodugniai, ištirti ar nereikėtų atimti iš jo koncesiją restoranui laikyti.

Klaipėdietiškus smuklių, restoranų ir alkoholio vartojimo reikalus „Lietuvos aidas” apžvelgė ir 1938-ųjų pavasarį.

„Kaune ir D. Lietuvoje smuklių ar tai restoranų laikytojai savo įmones pamėgo pavadinti dažniausiai mūsų istorinių asmenų vardais, žymesniais vietovardžiais, kaip tai „Kauno restoranas“, „Restoranas Rambynas”, „Restoranas Palanga”, Birutė ir t.t. Klaipėdoje smuklėms duodami visai kitokie vardai, čia pasivaikščiojęs gatvėse tuoj pastebėsi gana patrauklius smuklių vardus: „Po gražia liepa”, „Pas baltuosius kumeliukus”, „Pas pranciškonus“, „Pas dėdę Richardą“, „Prie gero lašo“ ir t.t. Žinoma, tie vardai nieko neturi bendro su smuklės įrengimais arba turimų gėrimų pasirinkimais. Tokiais vardais tik pasivadino restoranai arba smuklės skambumo ir geresnio atminimo sumetimais. Klaipėdos smuklės atsilikusios nuo D. Lietuvos smuklių. <…> Klaipėdoje tik retoje smuklėje gali žmogus gerai pavalgyti ar bent užkąsti. Prie bufeto stovi suvytęs kotletas, surūgusi silkė, keli šmoteliai cukraus, tai visas užkandis. Ir žinoma, Klaipėdoje, kaip viskas, taip ir gėrimai brangesni, tad pradėjus vaikščioti automotrisoms klaipėdiškiai važiuoja į Kretingą alaus. Kainų tvarkytojo nustatytų alaus kainų Klaipėdos daryklos nesilaiko. Ar kainų tvarkytojo įsakymai veikia ir Klaipėdos krašte – klausimas dar sprendžiamas. Tačiau daryklos laikosi senų kainų, o jos didesnės keliomis dešimtimis nuošimčių už kainas, veikiančias D. Lietuvoje”, – rašė laikraštis.

Anot jo, pradėjus važinėti greitajai Kauno-Klaipėdos automotrisei alaus mėgėjai apskaičiavo, kad apsimoka važiuoti į Kretingą ir ten gerti pigų alų, nes alaus kainų skirtumas padengiąs kelionės išlaidas.

„Kalbant apie alų, reikia pasakyti, kad šiandien kiekviename didesniame Lietuvos mieste rasi Kaune išmėgintus bariukus, o Klaipėdoje jų nėra, jiems čia kelią pastoto koncesijų sunkumai. Tačiau Klaipėdoje bariukai neturėtų tokio didelio pasisekimo, nes klaipėdiškiai santūresni. Klaipėdiškiai turi gėrimo ir negėrimo dienas. Klaipėdiškiai įpratę prie tam tikros savaitinės programos. Į kavines, smukles ir kitas laisvu laiku praleisti tinkamas vietas eina tradiciškai įsigyvenusiomis dienomis. Pirmadienio, antradienio vakarais Klaipėdos restoranai ir kavinės su svaigalais tuščios. Tačiau jos pilnos trečiadieniais. Ketvirtadieniais vėl pasninkas, bet penktadieni jau prasideda savaitgalis. Mat penktadieniais fabrikai moka uždarbius, tai ir susidaro progos susitikimams, pasivaišinimams. Didžiausios klaipėdiškių išeigos dienos – šeštadieniai, sekmadieniai ir trečiadieniai. Prie tu įpročiu prisitaiko ir čia atvykusieji iš kitų Lietuvos dalių darbininkai ir tarnautojai”, – rašė apžvalgos autorius V. Br.

Vydūnui nepatiko ne tik alkoholis

Nereikia turėti didelės vaizduotės, kad nuspėtum, ką apie visus tuos anksčiau aprašytus reikalus turėjo manyti žymusis Mažosios Lietuvos mąstytojas, dažnai Klaipėdoje besilankęs Vydūnas, kuris buvo pareiškęs, kad valdžia, „leisdama smuklininkams varyti savo darbą, leidžia tautą naikinti”.

Šis mąstytojas, pasirodo, itin kreivai žiūrėjo ir į raudonai padažytas moterų lūpas, ir į savo jubiliejus.

1928 m. kovą „Lietuvos aidas” išsamiai aprašė, kaip Klaipėdoje buvo minimas 60-asis Vydūno gimtadienis, į kurį pats jis neatvažiavo.

„Tilžėj Vidūnas gavo daug įvairiausiu pasveikinimų, telegramų, adresų ir priėmė keletą delegacijų. Prieš paskutiniam „Naujo žodžio” numery Vidūnas kalbėdamas apie save pasakė, kad jis nenorįs jokių jo 60-tinių sukaktuvių minėjimų. Dar daugiau: jis net grasino neatsakysiąs į jokius sveikinimus. Jis esąs dar toks jaunas ir negali būti ne kalbos apie tokio amžiaus sukaktuves. Žinoma, tą balsą Lietuvos visuomenė išgirdo ir susinervino. Bet argi iš tikro dėl to ir praeiti tas sukaktuves? Argi dėl to, kad pats Jubiliatas nori pasipriešinti ir neminėti jo garbingųjų sukaktuvių, nors dvasioj Jubiliatas tebėra dar tyriausias jaunikaitis? Gal pirmieji į nieką neatsižvelgė klaipėdiečiai”, – rašė laikraštis.

Ir kas dabar žinos, ar tokios linksmybės nebuvo užrūstinusios filosofo, nes po dešimtmečio, 1938-aisiais, „Lietuvos aidas” nepateikdamas jokių priežasčių tiesiog informavo, kad Vydūno 70-mečiui Klaipėdos miesto teatre numatytos „centrinės iškilmės” atidedamos.

„Vydūno minėjimus rengia atskiros organizacijos ir mokyklos”, – lakoniškai tepranešė laikraštis.

O apie savo požiūrį į lietuves moteris Vydūnas „Lietuvos aido” korespondentui Vytautui Kazimierui Alseikai išdėstė 1934-ųjų kovą, kai lankėsi Kaune.

Vydūnas čiuožykloje su moterimi, kurios lūpos tikriausiai nebuvo per daug raudonai išteptos. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

„Kauno išorinė išvaizda, Vydūno nuomone, kaskart darosi vis daugiau didmiestiška. Nemalonų, tačiau jam įspūdį tedaręs vienas dalykas, tai MOTERŲ LŪPOS, per daug jau raudonai išteptos. Tai liūdna. Tilžėje ir šiaip Vokietijoje tai labai reta”, – rašė V. K. Alseika.

Apgailėtina Rambyno padėtis

Nemalonų įspūdį Vydūnui tikriausiai turėjo palikti ir 1926-ųjų kovą įvykusi griūtis Rambyno kalno, prie kurios jis dažnai lankydavosi, o netoli esančiose Bitėnų kapinaitėse jam buvo lemta 1991 m. atgulti amžinojo poilsio.

„Kovo mėn. 3 d. vėl išgriuvo didelis plotas Rambyno, priklausantis Bitėnų kaimui. Apgailėtina, kad Rambyno griuvimą niekas nesirūpina ir nesutvarko. Pro griuvimo vietą, kadangi tai prie pat kelio, yra labai pavojinga važiuoti ir eiti”, – rašė laikraštis „Lietuva”.

Dainų šventė ant Rambyno kalno. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Didelė dalis Rambyno dėl Nemuno potvynio buvo nuskilusi 1835-aisiais. Kalno šlaito griūtis įvyko ir 1878 m. Būta ir mažesnių kalno slinkimų.

„ Nuo XIX a. pabaigos ant Rambyno lietuvininkai šventė Jonines (1896 „Birutės“ draugija suorganizavo lietuvių šventę su vaidinimu) ir kitas šventes. Rambynas buvo privati nuosavybė, tad rengti šventes buvo keblu. 1896 m. Birutės draugijos visuotinis susirinkimas buvo nutaręs nupirkti dalį Rambyno ir taip padaryti šią vietą prieinamą visiems lietuviams. 1910 m. už 11 000 dolerių buvo nupirkta vakarinė kalno dalis (11 margų, arba 280,8 aro) – kalną pirko už draugijos lėšas jos nariai Dovas Zaunius, Jonas Smalakys, Jurgis Lapinas ir Sintautas. Pinigus skolino draugijos nariai prekybininkai J. Smalakys, Mikelis Plota ir Martynas Smaliejus. Vokiečiai nebuvo suinteresuoti tokia lietuvininkų veikla ir siekė, kad Rambynas būtų parduotas iš varžytinių (Birutė neturėjo pakankamai lėšų sumokėti už pirktą žemę), todėl jis buvo užrašytas statybos meistrui Ensiui Gaigalaičiui iš Leipcigo (Vokietija), kuris 1908 Rambyną perleido broliui kunigui Viliui Gaigalaičiui. Vieną sklypą turėjo Tilžės sodų pagražinimo draugija (vok. Gartenverschönerungsverein), vėliau įsigijo kitą sklypą Tilžės apskrities valdyba (V. Gaigalaičio sklypas buvo tarp jų). Visam kalnui įsigyti 1910 įsteigta draugija „Rambynas“. Kad sukauptų lėšų, draugijos nariai turėjo įnešti tam tikrą pinigų sumą. Už lankymąsi ant Rambyno buvo imama 10 pfenigų (0,1 markės). Pinigai skirti kalnui prižiūrėti. <…> Tarpukariu draugijos „Aukuras“ iniciatyva iš Kilačio buvo nupirktas 4 ha žemės sklypas kalno rytiniame pakraštyje su nameliu ir sodeliu, kuriame vasarodavo Vydūnas, sutvarkytas pats kalnas, jo aplinka, keliai”, – apie tai, kas buvo Ramybo kalno savininkai Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo Algirdas Žemaitaitis.

Nuskendo keturi jaunuoliai

O 1930-ųjų pavasarį gamtos stichija pasiglemžė ir keturias jaunas gyvybes.

„Lietuvos aidas” pranešė, kad kovo 23-iąją keturiems jauniems vyrams išplaukusiems iš iš Smeltės į jūrą laiveliu ši kelionė tapo paskutine.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Jūra buvo labai pakilusi ir bangos smarkiai supo laivelį. Išplaukus laiveliui į atvirą jūrą, už molo švyturio link, bangos užliejo jį ir apvertė. Vienas buvusią laively žmonių tuoj nuskendo, o kiti trys nusitvėrę už stiebo, virvės, dar mėgino gelbėtis. Nelaimingas atsitikimas buvo pastebėtas iš švyturio ir Locų bokšto. Į pagalbą skęstantiems tuoj atplaukė locų laivas „Šlikmanas” ir prisiartinęs kiek buvo galima prie nelaimės vietos. Tačiau nė vienas skęstančiųjų gelbėjimo priemonėmis nepasinaudojo, matyt, dėl to, kad, išbuvę apie 15 min. šaltam vandeny sustingo ir neteko jėgų. Antrą kartą bangoms užliejus ir apvertus laivelį, į paviršių, beišplaukė tik vienas žmogus, kuris taip pat gelbėtojų akivaizdoj prigėrė. Prigėrusiųjų pavardės Jonas ir Vilius Varnai, 25 ir 18 metų amžiaus, Adomas 25 metų ir Mockus 19 metų amžiaus. Visi jie paliko senus tėvus. Tuo tarpu tesurastas Viliaus Varno lavonas”, – rašė laikraštis.

Užgeso ryški asmenybė

1932-iųjų pavasarį „Lietuvos aidui” teko pranešti ir apie dar vieną netektį – kovo 2-osios rytą mirė buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius dr. Jonas Žilius.

„Paskutiniu laiku dr. Žilius gyveno Smiltynėj savo viloj ir nuolatos sirguliavo”, – rašė laikraštis.

Jonas Žilius su sūnumi Jonu ir žmona Esterher 1926 m. Smiltynėje, savo villoje. Phil Jakubovky archyvo nuotr.

Didžiąją gyvenimo dalį JAV praleidęs kunigystę metęs kunigas, visuomenininkas, publicistas, poetas, vertėjas, gamtotyrininkas, bankininkas, diplomatas, valstybės veikėjas – tokią turiningą J. Žiliaus biografiją dar puošė ir faktas, kad jis suvaidino labai svarbų vaidmenį prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.

„Nors jis niekados neminimas, kada apie Klaipėdos krašto atvadavimą rašoma, bet jis turi gal iš mūsų visų didžiausius nuopelnus šiuo atžvilgiu“, – 1948 m. rugsėjį tuo metu Miunchene leistame kultūros žurnale „Aidai“ rašė didelę sukilimo operacijos riziką ant savo pečių sutikęs prisiimti Klaipėdos krašto lietuvis Erdmonas Simonaitis.

Istorikai laiko J. Žilių Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos iniciatoriumi, iškėlusiu tokią idėją dar 1922-ųjų vasarį. Jam priklauso ir idėja į Klaipėdos operaciją įtraukti Šaulių sąjungą.

Anot „Lietuvos aido”, 1932 m. kovo 4 dieną Smiltynės kapinaitėse vykusiose 61-erių J. Žiliaus laidotuvėse dalyvavo Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys su žmona, Lietuvos konsulas Karaliaučiuje Jonas Budrys, direktorijos ir kitų įstaigų atstovai bei dalis Klaipėdos lietuvių visuomenės. Ant kapo buvo uždėtai 17 gyvų gėlių vainikų, „prie kapo buvo pasakyta visa eilė kalbų”.

Klaipėdos kraštotyros muziejaus direktorė Birutė Elertienė 1969 m. spalį „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė, kad Kopgalio kapinaitės per karą buvo suniokotos. Poetas Salys Šemerys savo 1970 m. užrašytuose atsiminimuose konstatavo, kad J. Žiliaus antkapis karo metais buvo visiškai sunaikintas. Jis dalyvavo laidotuvėse, tad vėliau padėjo nustatyti J. Žiliaus kapo vietą, o 1984 m. kraštotyrininkų ir kultūros veikėjų dėka čia buvo pastatytas kuklus antkapis.

Martyno Vainoriaus nuotr.
Miestą sukrėtusi žmogžudystė

Po metų Klaipėdoje teko surengti ir dar vienas gausią bendruomenės dalį sutraukusias gedulingas iškilmes – į Panevėžį buvo išlydama plėšiko nužudyta iš ten kilusi jauna paštininkė.

Pasak „Lietuvos aido”, tragedija įvyko 1933 m. kovo 18-osios vakarą, apie 20.40 val., kai paštininkė Šmitienė prie pašto ženklų langelio jau rengėsi užbaigti vakarinę tarnybą.

Paštas ketvirtajame dešimtmetyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Atėjęs vienas vyriškis valdininkės Šmitienės paprašė keturis ženklus po 5 centus. Gavęs ženklus, vyriškis smogė ranka jai per veidą ir per šoninį langelį bandė pagriebti valdininkės kasos pinigus. Sąžininga valdininkė griebė iš plėšiko rankų piniginę dėželę, bet šis tą akimirką paleido revolverio šūvį, pataikęs valdininkei į pat širdį. Valdininkė čia pat sukrito negyva. Tuo laiku jos skyriuje daugiau žmonių nebuvo. Kitoje publikos salės pusėje budėjo telegrafo valdininkė, ji matė, kai paleidęs šūvį žmogžudys palengva išėjo iš pašto, bet ji gelbėti negalėjo. Buvę gretimuose kambariuose valdininkai, išgirdę šūvį ir atbėgę rado valdininkę negyvą. Sužinoję apie įvykį išbėgo į gatvę, bet žmogžudys jau buvo pabėgęs. Ties paštu Klaipėdoje paprastai judėjimas visada mažas, juo labiau sumažėja vakarais. Prie pašto buvusi viena praeivė panelė pastebėjo išeinantį vyriškį iš pašto, tačiau ji, negirdėjusi šūvio, jokio dėmesio neatkreipė. Kaip ji pasakoja, žmogžudys visai ramiai išėjęs ir tik paėjęs apie 50 žingsnių, pasileido bėgti viena šonine gatve. Pašaukta policija pradėjo stropų tardymą. Spėjama, kad apiplėšimui jau anksčiau pasiruošta: plėšikas sekęs laikomus prie langelio pinigus ir laukęs, kada nebūsią publikos. Valdininkės kasoje tada buvę apie 6000 litų, tačiau jam vienu saujos griebimu pasisekė paimti tik apie 400 litų, o kitus pinigus valdininkė, sukrisdama, ištraukė plėšikui iš rankų su visa dėžele. Plėšikas bėgdamas čia pat pašte pametęs 70 litų ir pirktus pašto ženklus. <…> Velionė valdininkė buvo apie 30 metų amžiaus. Ji ir jos vyras jau keletą metų tarnauja Klaipėdos pašte. Po paleisto šūvio ir vyras tuojau atvyko, bet jis jau rado negyvą žmoną”, – rašė laikraštis, kartu informavęs, jog Krašto direktorija paskyrė 1000 litų atlyginimą tiems, kas galės nurodyti žmogžudį.

Nepaisant pažadėtos premijos ir „stropaus tardymo” laikraštis bent jau artimiausiomis savaitėmis neprašė, kad policijai būtų pavykę sulaikyti plėšiką. Per tą laiką buvo suimti šeši asmenys, vienas iš jų – Šilutėje, bet nė vieno atžvilgiu įtarimai nepasitvirtino.

Kovo 21-ąją, anot „Lietuvos aido” velionės, kuri prieš tai buvo pašarvota miesto ligoninėje, karstą į stotį lydėjo apie 4000 žmonių minia. Joje buvo ir iš Kauno atvykę pašto valdybos ir paštininkų kasų atstovai. Ant karsto, kuris traukiniu išvežtas į Panevėžį, buvo sudėta keliasdešimt vainikų.

Apiplėšė ir banką

Tą pavasarį „Lietuvos aidas” pranešė apie tai, kad atpildo sulaukė kitas nusikaltėlis, 1932-ųjų rudenį apiplėšęs miesto banką.

„Pernai rudeni pačiame vidudieny vienas vyriškis išmušė miesto banko langą, pagrobė pinigu dėželę su apie 30 000 litų. Praeiviai plėšiką buvo sulaikę, bet jis atsišaudydamas revolveriu paspruko į minią ir pasislėpė. Tik po kelių mėnesių įtartas vienas be nuolatinio užsiėmimo 23 metų vyriškis Šedleris. Jis nieko nedirbdamas laisvai mėtliojo pinigus ir ruošėsi vesti: pirko brangius baldus ir sužadėtinei dovanas. Be to, būsimam uošviui parodęs kelis tūkstančius litų pinigais. Tos visos aplinkybės vertė įtarti jį buvus banko plėšiku. Tą įtarimą dar labiau sutvirtino jo draugo Šapaičio parodymas, esą prieš kurį laiką Šedleris jį kvietęs eiti apiplėšti Priekulės taupomąją kasą. Tas pats liudininkas parodė, kad Šedleris turėjęs du revolverius. Besigindamas nuo publikos Klaipėdos miesto banko plėšikas buvo paleidęs keletą revolverio šūvių. Žinovų nuomone, šūviai buvę iš to revolverio, kuris pas Šedlerį atrastas. Klaipėdos posėdininkų teismas Šedlerį buvo radęs kaltu dėl padaryto banko apiplėšimo ir nubaudė jį ketveriais metais ir dviem mėnesiais kalėjimo. Nubaustasis, nepatenkintas teismo sprendimu, apeliavo į Aukštesnę teismo instanciją”, – rašė laikraštis.

Apeliacinė instancija bylą nagrinėjo 1933 m. kovo 29-30 dienomis. Į posėdį buvo pakviestas ir Karaliaučiaus teismo chemikas specialistas dr. Zahn, patvirtinęs, kad prie apiplėšto Klaipėdos miesto banko atrastos kulkos tikrai buvo paleistos iš Šedlerio revolverio. Keli praeiviai, mėginę sulaikyti bėgantį banko plėšiką, liudijo, kad tai buvęs Šedleris.

„Be to, paaiškėjo, kad tas pats kaltinamasis prieš porą metų apiplėšė vieną banką Pagėgiuose. Teismas paliko pirmos instancijos kaltinamajam skirtą bausmę, be to, pradedama nauja byla dėl Pagėgių banko apiplėšimo”, – informavo dienraštis.


    2021-04-03

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt