Biblioteka visais laikais garsėjo savo literatūriniais, bendrakultūriniais, muzikiniais renginiais. Jeigu pastaraisiais metais bibliotekoje organizuojama iki pusės tūkstančio renginių, tai istorijoje juos suminėti prireiktų ne vienos jaučio odos. Galbūt, tai daryti nėra tikslinga, bet išskirti vienus, o nepaminėti kitų irgi nėra tinkama išeitis.

Pirmiausia būtina apibrėžti, kad renginių organizavime išskirtini keturi ryškūs etapai: iki Anicetos Sabaliauskienės, A. Sabaliauskienės, po jos ir dabartinis Vadybos skyriaus etapas. Ir tai tik kalbant apie skaityklos renginius. Nes renginiais garsėjo ir Muzikos bei Vaikų skyriai. Daugiausia dėmesio skirsime skaityklos renginiams, nes apie funkcinių skyrių renginius bus užsiminta aprašant tų skyrių istorijas.

A. Sabaliauskienė su rašytoju Juozu Baltušiu. Fotografija iš KLAVB archyvo

Ryškiausią pėdsaką renginių organizavimo istorijoje paliko A. Sabaliauskienė – renginiai tapo ryškūs, įsimintini ir turėjo pažintinį vaidmenį. A. Sabaliauskienei išėjus į pensiją, bibliotekoje neliko darbuotojo, užsiimančio renginių organizavimu, skaityklos vedėja kratėsi šios veiklos, kiti nesugebėjo. Formaliai šis darbo baras buvo priskirtinas direktoriaus pavaduotojui mokslo reikalams. Negalima sakyti, jog buvo nustota organizuoti renginius, tiesiog pasikeitė jų koncepcija – nuo pompastiškų su chorais, orkestrais ir operos solistais iki kamerinių, skatinančių žingeidumą ir kūrybiškumą.

Dėl renginių gausos nebandysime pateikti viso sąrašo su aprašymais, pasirinkome kitą metodą. Keliausime per bibliotekos renginių istoriją
dešimtmečiais, tikėdamiesi pajusti, kurlink krypo renginių tematika.

Renginiai iki nepriklausomybės paskelbimo

Bepigu dabar, kai bibliotekoje yra specialiai renginiams pritaikytos erdvės su visa reikalinga infrastruktūra, taip pat yra žmonės, kurių pareiginiuose nuostatuose parašyta, kad jie atsakingi už renginių organizavimą, pagaliau yra projektinių lėšų. Bet buvo laikai, kai biblioteka tam tikslui neturėjo nei patalpų, nei žmonių, nei technikos, nei lėšų ir, negana to, virš bibliotekos vadovų galvų kaip Damoklo kardas kabojo ideologiniai suvaržymai. Tačiau visas kliūtis įveikė entuziazmas ir pasišventimas šiai veiklai. Čia pasižymėjo jau minėta skaityklos vedėja A. Sabaliauskienė su ištikima pasekėja bei pagalbininke Elena Reznikiene, joms nenusileidžiančios Muzikos skyriaus vedėjos Regina Plačienė, Vida Narijauskienė, taip pat dabartinė Vadybos skyriaus vedėja Daiva Nakrošienė su būriu darbuotojų: Rasa Mileriene, dizaineriu Tomu Rutkausku, Algina Vainilavičiene, Kornelija Jankauskiene, Ieva Opulske, Ieva Baltine, Živile Levokaite.

Tarkime dabar, kai bibliotekoje vyksta iš karto 2–3 renginiai, jie tapo kasdienybe, dažniausiai net bibliotekininkai nesigaudo, kas vyksta bibliotekoje, o anais laikais renginys bibliotekoje būdavo svarbus įvykis. Nuo vidudienio uždaroma skaitykla. Staliai, kūrikai, darbininkai – visa bibliotekos vyrija nešioja iš skaityklos į fondus stalus, stato kėdes, skaityklos darbuotojos pjausto duoną, mėsą ar žuvį – ruošia sumuštinius, nes be antrosios vakaro dalies tuomet renginiai buvo sunkiai įsivaizduojami. Nors, reikia pastebėti, kad svaigieji gėrimai nedominuodavo. Tai būdavo padėka renginio dalyviams – pranešėjams, aktoriams, muzikantams. Dabar, turint projektinių lėšų, bepigu sumokėti už dalyvavimą, o tada vienintelė padėkos forma būdavo tik tokia.

Renginiai buvo organizuojami maždaug tokia seka: apibrėžiama tema, konsultantai iš šalies pataria, į ką kreiptis, tada skaityklos vedėja sėda prie telefono (reikia prisiminti, kad anais laikais nebuvo nei elektroninio pašto, nei mobiliųjų telefonų, nei interneto) ir skambina numatytiems žmonėms. Kalba taip, kad retas gali atsakyti, nebent trukdo nepagydoma liga ar kitos mirtinos priežastys. A. Sabaliauskienė galėjo įkalbėti kiekvieną, nes turėjo retą talentą – mokėjo pameilikauti, pagirti ir pan.

Sutarus dėl programos, rengiami kvietimai, afišos. Kvietimų platinama šimtais – po mokyklas, gamybines įmones, kitas įstaigas. Juos platina ne tik skaityklos, bet ir kitų skyrių darbuotojai, todėl toks darbas atsiperka ir renginiuose visada pilna salė.

Dabar dešimtmečiais peržvelgsime pačius įsimintiniausius renginius. Jų aptariamu laikotarpiu vyko apie penkiasdešimt.

1951 m.

Paskaita „Pokarinio Stalininio penkmečio vykdymas“ – 83 lankytojai; literatūros vakaras „Pasaulio rašytojai apie taiką“– 214 lankytojų.

1961 m.

„Šviesiausi Žemaitijos poetai kovoje prieš religiją“ – 200 lankytojų, vakaras vyko ne skaitykloje, o Žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumo aktų salėje; „Taraso Ševčenkos – Ukrainos liaudies poeto, mirties 100-osioms metinėms“ – 120 lankytojų; susitikimas su T. Tilvyčiu ir J. Dovydaičiu 1-osios vid. mokyklos aktų salėje – 290 lankytojų; susitikimas su jaunųjų rašytojų sekcijos kūrėjais iš Šiaulių ir Klaipėdos – 60 lankytojų; žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ aptarimas – 50 lankytojų.

Ir tada išdygsta pirmieji tautinės kultūros daigai:

1962 m. – „Maironis – Tėvynės meilės dainius“;

1963 m. – „Kristijonas Donelaitis gyvas savo „Metuose“;

1964 m. – vakaras, skirtas Juozo Tumo Vaižganto 100-osioms gimimo metinėms; tais pačiais metais Vinco Kudirkos mirties 70-osioms
metinėms.

1971 m.

Šalia M. Lermontovo, S. Jesenino, M. Gorkio, F. Dostojevskio minėjimų aptinkame ir vakarą, skirtą daktaro Jono Basanavičiaus gimimo 120-osioms metinėms; kiek vėliau liaudies rašytojos Ievos Simonaitytės gimimo 75-osioms metinėms.

Nebuvo pamiršti ar atstumti ir vietiniai kūrėjai: surengti vakarai Vladui Nausėdai, Pauliui Dreviniui, Saliui Šemeriui-Šmerauskui bei kitiems pamario rašytojams.

Poeto, vertėjo V. Nausėdo minėjime. Fotografija Bernardo Aleknavičiaus

1981 m.

„Motiejus Valančius ir jo epocha“, Vytauto Mačernio poezijos vakaras bei vakaras, skirtas Mažosios Lietuvos XIX a. kultūros veikėjams F. Kelkiui, F. Kuršaičiui, J. Zauerveinui.

F. Kelkio, F. Kuršaičio, J. Zauerveino minėjimo dalyviai. Pirmoje eilėje iš kairės: A. Sabaliauskienė, D. Kaunas, J. Bulota, I. Tumavičiūtė, J. Jankauskaitė, Antroje eilėje iš kairės: A. Vaičius, R. Grencevičius, V. Kuraitė, D. Paulavičiūtė, V. Kancleris, M. Narbutas. Fotografija Bernardo Aleknavičiaus

Paminėtinos ir mokslinės konferencijos: „Lietuvininkai ir Mažoji Lietuva amžių būvyje“ 1989 m. bei vėliau įvykusi „Lietuvininkų kalba amžių būvyje“. Po to konferencijų organizavimas, talkinant bibliotekos pajėgoms, buvo perleistas Klaipėdos universitetui.

Konferencija „Mažoji Lietuva amžių būvyje“. Iš kairės: V. Gocentas, I. Labutytė, J. Šikšnelis. Fotografija Bernardo Aleknavičiaus

Tais laikais ne kartą buvo diskutuojama, kokia nauda bibliotekai organizuoti „išvažiuojamuosius“ renginius, kuriuose tik saujelė pašvęstųjų žino, jog tai bibliotekos renginys. Viena pusė karštai įrodinėjo, jog renginys bibliotekoje yra būdas pritraukti lankytojus, didinti bibliotekos matomumą, skatinti skaitymą ir panašiai. Kita pusė ne mažiau karštai teigė, kad ir „išvažiuojamieji“ renginiai yra viena iš bibliotekos funkcijų, nes jie skatina meilę knygai. Tai buvo ginčas be aiškių nugalėtojų, nes anais laikais, kai biblioteka neturėjo savo erdvių, skirtų dideliems renginiams, buvo pateisinama juos rengti tam pritaikytose erdvės, suprantama, pabrėžiant, kas yra pagrindinis rėmėjas.

Dabar gi, kada apskrities bibliotekos viena pagrindinių funkcijų yra rūpintis regiono bibliotekomis, suaktyvėję kultūriniai mainai tarp bibliotekų skatina savo iškilius renginius eksportuoti kitur. Dar įdomus, keliantis nuostabą faktas: biržiečiui rašytojui ir žurnalistui Petrui Skodžiui I. Simonaitytės biblioteka lyg pirmo ryškumo žvaigždei organizavo tikrą pasirodymų turą: keli vakarai Klaipėdoje, Skuode, Tauragėje, Gargžduose, na ir bene keli gimtuose Biržuose. Išties įspūdinga.

Neteko aptikti faktų, jog už lietuvybę propaguojančius renginius kas nors iš bibliotekininkų buvo nubaustas ar persekiojamas. Bet nereikėtų turėti iliuzijų, jog valdžios struktūrose sėdėjo liberalių pažiūrų valdininkai, žiūrėję į tai pro išskėstus pirštus. Ir tai dėl to, kad, vaizdžiai šnekant, rengėjai vykusiai manipuliavo, maitindami „raudonąjį drakoną“ jam patinkančiu maistu. Tarkime, 1964 m. renginiai: „M. Lermontovo 150-osioms metinėms“, „V. Kudirkos 70-osioms mirties metinėms“ ir po mėnesio teminis vakaras „V. Lenino paveikslas poezijoje, kine, dailėje, muzikoje“, dar kiek vėliau literatūrinis vakaras, skirtas Klaipėdos išvadavimui iš vokiškųjų fašistinių okupantų 20-osioms metinėms „Amžiams kartu“. Arba 1968 m. po Vydūno gimimo 100-ųjų metinių minėjimo literatūrinis-muzikinis vakaras, skirtas tarybinės armijos 50-mečiui „Kario paveikslas gyvenime, literatūroje, muzikoje“ ir iš karto po to VLKJS įkūrimo 50-mečiui „Audringos jaunystės simfonija“. Arba 1969 m. literatūrinis vakaras „Vincas Kudirka amžininkų atsiminimuose“, o po mėnesio „V. I. Lenino paveikslas poezijoje, mene, muzikoje“. Ir visai nesvarbu, jog renginiuose dalyvauja tie patys atlikėjai, kurių lūpose skamba įkvepiantys Maironio, V. Kudirkos, J. Basanavičiaus žodžiai ir eilės, šlovinančios Leniną ar tarybinę armiją išvaduotoją.

Tik siaurakaktis psichopatriotas galėtų pasmerkti ir atsiriboti nuo tų žmonių – reikia žiūrėti objektyviai ir suvokti, jog tais laikais norėdamas gyventi bei nuveikti kažką naudingo tautai turėjai taikstytis su primetamomis taisyklėmis ir vykusiai jas apeiti.

Reikia pripažinti, kad žaidimas patenkinti partijos veikėjus, pametant renginius, skirtus jų dievinamam proletariato vadui, nebuvo itin subtilus ir gudrus ir kiekvienu atveju galėjo liūdnai baigtis bibliotekos vadovui, bet viskas baigėsi laimingai. Ir ačiū Dievui.

Dar vienas pozityvus to laikotarpio renginių organizatorių veiklos bruožas – dėmesys vietos kūrėjams. Ne vien jau prakutusiems Rašytojų sąjungos nariams – Pauliui Dreviniui, iš anksčiau žinomam prieškario keturvėjininkui Saliui Šemeriui-Šmerauskui, vertėjui ir kultūros istorikui Vladui Nausėdui, kurių jubiliejams buvo rengiami iškilmingi paminėjimai, leidžiamos bibliografijos bei bukletai, bet ir pradedantiems krašto rašytojams, kurie buvo nuolat kviečiami į kolektyvinius renginius skaityti savo kūrybos.

Ypač pompastiškai buvo minimos poeto Salio Šemerio, kuris gyveno visai šalia bibliotekos, apvalios gimimo metinės. Kaip įprasta – su nuodugniais pranešimais, muzikiniais intarpais, aktorių skaitymais, vakarojimais prie vaišių stalų.

J. Šikšnelis klausia, kaip poetas vertino bibliotekos pastangas pagerbti jį jubiliejaus proga. I. Rimkienė: „Šemerys visiškai nekreipė dėmesio į kritiką. Santūriai reagavo ir vakaro metu, kiek patikslindamas programą. Po vakaro – vaišės, kurios užtruko beveik iki paryčių, trečią valandą ryto Šemeriai viską nurinko nuo stalo, susidėjo į krepšį ir išėjo. Poetas nurinko vaišes iš po nosių svečiams, sakydamas, jog čia nei galo, nei krašto, kiek galima sėdėti. Nesidomėjo, kiek kas kainavo, kiek pastangų buvo įdėta ir pan. Buvo santūrus, bet jautė ir rodė savo vertę”.

Iš pokalbio su A. Braukyliene ir I. Rimkiene, 2010-  01- 28 diktofono įrašas

Akimirkos iš S. Šemerio vakarų. 1978 m. Fotografijos autorius Bernardas Aleknavičius

Labai įdomus ir istorijai naudingas dokumentas – bibliotekos literatūrinių renginių dalyvių ir talkininkų abėcėlinis vardynas, apimantis 1951–1991 m. Vartant paaiškėja patys aktyviausi talkininkai: aktoriai Henrikas Andriukonis, dalyvavęs 37 renginiuose; Balys Barauskas – 26; Bronius Gražys – 39; Romualdas Grincevičius – 54; Jūratė Jankauskaitė – 37; Vytautas Kancleris – 49; Algirdas Kubilius – 36; Nijolė Narijauskaitė – 127; Nijolė Sabulytė – 39; Aleksandras Šimanskis – 56; Algirdas Venckūnas – 28.

Renginiai po nepriklausomybės atkūrimo

A. Sabaliauskienės etapas baigėsi 1991 m. Prasidėjo, vaizdžiai kalbant, tarpuvaldis, kai bibliotekoje neliko už renginių organizavimą atsakingo žmogaus. Bet veikla nenutrūko – tuo užsiėmė direktoriaus pavaduotojas, talkinant atstovei ryšiams su visuomene Laimai Pačebutienei, kuri užsiiminėjo renginių apipavidalinimu.

Pasikeitė renginių koncepcija. Neliko pompastikos, šurmulio juos organizuojant – tai tapo kasdieninės bibliotekos veiklos dalimi. Ir dar: kamerinius renginius imta organizuoti ir periodikos skaitykloje.

Nuo 1996 m. renginių sumažėjo dėl skaityklos – vienintelės padorios mieste – perkrovimo. Būtina paminėti skaitykloje vykusius renginius, kurie sutraukė daugybę lankytojų: susitikimai su Ričardu Gaveliu, Sigitu Geda, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vakarai su Vytautu Girdzijausku, Jurgiu Kunčinu, Vytautu Bubniu, Aidu Marčėnu, Kęstučiu Navaku, susitikimai su „Metų“ redakcijos darbuotojais Juozu Apučiu, Danieliumi Mušinsku, Liudviku Jakimavičiumi, tarptautiniai „Poezijos pavasariai“, „Novelės rudenys“, klaipėdiečių ir kitų miestų rašytojų naujų knygų sutiktuvės, kūrybos vakarai, kasmetiniai Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos įteikimai, parodų atidarymai ir kt.

Periodikos skaitykloje viešas paskaitas organizuodavo net keli ten veikiantys klubai: Vydūno, pensininkų klubas „Klaipėda“, o prie Muzikos skyriaus – kultūros darbuotojų „Židinys“, Bajorų, Vytautų klubai taip pat organizuodavo savo renginius miesto visuomenei.

Iš Muzikos skyriaus renginių paminėtini: Richardo Vagnerio diena, Baroko dienos, susitikimas su Giedriumi Kuprevičiumi, ciklas „Klaipėdos chorų veikla pokaryje“, įžymių kompozitorių bei muzikų jubiliejai, vietinių muzikų knygų sutiktuvės, tarptautinio akvarelės plenero parodos ir kt.

Nesnaudė ir vaikų skyrius. Populiarios buvo pasakų popietės, kurias vedė bibliotekos darbuotoja Danutė Burkšaitytė, be to, nuolat vyko susitikimai su vietiniais ir atvykusiais iš kitur vaikų rašytojais, parodų „Bjaurusis ančiukas: vienos pasakos paveikslai“ (Danija) ir „Susipažinkit, vaikai“ (Švedija) atidarymai.

2002 m. į naujai įsteigtą atstovo ryšiams su visuomene etatą deleguota Laima Pačebutienė buvo ne tik atsakinga už dalyvavimą projektuose bei programose, bet ir kūrė patrauklią atributiką – afišas, skrajutes, emblemas, netgi maketavo leidinukus. Pažymėtina Laimos sėkmė projektų konkurse „PatiRtis 2007“ – paroda „Jūs apie mus, mes apie jus. Žurnalistų portretai“ sulaukė daugiausiai internautų simpatijų ir pelnė „Misteris PRojektas 2007“ 2008 m. kartu su VDU organizavo konkursą „Atvirukas bibliotekai“. 2009 m. bibliotekos jubiliejaus proga L. Pačebutienė koordinavo tarptautinį ekslibrisų konkursą. Nugalėtojais tapo Mindaugas Petrulis ir Lidija Kuklienė. Išleistas ekslibrisų atvirukų rinkinys. Gaila, kad konkursas neturėjo tęsinio.

Persikėlus į naujuosius rūmus, renginius imta organizuoti hole, kuris netrukus buvo pakrikštytas – Galerija 13L, bei mažajame bibliotekos kiemelyje. Paminėtini: parodos „Nuo pamario spalvomis atvilnija“, A. Jusionio tapyba, „Petras Velička – senoji fotografija“, A. Aleksandravičius „Debiusy“, grafikos paroda „Kranto kontūrai‘ (išleistas parodos katalogas), konferencija „Moderni biblioteka moderniam vartotojui“, „D poezijos vakarai“, regiono bibliotekininkų kūrybos šventė „Žodžiu, garsu, spalva, forma“, Juozo Apučio kūrybos vakaras ir kt.

Renginių organizavimą nuo 2009 m. perima įsteigtas Vadybos skyrius, vadovaujamas Daivos Nakrošienės, o patrauklios erdvės pritraukia daug norinčių eksponuoti parodas ar rengti kitokius renginius, bet „atsineštinių“ (kai biblioteka tampa tik vieta, o ne organizatore) renginių sraute išskirtini ir bibliotekos renginiai – tiek projektiniai, tiek proginiai.

2012 m. Klaipėdos 760-ojo jubiliejaus proga, bendradarbiaujant su Kraštotyros skyriumi, sukuriama paroda „Kai Klaipėda Mėmeliu vadinosi“. Ji buvo eksponuojama miesto stotyse, po to keliavo po įvairias kultūros ir švietimo įstaigas, 2015 m. eksponuota Vokietijoje. Parodos atidaryme Manheime dalyvavo ir J. Šikšnelis. Parodų ciklas „Kai Klaipėda Mėmeliu vadinosi“ tęsiamas iki šiol.

2013 m. atidengtas paminklas mirusiems lietuvių kalbos žodžiams. Dalyvavo Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, meninę kompoziciją sukūrė Valentino Masalskio studentai. Kiemelis negalėjo sutalpinti visų susirinkusiųjų, renginys pasiekė susirinkusių žurnalistų skaičiaus rekordą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidengia paminklą kalbai. Fotografija Eugenijaus Maciaus 

2014 m. pradedamas įgyvendinti tęstinis projektas „Keliaujanti biblioteka“. Šis projektas vykdomas iki šiol. Tikslas – skatinti skaitymą netradicinėse erdvėse. Vyko renginys „Skaitymai valtyse“, kurio metu miestiečiai ir svečiai buvo kviečiami susirinkti prie Jono kalnelio ir dalyvauti haiku kūrybinėse dirbtuvėse, kurias vedė Vytautas Dumčius bei Goda Bendoraitienė. Po to visi buvo kviečiami prie krantinėje įkurtos haiku bibliotekos, žmonės ėmė trieilius ir sėdo į valtis jų skaityti bei kurti savo trieilius. Veikė origamio lankstymo dirbtuvės, Japonijos ambasados dovanotų knygų paroda.

2014 m. vykdyta iniciatyva „Atrask vaikystės biblioteką“, kurios metu bibliotekos globėjais tapo Gitanas Nausėda, Vytautas Grubliauskas, Eugenijus Masiulis. Visi jie vaikystėje ar jaunystėje skaitė mūsų bibliotekoje. Biblioteka su globėjais organizavo renginius, susitikimus, pokalbius apie knygas. Globėjai kalėdinių eglučių kiemelyje džiugino miestiečius savo puoštomis eglutėmis.

Nuo 2015 m. bibliotekos partneriai kviečiami į akciją, kurios metu kuriamas kalėdinių eglučių kiemelis. Pirmaisiais metais papuoštos 23 eglutės.

Incidentas

2015 m. balandį biblioteka susidūrė su iki šiol nepatirtu iššūkiu: vandalas baltais dažais apipurškė galerijoje eksponuojamą dailininko Valdemaro Semaškos paveikslą, kuriame vaizduojama nuoga moteris. Dzūkijoje gyvenantis dailininkas tikslių nuostolių pasakyti negalėjo, formaliai paveikslą jis buvo įvertinęs 1 000 Eur. Iš pradžių žiniasklaidai teigęs, kad pirmąkart su tokia situacija susidūręs ir pats, ir darbus eksponavusi biblioteka, tad šiai pretenzijų jis neturi, ūmai persigalvojo ir gana keistais metodais bandė atgauti patirtus nuostolius. Pradėjo gąsdinti, esą policija ar prokuratūra jau pradėjusi tyrimą, esą bibliotekai teks pakloti nemažus pinigus, o galiausiai vieną dieną šių eilučių autorius, grįžęs po pietų, kabinete rado belaukiantį svečią, jis įsiveržė per sekretorę, nesiteikęs palaukti kabineto šeimininko už durų. Svečio tapatybė netruko paaiškėti – tai buvo liūdnai pagarsėjęs nušalinto per apkaltą Prezidento Rolando Pakso patarėjas jaunimo ir visuomeninių organizacijų klausimais Gintaras Šurkus. Nevyniodamas žodžių į vatą pareiškė, jog sugadintas paveikslas priklausęs jam, todėl biblioteka turi sumokėti 500 Eur, kad išvengtų teisminio persekiojimo, nes bylą vis tiek pralaimėsianti.

Keista ar ne, bet nei kiek nenusigandęs ir nesutrikęs atsakiau: „Kas man reiškia, atsidarau seifą, išimu reikiamą sumą ir mes kvit.“ Svečias nesuprato ironijos. Tada paaiškinau jo kalba: „Kai bus teismo sprendimas, sukandęs dantis jį vykdysiu, o elementariam reketui nesirengiu pasiduoti. Taškas.“ Dar magėjo pridurti, kokie patarėjai, toks ir jų šefas buvo, bet nutylėjau.

Tyla mus lydėjo iki šiol. Niekas bylos nekurpė, niekas netampė po tardymus, tilo ir nutilo. Išlipome sausi iš vandens, bet girtis neturėtume, nes situacija yra nemaloni, visų pirma dėl to, kad skleidžia žinią apie biblioteką kaip nepatikimą partnerį, nepajėgiantį apsaugoti eksponavimui paimtus darbus. Kita vertus, biblioteka su autoriumi pasirašydama panaudos sutartį įsipareigoja pagal savo galimybes užtikrinti eksponatų apsaugą.

Kiek yra žmonijos istorijoje buvę atvejų, kai pasaulinio lygio šedevrus vandalai sugadindavo garsiuose muziejuose – Luvre, Ermitaže ir kitur, nors apsaugos ten nepalyginsi su bibliotekos.

Šiuo atveju vaizdo kameros nepadėjo – vandalo vaizdas buvo pernelyg neryškus, tad skaudžiai pamokyti įsirengėme skaitmeninę stebėjimo kamerą.

Tiesą sakant, tai buvo ne vienetinis atvejis, nes prabėgus kiek laiko buvo užtepliotas vienos jaunos dailininkės piešinys, irgi vaizduojantis nuogą moterį. Savo jėgomis vykdytas tyrimas nedavė rezultatų, davatkiškos doros sergėtojas nebuvo nustatytas, nors bandėme jį išvilioti pakabindami masalą – aktą. Deja, arba jau buvo persiorientavęs, arba juto spąstus.

Kaip įprasta lietuviškai žiniasklaidai – domėtis sensacijomis – tądien interviu daviau keturioms televizijoms, trims laikraščiams ir dviem radijo stotims.

Klaipėdos knygų mugė

Tikriausiai daugelis šių eilučių skaitytojų sutiks su mano teiginiu, jog dažniausiai renginiai, prasidedantys fanfaromis bei balionų girliandomis, nevirsta tradicijomis ir atvirkščiai: kukliai, be triūbų ir cimbolų prasidėjusios šventės virsta tradicinėmis. Taip atsitiko ir su Klaipėdos knygų muge, kuri prasidėjo 2013 m. pradžioje nuo mažųjų ir vidutinių leidyklų asociacijos valdybos narės Nijolės Petrošienės skambučio šviesaus atminimo L. Pačebutienei, kuri tuo metu dirbo bibliotekos direktoriaus pavaduotojos pareigose. Malonaus pokalbio metu išsirutuliavo pasiūlymas bibliotekoje surengti knygų mugę. Ilgai nesvarsčius, tik pasitarus su manimi, Laima sutiko.

Pirmoje mugėje dalyvavo tik 10 leidėjų, bet lankytojų (ir pirkėjų) netrūko. Atidarydamas antrąją 2014 m. sakiau: du kartai – tai dar ne tradicija, reikia laukti trečiojo. Ir taip kasmet nuolat didėjančiu dalyvių skaičiumi. Lankytojų irgi nemažėjo. Užtat ėmė trūkti erdvės. Pasigirdo siūlymų Klaipėdos knygų mugę (KKM) perkelti kur erdviau, pavyzdžiui, į „Švyturio“ areną. Mugės organizatorių sumanymų irgi netrūko – kasmet KKM „rengėsi“ vis kitu drabužiu, tapo spalvingesnė, patrauklesnė renginių įvairove.

Ir dar: jeigu pirmosios mugės negaudavo projektinio finansavimo, tai pamažu šis vežimas pajudėjo iš vietos ir miesto savivaldybė ėmė finansuoti projektą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Bene pats pirmas (vėl bandau girtis) pavadinau L. Pačebutienę Klaipėdos knygų mugės siela, tiesa, vėliau, nors ne visai lietuvišku žodžiu – dūšele, bet dabar norėčiau pridurti, kad Laima buvo ir KKM širdis arba bent atiduodavo jai savo širdį, beje, kaip ir viskam, ko tik imdavosi.

Dabar bepigu, nes reta savivaldybių, jau neminint apskričių, biblioteka neorganizuoja knygų mugių, bet mūsų biblioteka gali didžiuotis 2013 m. pirmoji Lietuvoje organizavusi knygų mugę.