Klaipėdai 1945 m. sausį patekus TSRS sudėtį ji tapo ir administravimo sistemos, kuri gerokai skyrėsi nuo to, kaip miestas valdytas iki tol, dalimi.

Pirmasis projekto „Ką pasakoja archyvas” rašinys skirtas apžvelgti, kaip ištuštėjusiame uostamiestyje ėmė formuotis ši nauja valdžia. 

Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ir 16-osios lietuviškosios divizijos vadovybė Klaipėdoje, dabartinėje S. Šimkaus gatvėje 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Vietinė valdžia – labai apribota

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vadovas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos miesto istorija“ rašo, kad pokariu vienašališku arbitru svarbiausiais klausimais tapo Komunistų partija, kuriai atstovavo miesto komitetas, vadovaujamas dviejų (vėliau – trijų) sekretorių ir kolegialus valdymo organo – komiteto biuro. Jo nariais buvo tampama pagal pareigas.

„Kadangi TSRS prisistatė kaip socialistinės demokratijos (t. y. pirmosios pasaulyje „tikrosios demokratijos“) valstybė, periodiškai vykdavo formalūs rinkimai į tarybas – Aukščiausiąją Tarybą TSRS mastu, Aukščiausiąją Tarybą Lietuvos TSR mastu ir vietinę. Tačiau per tarybų sesijas, ypač vietines, deputatai sprendė iš esmės antraeilės svarbos klausimus, o patekdavo į tarybas vieninteliu būdu – kai konkreti personalija buvo įtraukiama į „komunistų ir nepartinių bloką“; tik jam buvo leidžiama dalyvauti parodomuosiuose rinkimuose. Daugiau įgaliojimų vietoje turėjo ir konkrečius komunalinius klausimus sprendė tarybos vykdomasis komitetas. Jam vadovavo pirmininkas ir jo pavaduotojai. Formaliai vykdomojo komiteto ir partijos miesto komiteto vadovybė buvo renkama, bet vietiniai vadovus galėdavo „išsirinkti“ tik po to, kai atitinkamos kandidatūros buvo patvirtinamos partijos Centro Komiteto Vilniuje”, – rašo V. Safronovas.

Raudonosios armijos kariai įžengia į Klaipėdą. Turgaus g. ir Tiltų g. sankryža 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pasak jo, dvinarėje tarybų ir partijos valdymo sistemoje tarybos ir jų vykdomieji komitetai partijos sprendimams subordinavosi. Todėl realus miesto vadovas buvo partijos miesto komiteto pirmasis sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas visus svarbiausius sprendimus turėjo su juo derinti.

„Negana to, didelę reikšmę administruojant Klaipėdą turėjo skirtingi pavaldumo lygmenys. Formaliai partijos miesto komitetas ir vykdomasis komitetas atsakė už viską, kas vyksta mieste. Tačiau realiai atsakomybės sritį smarkiai ribojo faktas, kad Tarybų Sąjungoje skirtingų ekonomikos sektorių pavaldumas nesutapo su administraciniu-teritoriniu TSRS suskirstymu, nepaisant to, kad visa legali ekonomika iš esmės buvo „valstybės“ rankose. Ekonomikos valdymo sistema TSRS per visą jos egzistavimo laikotarpį ne sykį keitėsi, bet pramonė pagal svarbą ir pavaldumą buvo padalyta į tris lygmenis – sąjunginę, respublikinę ir vietinę (kurį laiką praktikuotas dar ir mišrus sąjunginis-respublikinis administravimas). Dalis Klaipėdos įmonių buvo sąjunginio pavaldumo. Tokias administravo TSRS ministerijos Maskvoje arba jų įgaliotos žinybos kur nors už Lietuvos TSR ribų, ir vietiniai valdymo organai jų paveikti didelių galimybių neturėjo. Todėl uostas, mašinų, chemijos, elektrotechnikos pramonės įmonės ir (kurį laiką) kai kurie kiti pramonės šakų gamybiniai vienetai Klaipėdoje plėtojosi pagal Maskvos, o ne pagal vietos valdžios nurodymus. Sąjunginio pavaldumo įmonės vadovas hierarchijoje jautėsi esąs aukščiau už vietos administraciją, kuri jam galėjo daryti įtaką arba neformaliai, arba prašydama tarpininkauti Lietuvos komunistų partijos Centro Komitetą. Daugelis maisto produktų, tekstilės, medienos ir baldų pramonės, tabako, poligrafijos, statybinių medžiagų pramonės įmonių buvo valdomos iš Vilniaus. Suderinti skirtingus plėtros interesus su šiomis įmonėmis buvo paprasčiau, bet ir šiuo atveju vietos administracijai reikėjo veikti per ministerijas Vilniuje. Pati vietos valdžia savo rankose Klaipėdoje turėjo palyginti nedidelį ekonomikos segmentą – daugiausia paslaugas gyventojams teikusias įmones (pirtis, skalbyklas, kirpyklas, remonto ir kitas nedideles dirbtuves, vietinio transporto įmones) ir dalį prekybos bei visuomeninio maitinimo sektoriaus”, – sudėtingą sistemą aprašo V. Safronovas.

Dangės pakrantės 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pasak jo, todėl esminiai sprendimai, turėję ilgalaikių padarinių miesto vystymuisi, buvo priimami Maskvoje. Lietuvos TSR vadovybė teoriškai jiems galėjo turėti tam tikrą įtaką, bet ta įtaka visuomet buvo ribota, o vietos valdžios nuomonės esminiais klausimais dažnai neklausė niekas.

„Stambių, sąjunginio pavaldumo gamybinių vienetų atsiradimas ir plėtra mieste vykdavo vietinę valdžią pastatant prieš faktą, o komunalinės problemos, kurias tai keldavo, pateko į jos atsakomybės sritį. Spręsti jas vietos valdžia tegalėjo apeliuodama į gamybinių vienetų „geranoriškumą“. Interesų labirintą papildė ir kiti Klaipėdoje pokariu reiškęsi aktoriai, menkai kontroliuojami vietos ir /ar Lietuvos TSR valdžios – sausumos kariuomenės ir karinio laivyno daliniai, pasieniečiai, valstybės saugumo pajėgos”, – rašo V. Safronovas.

Kur įsikūrė?

Pasak V. Safronovo, Miesto vykdomasis komitetas pirmaisiais pokario metais įsikūrė keliuose pastatuose. Pagrindinė būstinė iš pradžių buvo buvusiame gyvenamajame name dabar – Herkaus Manto g. 26.

Raudonosios armijos tankas dabartinėje Herkaus Manto gatvėje 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Po 1950 m. jis išsikėlė į Liepų g. 11. Ten vykdomasis komitetas pamažu plėtėsi į gretimus pastatus, bet vis netilpo, nepaisant trijų gretimų pastatų sujungimo.

Iki tol Liepų g. 11 buvo Klaipėdos apskrities, vėliau rajono vykdomasis komitetas (rajono centras 1952 m. iškeltas į Gargždus). Šis, įsikraustęs į pastatą pokariu, perėmė buvusį gyvenamąjį namą, kuriame jau nacistinės Vokietijos laikais veikė Deutsche Arbeitsfront būstinė.

„Patalpų trūkumą pokariu iš dalies lėmė faktas, kad vykdomasis komitetas neperėmė buvusios rotušės – pirmaisiais pokario metais ją buvo užėmę kariškiai, neskubėję iš jos išsikraustyti. Bet ir rotušė vargiai būtų gelbėjusi padėtį, nes „valdininkų tilpimo” rotušėje klausimas ne sykį keltas jau tarpukariu. Komunistų partija gavo geresnes patalpas. Miesto komitetas įsikūrė palyginti naujame specialiai apskrities valdybai statytame name dab. adresu Vilties g. 12, taigi perėmė valdžios įstaigos pastatą. Ten partijos miesto komitetas posėdžiavo iki pat 1990 m. Ironiška, kad partijos apskrities komitetas, veikęs Klaipėdoje pirmaisiais pokario metais, įsikūrė buv. NSDAP būstinėje Vytauto gatvėje. Tad viena partija perėmė kitos partijos būstinę, kuri iš tiesų buvo ne kas kita, o anksčiau žydui priklausęs gyvenamasis namas”, – rašo istorikas.

Luizės (dabar – Danės) gatvė ir šalia rotušės išlikę Biržos rūmai dešiniajame Dangės krante. 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Valdžios formavimas

Sausio 28-ąją sovietinės armijos užimtame mieste civilinė administracija pradėjo funkcionuoti tik kovo pradžioje. Pasak V. Safronovo, iki tol čia šeimininkavo tik kariuomenės daliniai, oficialiai vykdę išminavimo darbus. Tik kovo pradžioje į miestą buvo pasiųstas ir didesnis srautas civilių.

Pirmasis iš Klaipėdos regioniniame valstybės archyve esančių Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto dokumentų – ranka, lietuvių kalba užrašytas 1945 m. kovo 6 d. vykusio „ypatingo posėdžio” metu priimtas nutarimas Nr. 3 „Dėl įsakymų tvarkai ir apsaugai palaikyti Klaipėdos mieste”.

Apgriauti sandėliai ir Linų svarstyklių pastatas prie Dangės 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pirmu šio nutarimo punktu Klaipėdos miesto priešlėktuvinės apsaugos štabo viršininku paskirtas vyr. leitenantas Sočilinas, o jo pavaduotoju – Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas.

Antru nutarimo punktu mieste įkurta 11 tarnybų: Avarijos pasekmių atstatymo, Tvarkos ir apsaugos, Priešgaisrinė, Sanitarinės apsaugos, Slėptuvių įrengimo, Šviesos aptemdymo, Ryšių ir pranešimų, Transporto, Veterinarinė, Techniško užmaskavimo ir Priešcheminės apsaugos. Trečiu punktu šešioms iš šių tarnybų buvo paskirti viršininkai, o ties Slėptuvių įrengimo, Transporto, Veterinarinė, Techniško užmaskavimo ir Priešcheminės apsaugos viršininkų pavardėmis liko daugtaškiai.

„Sudaryti Klaipėdos mieste 4 nuovadas ir jas teritorijaliai išskirstyti pagal atskiras milicijas”, – skelbė ketvirtasis nutarimo punktas.

Paskutiniuoju punktu Priešlėktuvinės apsaugos štabo viršininku paskirtas vyr. leitenantas Sočilinas buvo įpareigotas kartu su kitų tarnybų viršininkais sudaryti planą „neatidėliotiniems pirmos eilės darbams priešlėktuvinėj apsaugoj” ir iki kovo 15 d. pateikti jį tvirtinti ypatingajam miesto vykdomojo komiteto posėdžiui.

Žvejų gatvė prie Dangės krantinės 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pradėjęs veikti Vykdomasis komitetas netruko sulaukti pastiprinimo – archyve esanti sprendimo kopija liudija, kad kovo 7 d. Lietuvos TSRS Liaudies komisarų taryba įpareigojo Valstybinių planų komisiją iš paskirtų I ketvirčiui autosunkvežimių ZIS vieną skirti šiam uostamiesčio valdžios organui.

Gegužės 3 d. miesto Vykdomojo komiteto Taryba nutarė suformuoti Vykdomąjį komitetą. Pirmininku paskirtas Viktoras Bergas, jo pavaduotoju – Nikolajus Matvejevas, sekretoriumi – A. Griška. Į komitetą dar buvo paskirti Klaipėdos miesto komunistų partijos biuro sekretorius Nikita Tarasov, NKVD Klaipėdos skyriaus viršininkas Balotin, Miesto komunalinio ūkio vedėjas Vaškevičius ir Miesto karo komisaras Ukalov. Šį nutarimą dar turėjo patvirtinti TSRS Liaudies komisarų taryba – jai nusiųstas atitinkamas prašymas.

Lapkričio 19-ąją Vykdomojo komiteto miesto taryba priėmė nutarimą, jog „pradedant Klaipėdos miesto atstatymą, sugriautojo vokiškųjų fašistų” prie Vykdomojo komiteto įsteigiamas Komunalinio ūkio skyrius, „skaitant jį veikiantį nuo 1945 m. vasario mėn. 1 d.”.

Degantis buvęs teismo rūmų ir kalėjimo pastatas 1945 m. sausio 28 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Šį skyrių sudarė 14 padalinių: Komunalinio ūkio skyriaus valdymas, Butų valdyba, Vandentiekio kanalizacijos trestas, Kelių tiltų trestas, Žaliojo apsodinimo trestas, Dujų fabriko skyrius, Teikimo kontora, Statybos remonto kontora, Transporto kontora, Laidojimo biuras, Žemės skyrius, Kuro skyrius, Pirčių ir skalbyklų trestas bei Pagelbinis ūkis.

Popieriaus deficitas

Apie skurdžią pokarinę buitį liudija ir popieriaus lapai, ant kurių buvo rašomi nutarimai ir prašymai.

1945-1946 metais tam buvo naudojamos ir „švari” tarpukarinių reklamų pusė, ir to laikotarpio sprendimai, ir nacistinio laikotarpio dokumentai.

1945 m. birželio sprendimui atspausdinti tiko 1931-ųjų „Spaudos meno” reklama apie jo Klaipėdoje išleidžiamas knygas „Špionažas”, H. R. Berndorff „Špionazas II” ir J. Bojer „Išeiviai”. Rugpjūtį panaudota knygų L. Renn „Karas” ir Rainer Maria Rilkė „Korneto Kristupo Rilkės meilės ir mirties giesmė” reklama.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Kitas sprendimas tikriausiai be jokių sentimentų sugulė ant 1943-iųjų vasaros pranešimo apie kareivius, mirusius „už fiurerį, žmones ir tėvynę”.

Tuo metu Klaipėdos miesto švietimo komisijos siūlymas dėl 1946-1947 metų mokyklų tinklo buvo išguldytas ant vokiško medicininėms diagnozės skirto blanko.

Kitas to laikotarpio dokumentas sukurtas ant 1941-ųjų sausio 13 d. Klaipėdos kinoteatro „Capitol” atskaitos apie parduotus bilietus. Dar vėlesniam buvo „iškastas” 1932 m. notaro patvirtinimas, išduotas Žydų liaudies bankui Klaipėdoje.

Bene paskutinis toks dokumentas iš 1945-1946 metų laikotarpio, kurį pavyko aptikti archyve, buvo surašytas ant aromatizuotos kavos „Gold Mild” reklamos ar pakuotės.