Klaipėdoje – gausus parodų srautas. Viena už kitą įdomesnė. Tiesa, skoniai skiriasi ir ne visos patinka visiems. Nors neteisingai teigiama, kad dėl skonio nesiginčijama, tačiau skonis yra ugdomas nuo mažens iki brandos amžiaus. Kaip žinoma, menas reikalingas ne visiems, bet jis yra puiki priemonė kūrybingumui auginti.

Tai bendros pastabos, tačiau žmogui reikalingesni tikslesni kriterijai, kodėl vaikščioti į parodas. Pirmas klausimas, kurį aš sau užduodu sau atėjęs – ar tai menas? Atsakymas nėra lengvas ir paprastas. Prieš keletą šimtmečių buvo taisyklės arba kanonai. Atitiko – menas, neatitiko – ne. Tiesa, ir čia buvo kazusų. Sakykim mano mėgiamas William Turner (klasikinis Anglijos dailininkas) nebuvo pripažįstamas, nes neatitiko kanono. O dabar jam atskiras muziejus skiriamas.

XXI amžiuje ribos tarp meno ir nemeno tarsi išnyko: sulaužyta kėdė, apipilta dažais studentės iš Japonijos, eksponuojama parodų salėje. Lyg tų sulaužytų kėdžių ir anksčiau pas mus nebuvo. O ir lietuvis gal nėra egzotika. Žymiai sudėtingiau su tais daiktais ar dalykais, kuriuos pateikia profesionalai. Jie ir diplomus turi, ir pripažinimą, kaip čia abejosi. O aš svarstau – tai menas ar ne?

Kitas klausimas ne mažiau svarbus. Kodėl man tai patinka ar ne? Sakyti tik tai, kad tai gražu, nėra atsakymas. O kodėl gražu, kame to paslaptis? Aišku, kad protu suvokti jausmus gana keblu. Jie gi priešybės. Bet yra net specialus mokslas, kuris bando tai daryti. Nors estetikos pavadinimas daug kam girdėtas, bet iš jo semtis žinių veik niekas nenori.

Savaime suprantama, iš parodų lankytojų niekas nereikalauja būti giliais specialistais toje srityje, bet suvokti savo jausmo pamatą kiekvienam būtų naudinga. Vienas sakys, kad gražios spalvos, kitam patiks matymo (vaizdavimo) būdas, trečias atras tokį pasaulį, kurio jis anksčiau nematė. Tų pagrindų yra labai daug, bet visi jie vienaip ar kitaip grindžia asmeninius jausmus su tais kūriniais, kuriuos stebi.

Aišku, ne kiekvienas sugebės tai padaryti, bet užduotas klausimas leidžia žmogui augti savo išprusime ir naujumo paieškose. Žinoma, kad vieno pagrindo nėra, jis gana subjektyvus, tačiau daugelio nuomonių susidūrime (diskusijoje) galima atspindėti tai, kas nėra akivaizdu, tai yra menininko originalumą, kūrybiškumą, postūmį visam menui.

Trečias klausimas po parodos peržiūros lyg irgi paprastas. Ką man tai davė? Tuščias laiko praleidimas, paplepėjimas su draugais, pasirodymas visuomenėje? Daug kam meno parodos yra pramogos forma. Tai nėra blogai. Bet ne tam jos skirtos. Nors daug parodų yra komercijos objektai, bet ir jos leidžia žiūrovui kiek žengtelti į priekį dvasinio pakylėjimo kryptimi. Didžiųjų pasaulio muziejų lankymas nėra priimtinas daugeliui, tiesa, jie tam neturi ir poreikio, bet susidomėjusiems – tai didelis postūmis susipažinti su pasauliniu lobynu. Visi pasaulio kraštai turi savo vertingų meniškų kūrinių, parodų tikslas – tai skleisti, žiūrovų – tobulėti.