Žinia, kuri iš tikrųjų sukrėtė ligi širdies gelmių, klausant, matant girdint apie Vakarų politikos katastrofą Afganistane: anglų ambasadorius, seras Laurie Bristow tuo metu, kada Vakarų koalicijos remiami oficialūs Afganistano pareigūnai ieškojo galimybių kur nors pabėgti, liko Kabule ir organizavo vizų išdavimą maždaug 4 tūkst. nelaimingosios šalies piliečių. Klausimas, kaip baigsis britų diplomato misija Kabule. Ar jis taps naujuoju Chiune Sugihara (jeigu ką, kad Sugahara – ne vien grožio salonas, lygiai kaip ir Akropolis – ne tik prekybos centrų tinklas). Gera bent jau tai, kad kilnią profesinę misiją globali žiniasklaida bent jau pastebėjo.

Krašto apsaugos ministerijos nuotr.

Į apokalipsę panašios katastrofos aplinkybėmis turėti kažkokios teigiamos simbolikos – labai geras dalykas.

Afganistane kartą teko būti ir man. Dar 2015 metų birželį, kada tarnybą ten baigė bene paskutinioji Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgų grupė. Visai nedaug – gal trisdešimt vyrų. Tąsyk aplankėme Kabulą, Kandagarą ir Heratą. Dalyvavome neoficialioje misijos pabaigos vakarienėje degant laužui, kepant kiaulienos kepsniams ir liejantis „Švyturio” alui (ir neskiesiu, kad jis būtų buvęs nealkoholinis).

Išlydėtuvėse be mūsų ministro ir kariškių dalyvavo mūsiškių kolegos britai, lenkai, amerikiečiai ir vietiniai – Afganistano armijos specialiųjų pajėgų karininkai. Beje – lygiomis teisėmis, su alumi ir kiaulienos kepsniu. Klausėme mūsiškių – o kaip Koranas, draudžiantis musulmonams alkoholį ir nešvarių gyvių mėsą (tiesiai vietinių teirautis apie tai nedrįsome). Mūsų kariai it baikas (po šiai dienai nežinau, ar tai tiesa) pasakojo, kad į panašius klausimus sulaukia atsakymų esą Alachas nemato, kas vyksta tamsiu paros metu.

Šiaip mūsų kariai žurnalistams buvo itin draugiški – rodė savo buitį, lydėjo į karišką parduotuvę, taip pat į turgų karinės bazės teritorijoje – ten galėjo prekiauti ir vietiniai žmonės. Įtariu, po ilgų patikrinimų. Kaip tik ir tokiems dabar gresia šalį užėmusio Talibano kaltinimai bendradarbiavimu su okupacine valdžia.

Tąsyk iš vietinio bernužėlio, panašaus amžiaus, kurie sunkiame vadovavimo šaliai kelyje vis susitinka su mūsų prezidentu, nupirkau bloką cigarečių. Jis prašė 12 JAV dolerių, o aš, raginamas mūsų kariškių, nusiderėjau ligi vienuolikos, nes šiukštu mokėti tiek, kiek prašoma. Įsivaizduojate – 10 pakelių už 11 dolerių. Nerūkančius galiu apšviesti, kad šiuo metu Lietuvoje retai cigarečių blokas kainuoja mažiau 40 Eur.

Dabar jaučiuosi nesmagiai. Gal net norėčiau prie ano savo pirkinio pridėti bent penkis dolerius. Arba dešimt. Kad tik tam turginiam berniukui būtų laimingiau. Kita vertus, galbūt norėčiau jį sutikti kurioje nors turgavietėje, o dar geriau – besimokantį Lietuvoje kurioje nors mūsų aukštojoje.

Seras Laurie Bristow ir anas cigarečių pardavėjas mane verčia kažkaip įkypai matyti ir vertinti tuos, kurie būriais juda Lietuvos sienos link…