1946-aisiais, kai Sovietų Sąjungoje siautė baudas, o ji pati siuntė grūdus į užimtas Rytų bloko šalis, sprendimų, susijusių su „maistiniais reikalais” netrūko ir Klaipėdos miesto vykdomajame komitete (VK).

Jiems apžvelgti ir yra skirtas eilinis ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinys, parengtas pagal to meto VK dokumentus, saugomus Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Duona – baisios kokybės

1946 m. sausį VK, išklausęs Duonos kombinato direktoriaus drg. Grincevičaus ataskaitą, konstatavo, kad yra visos sąlygos užtikrinti nepertraukiamą duonos tiekimą miestui, tačiau jos vis trūksta.

Klaipėdos duonos kombinato brigadininkas M. Prokaziuk darbo metu. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Sprendime buvo dėstoma, kad tuo metu šiam kombinatui priklausančių kepyklų pajėgumai siekė 8 tonas duonos per parą, bet buvo iškepama tik po 5-6 tonas. Taip pat konstatuota, kad kepėjai nesilaiko disciplinos, vagia produktus ir girtuokliauja, o pats direktorius didžiąją dalį laiko praleidžia komandiruotėse ir kombinatui tuo metu niekas nevadovaudavo.

„Kepamos duonos kokybė ypač bloga, miltai kepyklose nesijojami ir dėl to duonoje pasitaiko pašalinių daiktų. Iki šiol nepradėta kepti duonos gaminių mokykloms, ligoninėms ir vaikų darželiams”, – buvo rašoma sprendime.

Kombinato direktorius, nors ir turėjo visas galimybes, neaprūpino kombinato kuro – malkomis, anglimis.

Dėl tokio drg. Grincevičiaus neatsakingo elgesio, lėmusio duonos tiekimo sutrikimus bei darbo disciplinos nuopuolį, buvo nutarta jam pareikšti griežtą papeikimą ir perspėti, kad situacijai negerėjant jis bus atleistas iš pareigų ir patrauktas atsakomybėn.

Kitas iš sprendimo punktų nurodė, kad kombinato vadovas turi užtikrinti, jog kepyklos per penkias dienas pradėtų kepti ir tiekti duoną ligoninėms bei švietimo įstaigoms.

Užtikrinant reikiamą duonos kokybę buvo nurodoma įdiegti darbuotojų premijavimo sistemą, taip pat suformuluotas nurodymas sukaupti kuro atsargas, įrengti sietus miltų sijavimui.

Nurodymą gavo ir Zagotzerno direktorius drg. Birekovas – jis turėjo užtikrinti savalaikį reikiamo kiekio rūšinių miltų tiekimą kombinato kepykloms.

Dar vienas nurodymas keliavo į Ryšių kontorą, kurios viršininkas drg. Borchinas turėjo per dešimt dienų įrengti telefono aparatus malūne ir Duonkepystės treste.

Tuo metu Autotransporto kontoros viršininkui drg. Ivankovui jau buvo tik pasiūlyta tenkinant gautas paraiškas dėl krovinių pervežimo prioritetą teikti Duonos kombinatui.

Daugiausiai daržų – valdžiai

1946 m. vasarį VK priėmė sprendimą „Dėl Klaipėdos Miesto Šiaurinės dalies žemės paskirstymo pagelbiniams ūkiams”. Juo devynioms įmonėms bei organizacijoms buvo šiai paskirčiai buvo išdalinta 412,4 ha miesto žemės.

Daugiau nei trečdalis jos – 150 ha – atiteko ne bet kam kitam, o pačiam VK ir Klaipėdos miesto partijos komitetui. Šiems šulams buvo numatyta teritorija, abipus dabartinio Šiaurės prospekto – joje dabar yra garažų masyvas, tvenkinys, Verdenės progimnazijos stadionas, vadinamasis Dviračių treko individualių namų rajonas, šiaurės rytinė sklypo riba ėjo dabartine Biržų gatve iki Dangės, į ją pateko ir didžioji dalis prie upės esančios pramoninės teritorijos. 51,5 ha papildomai buvo atriekta VK Komunalinio ūkio skyriui (teritorija, ribojama Kretingos gatvės ir Dangės upės, kurios šiaurinė riba eina maždaug per vidurį dabartinių Baltijos sodų, o pietinė – daugmaž per dabartinę Veterinarijos gatvę). Šalia 21 ha ploto sklypas buvo paskirtas TSRS valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Klaipėdos skyriui. Saugumiečiai galėjo ūkininkauti dabartinėje Baltijos sodų teritorijoje, iki Žolynų gatvės šiaurėje ir Kretingos gatvės vakaruose.

Klaipėdos miesto Pramkombinatui buvo skirtas 43,05 ha sklypas abipus dabartinės Liepojos gatvės. Vakarinėje jo dalyje dabar yra dragūnų batalionas ir Dragūnų daugiabučių kvartalas, rytinėje, besitęsusioje iki Kretingos gatvės – individualių namų kvartalas. Šiaurinė sklypo riba ėjo ties dabartiniu prekybos centru „Rimi”, o pietinė – ties dabartine Šiltnamių gatve.

Klaipėdos faneros kombinatui teko 42,4 ha sklypas prie dešiniojo Dangės kranto, šalia Liepų gatvės, dalis dabartinės pramoninės teritorijos, iki „Maximos” ir „Senukų” prekybos centro.

Greta 40 hektarų sklypas buvo atseikėtas I gimnazijai (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija). Jis apėmė minėto prekybos centro teritoriją, sklypus už Šiaurės prospekto iki geležinkelio bei dalį teritorijos kitoje Liepų gatvės pusėje, esančioje tarp „Klaipėdos medienos” ir geležinkelio.

30,2 ha sklypas buvo atseikėtas Geležinkelio darbuotojų aprūpinimo skyriui. Jam buvo leista ūkininkauti prie Dangės vingio – pietinė sklypo riba ėjo maždaug dabartine Žolynų gatve (kaimynas buvo saugumiečių ūkis), šiaurinė – maždaug per Klaipėdos universiteto Botanikos sodo vidurį, o vakarinė riba buvo Kretingos gatvė.

18,4 sklypas buvo skirtas trikotažo fabrikui „Aušra”. Rytinė jam priskirto sklypo riba buvo Dangė, pietryčiuose ji ėjo daugmaž dabartine Biržų gatve, pietvakariuose – daugmaž dabartine Plytinės gatve, ja iki Panevėžio gatvės, vakaruose riba buvo Kretingos gatvė, o šiaurėje – Veterinarijos gatvė.

Mažiausiai žemės tokiam reikalui – 15,85 ha – gavo Vietinė oro gynyba. Jiems buvo leista įsikurti šalia Svijanės (Mumlaukio) ežero iki dabartinio dragūnų bataliono, o kitapus dabartinės Liepojos gatvės sklypo riba ėjo dabartinėmis Girininkijos, Šiltnamių ir Kretingos gatvėmis.

Sklypus gavusios įmonės ir organizacijos buvo įpareigotos iki kovo 1-osios paruošti ir pristatyti Miesto komunalinio ūkio Žemės ūkio skyriui einamųjų metų sėjos planus.

Balandžio pradžioje „turėdamas tikslą išplėsti individualinę ir kolektyvinę daržininkystę, kaip papildomą maisto išteklių šaltinį, ir toliau gerinti darbininkų ir tarnautojų būvį”, VK priėmė sprendimą dėl tokių daržų skyrimo ir atitinkamų orderių išdavimo.

Tuo pačiu sprendimu buvo sudarytas miesto ganyklų fondas iš dviejų sklypų, kurių bendras plota siekė 45 ha. Jo padalinimo projektą buvo pavesta parengti Žemės ūkio skyriui per 11 dienų. Šis skyrius per tą patį terminą turėjo surasti piemenis, susitarti su jais dėl atlyginimo ir „nustatyti ganomiems gyvuliams taksą”.

Iš viso sklypus individualiems daržams šiaurinėje miesto dalyje buvo numatyta skirti 46-ioms įvairiausioms organizacijoms. Dauguma jų sodus turėjo įsirengti minėtose devyniose pagalbinių ūkių teritorijose, tačiau buvo ir kitokių atvejų, su specialiai paskirta teritorija. Pavyzdžiui, penkis darbuotojus turėjęs Laidojimo biuras savo daržus turėjo įsirengti prie pat savo patalpų. 60 darbuotojų turėjusiam mėsos kombinatui buvo nurodyta daržininkyste užsiimti 2,1 ha plote prie miesto skerdyklos (dabar – sporto centras „Impuls” Liepų gatvėje) ir šalia butų. 0,46 ha ploto sklype šalia vilnonių audinių fabriko „Gulbė” daržus buvo nurodyta įsirenginėti ir jo 16-ai darbuotojų. Tiesa, šiam fabrikui dar buvo atseikėtas ir hektaras žemės prie Union (dabar – Artojo) gatvės ir geležinkelio. 17 darbuotojų turėjusiam trąšų fabrikui „Artojas” (buvęs „Union” trąšų fabrikas prie Dangės, vėliau sovietmečiu tapęs „Sirijaus” elementų gamykla) irgi nurodyta daržus kurti „fabriko rajone”. Tokio pat nurodymo daržininkauti prie savo patalpų esančiame 0,2 ha sklype sulaukė ir šešis darbuotojus turėjęs Žemės bankas.

Daržus buvo numatyta įrengti ir hektaro sklype prie Simano Dacho (dabar – Simono Daukanto) gatvės bei geležinkelio ruožo – čia daržininkauti turėjo Geležinkelio 4-ojo statybos ruožo darbininkai.

Pietinėje miesto dalyje daržai buvo „atriekti” 29-ioms įmonės ir organizacijoms. Jūrų prekybos uostui, tuo metu jau turėjusiam 222 darbuotojus, daržai buvo paskirti Joniškės rajone už geležinkelio, Nemuno laivininkystei (51 darbuotojas) – prie Amatų mokyklos (dabar – Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakultetas Bijūnų gatvėje), Kariniam daliniui Nr. 33512 – prie Farmacijos (dabar – Galinio pylimo) gatvės ir t.t. Beje, ranka surašyti tokiam sklypų padalinimo projektui pravertė 40-ųjų vokiškos elektros darbų atlikimo registracijos formos antra pusė.

Vaizdas į Klaipėdą ir jos apylinkes nuo Celiuliozės ir popieriaus kombinato 1946-aisiais. Jepifanovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Balandžio pradžioje buvo priimtas ir VK sprendimas dėl žemės pagalbiniams ūkiams skyrimo pietinėje miesto dalyje. Čia 405,45 ha žemės buvo priskirta 13-ai įvairių organizacijų ir įmonių. Daugiausiai – 49,3 ha – gavo Klaipėdos karinis komisariatas. Po 40 ha buvo skirta Kariniam daliniui Nr. 33512 ir Klaipėdos miesto žaliojo apsodinimo trestui. Mažiausias – 7 ha užėmęs sklypas – teko Karinio jūrų laivyno apsaugos daliniui. Šių pagalbinių ūkių išdėstymo schemos tarp Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomų VK dokumentų nepavyko aptikti.

Daržovės ir vaisiai – prabanga

Tiems, kurie negaudavo tokių daržų ar nesugebėdavo užsiauginti gėrybių patys, jas tikriausiai reikėjo bandyti įsigyti – 1946-ųjų birželį Klaipėdos miesto žaliojo apsodinimo tresto valdytojas prašė VK nustatyti komercines kainas laikotarpiui nuo birželio 21 iki liepos 15 d.

Valdytojas siūlė, kad kilogramas agurkų tuo metu kainuotų 40 rublių, rabarbarų – 3 rublius, raudonų pomidorų – 100 rublių, baltųjų kopūstų – 10, žiedinių kopūstų – 30, burokėlių – 8, pupelių ir žirnių – 15, agrastų – 10, braškių – 50, vyšnių – 40, serbentų – 20 rublių. 10 ridikėlių ir morkų atitinkamai buvo įvertinti po tris ir 4 rublius.

Kad daržoves buvo verta auginti patiems galima spręsti iš to meto algų pavyzdžių – kai 1945 m. rugsėjį VK nusprendė kviestis į pagalbą Vilniaus ir Ukmergės OSOAVIACHIM (Lietuvos TSR aviacinei ir cheminei gynybai remti draugijos) išminuotojus, už kiekvieną darbo dieną jiems žadėjo mokėti po 10 rublių. 1945 m. gegužę VK, apsvarstęs padienių darbininkų atlyginimo klausimą, nusprendė, kad statybininkai, priklausomai nuo kategorijos (jų buvo septynios) galėjo uždirbti nuo 6,2 iki 22,25 rb. Statybos metalistų, irgi suskirstytų į septynias kategorijas, darbas buvo vertinamas šiek tiek daugiau – nuo 6,6 iki 23,7 rb.