Baltijos jūra kelia nemažai iššūkių sprendžiant jos ekologines problemas. Uždara, sekli, tankiai apgyvendinta – ji įeina į labiausiai užterštų jūrų pasaulyje penketuką. Aplinkos apsaugos agentūros Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja Aistė Kubiliūtė daugiau kaip 20 metų dirba spręsdama jūros aplinkosaugos klausimus. Jūra šios aktyvios moters gyvenime vaidina svarbų vaidmenį.

Aistė vertina jūros būklę, analizuoja aplinkos monitoringo duomenis, dalyvauja formuojant jūrinę politiką bei kuriant taršą mažinančias bei jūros būklę gerinančias priemones. Aistės vaiksytės svajonė – tapti medike iš dalies išsipildė. Tik jos pacientas – ne žmogus, o jūra.

Jūra Aistei – ne tik darbas. Tai ir nusiraminimo, atsigavimo, vidinių jėgų šaltinis. Būdama prie jūros aplinkosaugininkė semiasi naujų minčių ir idėjų, jaučiasi prisilietusi prie viso pasaulio. Aistė pilna energijos ir ugnies, traukia savo nuoširdumu ir atsidavimu, tikėjimu tuo, ką daro. Savo žiniomis ir užsidegimu ji atvirai dalijasi su kitais.

„Jūra mane verčia į viską žiūrėti iš aukščiau, iš toliau. Žiūrint į jūros platumą gaunu gerų minčių, tarsi iš viršaus. Ir vidinės ramybės, kurios labai reikia. Nes nieko gero nepadarysi stresuodamas”, – sako Aistė Kubiliūtė.

Aiste, kaip tu pati save pristatytum?

Trijų vaikų mama, turinti gražią šeimą ir dirbanti patį nuostabiausią darbą, kokį tik galiu įsivaizduoti!

Papasakok apie savo darbą. Kodėl pasirinkai būtent šią profesiją?

Pasirinkau atsitiktinai, galima sakyti, neplanuotai. Turėjau svajonę, o gal tai buvo mamos įtaka – studijuoti mediciną. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad sutikau žmogų, su kuriuo gyvenu jau daugiau nei 20 metų, todėl nusprendžiau likti Klaipėdoje. Ieškojau specialybės, kuri būtų kažkiek panaši į mediciną. Ekologija, aplinkotyra pasirodė artimos šiai sričiai.

1999 metais pradėjau dirbti Klaipėdoje įkurto Jūrinių tyrimų centro Hidrobiologinių tyrimų skyriuje, kur įgijau laboratorinės patirties, atlikdama jūros dugno faunos tyrimus. Tuo metu įstaigai vadovavęs Algirdas Stankevičius pasiūlė kurti Jūros aplinkos politikos skyrių. Sutikau. Pagrindiniu mano darbu buvo įvairių duomenų apžvalga, straipsnių apie jūrą rašymas laikraščiuose. Tapau dienraščio “Klaipėda” redakcijos „etatinė“ lankytoja.

Mažai žinojau apie tai, kodėl vanduo žydi, kokios cheminės medžiagos aptinkamos aplinkoje. Bet tai buvo geras startas. Straipsniai privertė plačiau pasižiūrėti į jūros problemas. Palaipsniui įsijungiau į Helsinkio komisijos (Helsinkyje įsteigta Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos komisija – Aut. past.) darbo grupių veiklą, kur dar labiau prasiplėtė požiūris, kas vyksta Baltijos jūroje. Pradėjau važiuoti į darbo grupių susitikimus, atsirado tarptautinė patirtis.

Nors jūros aplinkosaugos srityje dirbu jau daug metų, absoliučiai nejaučiu rutinos. Nuolat iškyla nauji iššūkiai: Europos direktyvos, kurias reikia įgyvendinti, klimato kaita. Darbas vis reikalauja tobulėjimo, informacijos rinkimo, bendravimo su ekspertais.

Jūros būklės vertinimas labai prasiplėtė ekosisteminiu požiūriu. Tai ne tik, ką mes jau daug metų tiriame: hidrologija, chemija, klasikiniai biologiniai parametrai. Atsiranda naujos sritys: buveinės, povandeninis triukšmas, jūros šiukšlės. Reikalingas bendradarbiavimas su tam tikrų sričių specialistais ne tik mūsų įstaigos viduje, bet ir su kitų įstaigų moksliniais ekspertais – Klaipėdos universiteto, Gamtos tyrimų centro ir kitais.

Manau, kad šiuo metu mano stiprioji pusė – bendradarbiavimas, komunikacija. Daug metų dirbame su jūros aplinkos ekspertais ir, iškilus klausimams, žinau į ką kreiptis ir gauti aukščiausios kokybės konsultacijas. Manau, kad ši mano patirtis labai padeda spręsti naujus iššūkius.

Turi nemažą patirtį, ką norėtumei jūros aplinkosaugos srityje pakeisti?

Tiksli ir savalaikė komunikacija – viena iš jūros būklės gerinimo priemonių. Tai – mano šių metų prioritetas. Komunikacija – galinga jėga, nes turimos informacijos pagrindu priimami politiniai sprendimai. Labai norėtųsi, kad informacija apie jūrinės aplinkos problemas pasiektų politikus suprantamu, aiškiu būdu. Pavyzdžiui, toks, atrodo, elementarus dalykas kaip eutrofikacija, besikeičiantiems politikams kartais yra nesuprantamas. Todėl nuolat atsiranda klausimai: kodėl vanduo žydi, kodėl krenta žuvys, kodėl dumbliai susikaupia ir pūna, dėl ko atsiranda kvapas? O iš tiesų visa tai yra taršos azotu ir fosforu pasekmės, kurių mes nepanaikinsime per 10 ar 15 metų. Šios taršos mažinimui radikalių sprendimų ir veiksmų reikia jau dabar.

Viena iš taršos mažinimo priemonių galėtų būti on-line monitoringas. Tai duomenys, esantys ne kažkur archyvuose, kompiuteriuose, o lengvai pasiekiami kiekvieną minutę, kai tik iškyla koks nors klausimas. Tada nereikėtų skirti laiko informacijos paieškai, būtų daugiau laiko dalyvauti diskusijoje, pokalbiuose, bendravimui su politikais, mokslininkais, tyrėjais. O diskusijose ir gimsta idėjos.

Teko neseniai kalbėtis su vienu Vyriausybės atstovu. Paklausiau: „Ką reikia daryti, kad jūros būklė gerėtų?” O jis atsakė: „Nieko negirdim apie jūrą”… Taigi, reikia naujų idėjų, naujų pranešimų, kad visi daugiau „girdėtų” apie jūrą. Ypatingai Lietuvoje, kuri valdo tik 2 procentus Baltijos jūros.

Ar jūros aplinkosaugininkės darbas – tai tavo pašaukimas?

Turbūt pašaukimas… Bet jei dirbčiau, sakykim, branduolinėje energetikoje, gal tai irgi būtų pašaukimas? (juokiasi) Tiesiog mano kai kurios savybės – smalsumas, bendravimas, noras būti naudinga, prasmės ieškojimas veda prie to, kad pasiekiu daugiau. Dėl to ir šiame darbe jaučiuosi gerai. Šiuo metu svarstau, apie tolesnes studijas jūros aplinkosaugos srityje. Ne dėl asmeninių ambicijų, norėdama tobulėti. Šiandien, norėdamas išlikti konkurencingu turi nuolat mokytis.

Kaip matai save po penkerių metų?

Po penkerių metų…. Nelengvas klausimas… Matau save sustiprėjusią. Vadovaujančią dar svarbesniam ir tvirtesniam padaliniui, kuris dirba su jūra. Gebančią profesionaliai pateikti informaciją, kad pasisakymai, išvados būtų stiprios ir svarios. Labai norisi sustiprėti viduje, nepararndant savo pozicijos, nuomonės, lankstumo.

Taip pat norėčiau atrasti nišą, kurioje galėčiau dalintis patirtimi su jaunesnėmis kartomis. Nes įgiję patirties, turime ja dalintis.

Ką patartum tiems, kurie dirba nemėgstamą darbą?

Kai darbe reikia užpildyti kažkokią lentelę, reikia suprasti tos lentelės naudą. Nors lentelių pildyti nemėgstame, jos pasiekia svarbius žmones, kurie padeda sprendžiant problemas.

Vienoje tarptautinėje konferencijoje pasiguodžiau, kad kartais darbe apima beprasmybės jausmas. Atsimenu vieno graikų eksperto atsakymą: „Pasižiūrėk iš platesnės perspektyvos. Tu esi varžtelis grandinėje. Nors ir mažas varžtelis, bet labai svarbus”. Taigi, dabar aš suprantu, kad informacijos teikimas ir viešinimas prisidės prie jūros aplinkos gerinimo.

Nesvarbu, kad lentelių pildymas ar kiti smulkūs darbai užima laiko. Jeigu matai tikslą, tarkim, pagerinti jūros būklę, tada pasijauti svarbus toje visoje grandinėje. Reikia pasižiūrėti į savo darbą plačiau. Matant tikslą, galima pakeisti požiūrį, atrasti savo darbe naują kryptį ir tą nemėgstamą darbą padaryti mėgstamu.

O jeigu nepavyksta – keisti darbą. Ir nebijoti keisti!

Man daugiau nei 40 metų, bet aš tik dabar jaučiu, kad tam, jog dirbti pagal pašaukimą, ar šeimoje jaustis mylimai ir reikalingai, svarbu jausti vidinę ramybę, džiaugsmą – visur reikalinga harmonija. Kelis kartus norėjau pakeisti darbą, apie tai net pranešiau vadovams. Bet likimas susidėliojo taip, kad likau. Ir, matyt, taip buvo lemta. Dabar mano viduje atsirado daugiau harmonijos, laimės. Tad keisti darbo neketinu. Bent jau dabar (šypsosi).

Ką kiekvienas galime padaryti jau dabar, kad prisidėtume prie švaresnės jūros aplinkos kūrimo?

Reikia šeimoje, su vaikais kalbėtis apie aplinkos būklės gerinimą. Ir pati noriu skirti tam daugiau laiko. O iš vyriausiojo savo sūnaus jau
ir aš galiu daug ko pasimokyti. Labai svarbu mažinti vartojimą. Be šito mes nieko negalėsime pakeisti. Tai turbūt pats svarbiausias dalykas. Mažiau pirkti, mažiau išmesti.

Vienoje knygoje apie Japoniją perskaičiau kaip japonai atsakingai rūšiuoja ir tvarko atliekas (ne 2 ar 3 konteineriai, o net 7). Taigi, reikia sau išsikelti tikslą mažiau išmesti šiukšlių.

Paskaičiuokime, kiek per savaitę išnešam šiukšlių maišų iš savo namų? Jeigu buvo, tarkim, 4 ar 5 maišai, galime vienu pamažinti. Toks ir bus palinkėjimas.

Ką jūra reiškia tau asmeniškai?

Jūra mane verčia į viską žiūrėti iš aukščiau, iš toliau. Žiūrint į jūros platumą gaunu gerų minčių, tarsi iš viršaus. Ir vidinės ramybės, kurios labai reikia. Nes nieko gero nepadarysi stresuodamas.

Atradau naują dalyką – buvimą su savimi, per meditaciją, per kvėpavimą. Karantino laikotarpiu su vyru kiekvieną sekmadienį praleisdavom prie jūros, ir abu, turbūt, medituodavom. Aš tai tikrai. O vyras, nors ir nepraktikuoja tokių dalykų, grįžęs labai gerai jausdavosi.

Jūra man – nusiraminimo, prisilietimo prie pasaulio, žmonijos, plataus mąstymo šaltinis. Nuo namų tarsi pereinu prie mūsų Žemės. Kasdienybėje, šeimoje, su vaikais, virtuvėje esame išsiblaškę, nervingi, o prie jūros labiau suvokiame save. Jūra, meditacija — tai laimingų moterų kelias ir jų atgaiva…

Ačiū už interviu, Aiste. Gal dar kažką norėtumei pridurti?

Kai labai stresavau, buvimas gamtoje padėjo man atrasti vidinę ramybę. Net į paprastą medį pradėjau žiūrėti kitaip. Matau, kaip medžio energija eina iš šaknų, kaip lapai sugeria saulės šviesą, kaip jis bendrauja su aplinka. Viskas vyksta čia ir dabar. Vienas iš mano asmeninių tikslų yra išmokti gyventi čia ir dabar. Paimti geriausią patirtį iš praeities, bet labai neplanuoti į priekį, o tiesiog mėgautis gyvenimu. Džiaugtis darbo stalu, rytine saule ar lietumi. Štai ir dabar mes su tavim kalbamės – tai yra vertybė. Į šį interviu žiūriu kaip į galimybę pabendrauti bei pasimėgauti bendravimu su tavimi. Ši mūsų kartu praleista minutė yra labai vertinga. Tokių reikia kuo daugiau.

Apskritai, reikia nuolat būti su tuo, ką turi šią sekundę. Tada ir atsiranda gyvenimo pilnatvė…