Įsibėgėjant rudeniui tarpukariu Klaipėdoje netrūkdavo ir reikšmingų įkurtuvių, ir išskirtinių svečių.

Apie šiuos įvykius toliau pasakoja rašinių ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Dviračių treko pirmtakas

1933 m. spalio 2 d. „Lietuvos aidas” paskelbė, kad „Klaipėdos priemiestyje, Karaliaus Darže parkui išlaikyti draugijos ir dviratininkų draugijos pastangomis pastatytas moderniškas dviratininkams stadionas”, kuriame padaryti specialūs takai dviratininkų ir motociklininkų lenktynėms.

Dviračių treko atidarymo šventės metu motociklininkas ruošiasi startui. „Memeler dampfboot“ nuotr.

„Stadione kai kuriuos eilinius darbus atliko patys dviratininkų sąjungos nariai. Tik takams išmūryti ir kai kuriems įrengimo darbams atlikti buvo samdomi specialistai. Stadiono įrengimas kaštavęs tik apie 30 000 litų”, – rašė „Lietuvos aidas” apie sporto objektą, kurio vietoje sovietmečiu iškilo dabartinis dviračių trekas.

Laikraštis „Memeler Dampfboot“ buvo skelbęs, kad dviratininkų ir motociklininkų trekas Klaipėdoje pašventintas 1933 m. spalio 1 d.

„Naujo treko atidarymo šventė vyko 1933 m. spalio 1 d., sekmadienį. Saulėtą popietę treko žiūrovų tribūnos buvo pilnos. Žmonės susirinko pasižiūrėti dar nematytų dviratininkų ir motociklininkų lenktynių. Stadionas atrodė įspūdingai, posūkiuose trasos šonai stipriai iškelti į viršų, tiesiosios horizontalios. Stadiono viduryje didžiulis paviljonas varžybų teisėjams. Aplink visą stadioną aukšta tvora, išmarginta įvairiausiomis reklamomis. Svečių tribūnoje valdžios ir kariuomenės atstovai. Visi aplinkiniai medžiai ir tvoros kraštai aplipę jaunimu. Nuo pat šventės pradžios grojo karinis orkestras, lenktynių dalyviai ir teisėjai susirinkę prie paviljono stadiono viduryje. Šventė prasidėjo Dviratininkų draugijų sąjungos pirmininko, fabrikanto Erich Preukšat kalba. Paskelbus stadioną atidarytu į trasą išvažiavo motociklininkai, po jų dviratininkės moterys ir dviratininkai vyrai apvažiuoti garbės ratą. Lenktynės prasidėjo dviratininkų startais. Po to į lenktynių treką išvažiavo motociklininkai. Dalyviai suskirstyti į grupes pagal variklio kubatūrą: A – iki 200 cm³, B – iki 400 cm³, C – iki 500 cm³ ir D – virš 500 cm³. Iš pradžių vyko 30 ratų lenktynės dalyviams startuojant po du skirtingose stadiono pusėse, stadiono tiesiųjų viduryje. Finaliniai važiavimai buvo trumpesni, tik 10 ratų. Dalyvavo 10 lenktynininkų: Sėling, Šulc, Lurie, Berteit, Kibeik, Loost, Gaštau, Jonišys, Blum ir Derlat (to meto spaudoje nebuvo mados rašyti žmonių vardus, dažniau buvo rašoma prie pavardės profesija). Pirmose Klaipėdoje vykusiose motociklų treko lenktynėse nugalėtojais tapo: A grupėje – Šulc su DKW, B grupėje – Kibeik su Triumph, C grupėje – Jonišys su Ariel ir D grupėje – Derlat su AJS”, – yra rašęs istorikas Ričardas Žičkus.

Pasak jo, šiame treke buvo rengiamos net tarptautinės dviračių lenktynės. Klaipėdos dviračių treke 1934 metais motociklininkai lenktyniavo du kartus, liepos ir rugsėjo mėnesiais. Dalyvių skaičiumi lenktynės nebuvo gausios, bet papuošė ir paįvairino dviratininkų lenktynes taip pritraukiant daugiau žiūrovų.

1935 m. rugpjūtį mototreke vykusių lenktynių vaizdai. „Memeler dampfboot“ nuotr.

„1935 m. liepos 7 d. „Motor sport club Memel“ pirmą kartą surengė dviračių treke tik motociklininkų lenktynes. 13 dalyvių varžėsi trijose klasėse: iki 250 cm³, iki 350 cm³ ir 500-1000 cm³. Be to dar vyko vikrumo varžybos ir humoristinis važiavimas su senoviniais motociklais. Lenktynių nugalėtojais tapo: 1 klasėje Petruttis su motociklu UT, 2 klasėje Lurie su AJS ir sunkių mašinų klasėje Blum su Rudge. Vikrumo varžybose nugalėjo Lurie surinkęs tik 16 baudos taškų. Šiose lenktynėse neapsieita be nelaimės. Rugulis lenktyniavęs 350 cm³ klasėje motociklu „Triumph“ 24 rate, posūkyje atsitrenkė į tvorą ir kelis kartus apsivertęs nuriedėjo į trasos apačią kartu su motociklu. Varžybų gydytojas nustatė stiprų krūtinės sužalojimą ir kojos piršto lūžį. Nukentėjęs automobiliu buvo išgabentas į ligoninę. Tačiau ši nelaimė nesugadino bendros renginio nuotaikos ir 8 valandą vakaro prasidėjo iškilminga vakarienė, nugalėtojų apdovanojimai ir, žinoma, šokiai”, – rašė R. Žičkus.

Pokariu Vokietijoje padarytame Klaipėdos topografiniame žemėlapyje, vaizduojančiame 1939 m. situaciją, matyti ir mototrekas.

Anot jo, nors per keletą metų motociklų treko lenktynėse didesnių avarijų ar nelaimių nebuvo, buvo pradėta kalbėti apie dviračių treko netinkamumą motociklų sportui, nes jis buvo per trumpas, posūkiai per staigūs, todėl sportininkai su galingesniais motociklais negali parodyti visų galimybių ir dažnai labai rizikavo. Visgi ir 1937, ir 1938 metais motociklų treko lenktynės Klaipėdoje dar vyko.

Išskirtinė ekspremjero aukštoji mokykla

Reikšmingos įkurtuvės Klaipėdoje vyko ir 1934-ųjų spalio pradžioje – „Lietuvos aidas” skelbė, kad spalio 2-ąją Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmų salėje atidaromas Prekybos institutas, į kurio pirmą kursą įstojo 193 studentai (159 iš jų – vyrai), „didžiuma buvę Vytauto Didžiojo universiteto studentai”.

„Norėjusių įstoti skaičius buvo žymiai didesnis, tačiau dėl vietos stokos nebuvo galima jų prašymų patenkinti”, – rašė laikraštis, anot kurio, institutas darbą pradėjo su 17 lektorių.

Instituto atidarymo iškilmių dalyviai ant Vytauto Didžiojo gimnazijos laiptų. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę stovi: prof. Šimoliūnas, Martynas Reizgys, Martynas Yčas, krašto gubernatorius dr. Jonas Navakas, ministrų kabineto reikalų vedėjas Vincas Mašalaitis, rektorius Ernestas Galvanauskas, finansų viceministras Julius Indrišiūnas ir švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas. „Lietuvos aido” nuotrauka

Dienraštis citavo šios įstaigos rektorių, ekspremjerą, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijos architektą Ernestą Galvanauską, kuris atidarymo iškilmėse pabrėžė, jog tai – pirmoji Lietuvos istorijoje aukštoji prekybos mokykla.

„Kad Lietuvos vyriausybė ir visuomenė įvertina reikalingumą turėti savo specialistu, parodo įsteigtosios speciališkos mokyklos. Mes ruošiame jose pedagogus auklėti jaunąją kartą, rengiame teisininkus viešajam gyvenimui tvarkyti, mes ruošiame specialistus savo kraštui ginti ir saugumui patikrinti. Tik viena sritis, kuri buvo apleista, buvo ekonominė sritis, įmonių ūkių sritis. Tas glūdi tautos socialinėje struktūroje, kad mūsų gyventojų dauguma verčiasi žemės ūkiu. Gal dėl to ir įmonių ūkis buvo apleistas. Gal tas parėjo ir nuo buvusios nuomonės, kad prekyba yra nešvarus darbas. Sukūrę nepriklausomą valstybę ir sąlygas ekonominiam gyvenimui plėtotis, pajutome, kad yra reikalingi ir šios srities specialistai. Matėme kaip jų nesant į ekonominę sritį įmonių vesti ėjo kitų profesijų žmonės. Vieniems jų pasisekė, kitiems ne. Jie neturėjo teoretinio pasiruošimo. Todėl prekybos institutas nustatydamas mokslo programą, numatė išeiti tas būtinas ūkio mokslo šakas, kurios yra būtinai reikalingos ekonominiam galvojimui ugdyti”, – kalbėjo E. Galvanauskas.

Klaipėdos prekybos instituto II grupės studentai paskaitoje 1935 m. Pirmas iš kairės sėdi vokiečių kalbos lektorius Martinat. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Įtaigos atidarymo šventę aprašęs dienraštis informavo, kad reaguodamas į poreikį institutas žada netrukus steigti vakarinius prekybinius kursus.

Pasak istorikės Petronėlės Žostautaitės, E. Galvanauskas dar 1933 m. rašė Vyriausybei argumentuodamas, kodėl Klaipėdoje reikia steigti aukštąją mokyklą.

Klaipėdos prekybos instituto studentai su dėstytojais stovi ant instituto įėjimo laiptų. Pirmoje eilėje tupi dėstytojas Gediminas Galva-Galvanauskas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

„Norint Klaipėdos krašto lietuvius atpalaiduoti nuo vokiečių nacionalistų inteligentų vadovavimo, pakeisti tą vokišką „galvą“ ant lietuviško klaipėdiškių kūno, neatidėliojant reikia steigti aukštąją mokyklą Klaipėdoje, kuri išleistų vietinių inteligentų perteklių“. Priešingu atveju: „Kol gyventojų masę valdys nelojalūs vokiečiai nacionalistai, tol Klaipėdos kraštas bus ta „parako statinė“, kuri atitinkamu momentu gali gauti parėdymą sprogti ir drauge visą Lietuvos valstybę susprogdinti“. E. Galvanauskas siūlė tuoj pat steigti Klaipėdoje aukštąją prekybos mokyklą; ateityje pagalvoti apie universiteto ir politechnikumo Klaipėdoje bei Žemės ūkio akademijos ir mokytojų seminarijos Šilutėje steigimą”, – rašė P. Žostautaitė.

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko, dr. Vasilijaus Safronovo, būtent E. Galvanauskas parūpino Vyriausybės paramą Prekybos institutui įsteigti Klaipėdoje, kartu su broliu Gediminu organizavo jos veiklą.

Romualdas Juzefovičius straipsnyje „Taikomosios studijos Klaipėdoje 1934-1939 m.: lokalinio specializavimo aspektai” rašo, kad Aukštosios prekybos mokyklos steigimo parengimas, sutarus su Lietuvos vyriausybe, buvo pradėtas 1933 m., kai buvo įsteigta „Draugija Prekybos institutui Klaipėdoje laikyti“. Draugijos steigėjų sąraše pirmuoju buvo nurodytas E. Galvanauskas, taip pat jais tapo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys, Klaipėdos pašto viršininkas Rapolas Aukštuolis, teisės daktaras, Klaipėdos krašto Gubernatūros referentas Albertas Gerutis, universiteto profesorius Jonas Šimoliūnas, kurio veikla buvo susieta ir su Klaipėdos uostamiesčio bei transporto plėtra, teisės daktaras, Klaipėdos uosto juriskonsultas Juozas Jurkūnas. Sudaryta valdyba išrinko rektoriumi E. Galvanauską, kuriam pavedė organizuoti institutą.

Pagal patvirtintą Prekybos instituto statutą, tai buvo privati mokymo įstaiga, turinti valstybinės aukštosios mokyklos teises. Instituto veiklą kontroliavo Lietuvos finansų ministras.

Ernestas Galvanauskas paties įsteigto Prekybos instituto auditorijoje 1936 m. Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.

Pasak R. Juzefovičiaus, 1937 metais, kai Prekybos institutą baigė pirmieji absolventai, 22 iš 51 baigusiojo buvo įdarbinti Klaipėdoje.

1938-ųjų spalio pradžioje „Lietuvos aidas” skelbė, jog tikimasi, kad „Klaipėdos Prekybos Institutas, kuris dabar labai vargsta dėl patalpų stokos, kitais metais jau turės savus rūmus.

„Šiuo metu rūpinamasi rasti Institutui tinkamą sklypą. Manoma, kad Institutas bus statomas Smeltėje, šalia augančių Valstybės Amatų Mokyklos rūmų (dabartinis Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakulteto pastatas Bijūnų gatvėje – M. V.). Tačiau šis klausimas dar galutinai neišspręstas. Šiuo metu institutas pradėjo naudotis kai kuriomis jau pastatytų sporto rūmų patalpomis”, – rašė dienraštis.

Klaipėdos prekybos instituto studentų II laida stovi prie instituto durų 1937 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Tačiau naujų rūmų institutui sulaukti nepavyko – 1939 m. kovą nacistinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą jis buvo perkeltas į Šiaulius. Per savo egzistavimo laiką jis parengė apie 140 diplomuotų specialistų.

Lankėsi įžymybe tapęs lakūnas

1935-ųjų spalio 2-ąją Klaipėda sulaukė išskirtinio svečio – 28-erių JAV gimusio lakūno Felikso Vaitkaus, kuris rugsėjo 21–22 d. lėktuvu Lockheed L-5B Vega (pavadintu Lituanica II) pakartojo Dariaus ir Girėno skrydį per Atlanto vandenyną. Jis pakilo iš Niujorko Floido Beneto Fyldo oro uosto, bet dėl gedimų nutūpė Balinrobo rajone (Airija), nors buvo numatyta nusileisti Kaune.

Lakūnas Feliksas Vaitkus, išlindęs pro traukinio langą Kukorų stotyje, Šilutės rajone. Žemaičių vyskupystės muziejaus nuotr.

Į Klaipėdą F. Vaitkus atvyko traukiniu iš Pagėgių ir jį stotyje, anot „Lietuvos aido”, pasitiko „milžiniška minia”, sukėlusi didžiausias ovacijas.

„Viktorijoje“ užkandžiaujant atvyko kaip aviacijos atstovas parsivežti lakūno Vaitkaus lėktuvu į Kauną. Tuo tarpu prie „Viktorijos“ viešbučio grupavosi tūkstantinės minios žmonių, o kiti traukė pulkais į aerodromą, atsisveikinti su skrendančiu į Kauną lakūnu. Aerodrome susirinko taip pat keli tūkstančiai publikos. Lakūnas Vaitkus, apkrautas lėktuve gėlėmis, tačiau negalėjo jų visų pasiimti, jas išdovanojo išlydėjusioms ponioms ir panelėms. Pakilęs lėktuvas dar vieną kartą apsuko aikštę viršum, publikos. Garsiu valio publika atsisveikino su Vaitkum. Entuziastiškai nusiteikusi minia rankomis ir skepetėlėmis mosikuoti paliovė tik tada, kai lakūnas buvo pakilęs aukštai debesyse”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Pirmame plane matosi Felliksas Vaitkus, tolėliau lakūnas – J. Draugelis, atskraidinęs jį lėktuvu ANBO-IV.  Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

F. Vaitkus Kaune buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu.

Dar kartą į Klaipėdą lakūnas sugrįžo spalio 19-ąją, kelionės po Lietuvą metu. „Lietuvos aidas” rašė, kad tada jis buvo pagerbtas Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje. Čia jam buvo įteiktas gintarinis „Lituanica II” modelis. Tą patį vakarą jis dar lankėsi Giruliuose. Dar apsilankęs Palangoje į Kauną iš Klaipėdos F. Vaitkus išvyko spalio 21-osios vakarą.

Po savaitės laivu „Nelli” į Klaipėdą buvo atplukdytas ir pats F. Vaitkaus lėktuvas. Į Kauną traukiniu išardytas lėktuvas buvo atgabentas spalio 29-ąją. Po apžiūros karo aviacijos viršininkas Antanas Gustaitis žurnalistams teigė, kad lėktuvui reikės „pagrindinio remonto”.

„Vienas sparnas visai neturi turi didelio apie pustrečio metro galo, sulaužytas liemens priešakys, važiuoklė numušta, sulankstytas propeleris. Tačiau lėktuvo motoras nedaug nukentėjęs, instrumentai atrodo tvarkoje esą, Lituanica antroji bus sutaisyta ir ja bus galima skraidyti. Kartu apžiūrėjime dalyvavęs lakūnas ltn. F. Vaitkui davė paaiškinimų. Ltn. F. Vaitkus paaiškino, kad Lituanica II yra nukentėjusi ir pačio skridimo metu. <…> Ats. av. mjr. J. Garolis pažymėjo, jog lėktuvas yra nukentėjęs jį išardant ir kelionėje, tačiau jis yra vertingas, nes turi daug tolimo skridimo prietaisų, kurie yra nauji, moderniški ir gana brangiai kaštuoja”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Lėktuvas buvo nupirktas Lietuvos kariuomenės karinei aviacijai, naudotas kaip mokomasis lėktuvas, buvo laikomas Zoknių aerodrome. TSRS okupavus Lietuvą ir panaikinus Lietuvos karo aviaciją, „Lituanika II“ tapo rusų lakūnų taikiniu Šilėnų poligone. 2019-ųjų pavasarį čia buvo vykdomos archeologinės lėktuvo paieškos, bet rezultato jos nedavė.

F. Vaitkus II pasaulinio karo metais dirbo karinių serijinių lėktuvų Boeing B-17 Flying Fortress ir Boeing B-29 Superfortress vyriausiuoju pilotu-bandytoju ir išbandė daugiau kaip 1000 lėktuvų. Jis mirė 1956 m. liepos 25 d. ištiktas širdies priepuolio mirė. Palaidotas Kohlerio kapinėse (Viskonsino valstija).

Vėliava pulkui – iš prezidento rankų

1937-ųjų rugsėjo pabaigoje Klaipėda sulaukė dar vieno nekasdienio svečio – į vėliavos pašventinimo ir įteikimo 6 pėstininkų Pilėnų Kunigaikščio Margio pulkui ceremoniją rugsėjo 26-ąją atvyko prezidentas Antanas Smetona.

Antanas Smetona Klaipėdos geležinkelio stotyje. Gytauto Balkevičiaus kolekcijos nuotr.

Jis šia vėliava pulką už nuopelnus nepriklausomybės kovų metu buvo apdovanojęs dar birželio 10 d. aktu.

„Pulko orkestras sugriežė iškilmingą maršą, o gubernatorius pasveikino Aukštąjį Svečią ir jo palydovus. Mergaitės įteikė Valstybės Prezidentui gražių gyvų gėlių puokštę. Netoli stoties buvo pastatyti garbės vartai, ties kuriais laukė Direktorijos Pirmininkas Baldžius, miesto vyr. burmistras Dr. Brindlingeris, burmistras Šulcas, centro valdžios įstaigų viršininkai. Prie garbės vartų Valstybės Prezidentą sveikino vyr. burmistras Dr. Brindlingeris. <…> Gatvėse buvo susirinkę daug tūkstančių miesto gyventojų. Nuo geležinkelio iki Gubernatūros rūmų, būtent: Stoties gatvėje, Simano Dacho gat., Liepojaus gat. ir Prezidento Smetonos Alėja stovėjo špaleriais išsirikiavusios organizacijos, studentai ir moksleiviai. Iš geležinkelio stoties aukštieji svečiai nuvyko į Gubernatūrą. Netrukę vėl vyko į kariuomenės aikštę, kurioje buvo iškilmingas vėliavos pašventinimas ir pamaldos. Aikštėje susirinko per 10.000 žmonių. <…> Pažymėtina, kad su savo vėliava iškilmėse ir Valstybės Prezidento sutikime dalyvavo ir vietos čekoslovakų kolonija”, – apie prezidento pasitikimą ir iškilmes, į kurias specialiai iš Bitėnų buvo atvykęs ir Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, rašė dienraštis.

Antanas Smetona Klaipėdos geležinkelio stotyje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Prieš įteikiant vėliavą pulko vadui Juozui Lanskoronskiui vyko pamaldos, kurias laikė vyr. karo kapelionas Vladas Mironas, po pusmečio tapęs premjeru.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Anot „Lietuvos aido”, po šių iškilmių vyko kariuomenės ir organizacijų paradas, gausumu „pranešęs visus iki šiol buvusius”.