P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Pokario Klaipėda: nelegalūs gėrimų „taškai”, prekyba iš po prekystalio (2)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-10-23


1946-1947 metais Klaipėdos valdžiai teko sukti galvą ne tik dėl to, kokias teritorijas priskirti naujai besikuriančiomis įmonėms, bet ir kovoti su nelegaliais prekybos spiritiniais gėrimais „taškais”, nelegalia prekyba iš po prekystalių „iš šono” įsigytomis prekėmis.

Apie visa tai – naujame ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinyje, parengtame pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve esančius to meto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus.

1946 m. pavasarį Klaipėdoje veikė 36 valstybinės įmonės, turėjusios 2611 darbuotojų, taip pat buvo 10 privačių įmonių, kuriose dirbo 11 žmonių. Nuotraukoje – Klaipėdos konservų fabriko įpakavimo cecho darbo pirmūnė A. Vasiutina (dešinėje) 1947-aisiais. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Netrūko ir privačių įmonių

1946-ųjų kovą VK pirmininkas Viktoras Bergas sulaukė slaptos NKVD Klaipėdos miesto skyriaus viršininko padėjėjo, papulkininkio Volkovo užklausos, kurioje paprašyta nedelsiant suteikti informacijos, kiek tuo metu mieste veikė valstybinių ir privačių įmonių bei kiek jose buvo darbininkų ir tarnautojų. NKVD domino ir tikslus mokyklų, gimnazijų, bibliotekų, teatrų, kino teatrų bei sveikatos apsaugos įstaigų, bažnyčių ir cerkvių skaičius, atskiru punktu buvo paprašyta informacijos apie privačias užkandines ir parduotuves.

Jau po poros dienų į NKVD iškeliavo taip pat prie slaptų dokumentų atgulęs V. Bergo atsakymas.

Rašte buvo išdėstyta, kad tuo metu Klaipėdoje veikė 36 valstybinės įmonės, turėjusios 2611 darbuotojų, taip pat buvo 10 privačių įmonių, kuriose dirbo 11 žmonių.

Tuo metu privačių užkandinių ir parduotuvių buvo net 90. VK pirmininkas NKVD tai pat informavo, kad mieste veikė 12 švietimo ir kultūros bei 7 sveikatos apsaugos įstaigos.

„Cerkvių, bažnyčių, ir panašių religinių įstaigų nėra”, – konstatuota rusų kalba surašytame atsakyme, nors jau nuo 1945 m. katalikų bendruomenė,  gavusi Vilniaus sankciją, faktiškai naudojosi buvusia irvingistų bažnyčia Bokštų gatvėje, kuriai tais pačiais metais buvo suteiktas Kristaus Karaliaus titulas.

Raudonarmiečiai Bokštų gatvėje, ties dabartine Kristaus Karaliaus bažnyčia 1945 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Organizacijos nelegaliai pardavinėjo alkoholį

1946 m. lapkritį VK teko priimti sprendimą „Dėl prekybos alkoholiu sutvarkymo Klaipėdos mieste”. Jame konstatuota, kad kai kurios organizacijos be leidimo mieste atidarė prekybos spiritiniais gėrimais „taškus”. Voenflottorgas buvo atidaręs penkias užkandines, Rybkoop – dvi, Geležinkelio darbuotojų aprūpinimo skyrius, Spectorg, Upių uosto ir Jūrų prekybos uosto darbuotojų aprūpinimo skyriai – po barą, Voentorg – barą ir kavinę-užkandinę. Visi šie „taškai” buvo atidaryti ne ten, kur veikė organizacijos, o miesto centre, kur tokia teisė priklausė Gostorg.

Be to, Prekybos skyriui atlikus patikrinimus paaiškėjo, kad šiose užeigose buvo vykdoma nelegali prekyba – iš po prekystalių pardavinėjami papirosai, bandelės ir kiti produktai, įsigyti „iš šono”. Visą antkainį pasiimdavo patys darbuotojai.

„Egzistuoja privati prekyba, pridengta valstybinių įstaigų ženklais”, – konstatuojama sprendime, kuriame paminėta, kad mieste tuo metu buvo 24 vietos, kur buvo galima įsigyti alkoholio.

Dėl buvo nutarta uždaryti Liepojos (dabar – Herkaus Manto) g. buvusį Voentorg barą (šis punktas sprendime vėliau buvo išbrauktas ranka); Geležinkelio darbuotojų aprūpinimo skyriaus barą ties Simo Dacho (dabar – Simono Daukanto) ir Stoties (dabar – S. Nėries) g. sankryža; Upių uosto darbuotojų aprūpinimo skyriaus barą Perkasų (dabar – Sukilėlių) gatvėje; Rybkoop užkandines Turgaus g. 7/8 ir Laukininkų (dabar – Tiltų) g. 39/40; penkias Voenflottorg užkandines Laukininkų g. 2, Tilžės g. 1, Didžioji Vandens g. 3, Žardžių (dabar – Vytauto) g. 3 ir Palangos gatvėje; Spectorg barą Liepojos g.

Sprendimo punktas, kuriuo visos patalpos ir barų įranga perduodama į Gostorg balansą irgi vėliau buvo užbrauktas ranka.

Gostorg direktorius drg. Aizenštatas savo ruožtu gavo nurodymą suderintose su Prekybos skyriumi vietose atsidaryti tris naujus barus ir užtikrinti nenutrūkstamą alaus tiekimą miesto gyventojams.

Vietoje lentpjūvių – grūdų elevatorius ir sandėliai

1947-ųjų vasarį VK, išnagrinėjęs Klaipėdos Zagotzerno bazės direktoriaus Šamovo prašymą, nusprendė šiai organizacijai skirti sklypą grūdų elevatoriaus ir sandėlių statybai.

Zagotzerno buvo nurodyta statybas vykdyti kairiajame Dangės krante, tarp degtukų šiaudelių fabriko (dabar – AB „Klaipėdos baldai”) ir medienos prekybos sandėlio vakaruose. Pietine paskirto sklypo riba tapo tuo metu į „Trinyčių” fabriką vedęs geležinkelis.

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, tarpukariu šioje vietoje buvo medienos eksporto bendrovės „William Doerksen“ sklypas. Už jo, protakos į Malūnų tvenkinį link – bendrovės „Aisik Eilberg“ lentpjūvės sklypas.

Klaipėdos valstybinis malūnas, virtęs Malūnu Nr. 10 (priklausė Lietuvos miltų gamybos trestui „Glavmuka”), o vėliau Klaipėdos grūdų produktų gamybos įmone, nuo 7-ojo dešimtmečio plėtė gamybą būtent Gluosnių gatvėje – ten buvo pastatytas naujas įmonės administracijos pastatas, cechai, garažai. Pertvarkos metais kombinatas buvo reorganizuotas į Valstybinę grūdų perdirbimo įmonę. Jos pastatus 2007 m. nugriovė Norvegijos investicinės ir nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Verdispar“, ketinusi čia statyti apie 50 000 kv. m gyvenamosios paskirties ir apie 10 000 kv. m komercinės paskirties pastatų. Tačiau ekonominė krizė pakeitė šiuos planus.

2020-ųjų vasarą projektą ėmėsi vystyti kompanija „DiFF Invest“, čia planuojanti pastatyti Pelenyno kvartalą, kurio projektiniai pasiūlymai jau buvo pristatyti visuomenei. Būsimų statybų vietoje šiuo metu jau darbuojasi archeologai.

Medienos fabrikų pertvarka

1947-ųjų vasarį, praėjus savaitei po sprendimo dėl teritorijos Zagotzerno statybos paskyrimo, VK paskyrė ir dar vieną sklypą pramoninėms statyboms – šįkart Klaipėdos medienos tresto fabrikui statyti.

Tokio sprendimo atsiradimas buvo motyvuotas faktu, kad prieškarinės bendrovės „Balticum GmbH” vietoje (Smeltės priemiestyje) 1945 m. įsteigtas Medžio apdirbimo kombinatas Nr. 2 buvo perduotas kitai žinybai ir Klaipėdos medienos trestas liko be bazės, ruošusios žaliavą faneros ir baldų fabrikui bei tiekusios pjautinę medieną miesto statybos įmonėms.

Tokio fabriko statyboms buvo paskirtas 4 150 kv. m ploto sklypas Malūnų (dabar – Nemuno) gatvėje, tarp buvusios „Maisto” įmonės (sprendime vadinta mėsos kombinatu) ir buvusios tarpukarinės medienos įmonės teritorijos.

Klaipėdos medienos trestui buvo pasiūlyta perimti teritoriją ir iki tų pačių metų birželio 1-osios pastatyti fabriką.

Pasak V. Safronovo, Medžio apdirbimo kombinatu Nr. 3 pavadinta įmonė, turėjusi dar ir padalinį Danės gatvėje, buvusioje „E. Appelhagen” įmonės teritorijoje Smeltėje pradėjo veikti 1948 m. Ji buvo likviduota Liepų g. pastačius naują medienos apdirbimo kombinatą.

Prie kanalo – laivų remonto dirbtuvės

Tą pačią dieną, kai apsisprendė dėl sklypo medienos fabrikui, VK priėmė analogišką sprendimą, inspiruotą Nemuno upių laivininkystės Klaipėdos upių uosto viršininko Obuchovo prašymo.

VK nusprendė šiam uostui skirti 10 ha ploto teritoriją prie Vilhelmo kanalo žiočių, Malkų įlankos rajone, kad jis čia galėtų pasistatyti laivų remonto dirbtuves.

Martyno Vainoriaus nuotr.
Turgų norėjo iškelti prie Jono kalnelio

1947-ųjų balandį VK jau sprendė, kur įkurdinti miesto turgavietę, nes prieškarinė vadinamojo naujojo turgaus teritorija prie piliavietės jau buvo perduota kuriamai Baltijos laivų statyklai.

Buvo priimtas sprendimas naują turgų kurti kairiojoje Dangės krantinėje, tarp Pelenyno įlankos (Jono kalnelio) ir Gorpromkominato lentpjūvės. Skiriamos teritorijos plotis – 200 m nuo krantinės.

Paskirtą teritoriją nurodyta suplanuoti iki tų metų liepos 1-osios.

Apibrėžė oro uosto ribas

1947-ųjų gegužę VK savo sprendimu jau funkcionavusiam Klaipėdos oro uostui priskyrė 65 ha ploto teritoriją senojo aerodromo vietoje, piečiau Rumpiškės dvaro. Rytine prisikirto sklypo riba buvo nurodytas Šilutės plentas, pietine – pramoninis geležinkelis, vakaruose – gyvenvietė. Teritoriją oro uostui buvo išnuomota penkeriems metams.

Pasak istoriko Vyganto Vareikio, oro uostas neužstatytoje ir lygioje vietoje prie Rumpiškės dvaro buvo įrengtas Pirmojo pasaulinio karo metais. Pro čia ėjo geležinkelio atšaka, buvo pastatyti angarai lėktuvams ir namas lakūnams. Nuo 1921 m. balandžio 1 d. aviacijos bendrovė „Danziger Luftreederei“ čia ėmė skraidinti paštą iš Gdansko (Danzigo), per Karaliaučių į Klaipėdą. Nuo liepos 29 d. linija buvo pratęsta iki Rygos, o nuo rugsėjo 20 d. – iki Talino.

1924-1927 m. vietinėje spaudoje vis buvo minimi įvairūs tarptautiniai skrydžiai, tačiau nuo 1927-ųjų gegužės jų nebeliko. Pasak kraštotyrininko Kęstučio Demercko, vėlesnėse nuotraukose jau matyti tik vokiški „Junkers” tipo lėktuvai, atskridę privačiais skrydžiais. Yra žinių, kad tarpukariu čia veikė Klaipėdos oro klubas, kuriame buvo rengiami sklandytojai, vykdavo sklandytuvų krikštynos.

Anot V. Safronovo, pokariu skrydžiai oro uoste buvo atnaujinti 1946 m. kovą, kai pradėta aptarnauti nuolatinio susisiekimo linija Klaipėda-Vilnius.

„Tačiau ši linija, atrodo, nebuvo rentabili, o 1951 m. pabaigoje Lietuvos TSR Ministrų Tarybai nusiųsti miesto administracijos prašymai išplėsti oro susisiekimo linijų skaičių buvo atmesti vien todėl, kad Klaipėdos miesto teritorija esą buvo įtraukta į pasienio zoną su joje galiojusiu ypatinguoju civilinės aviacijos skrydžių režimu. Klaipėdos administracija manė, kad nesant galimybių oro uosto teikiamų paslaugų spektro išplėsti, aerodromą iš Klaipėdos būtų galima iškelti į Šilutę ar Rietavą: sanitarinė, gelbėjimo ir specialioji žemės ir miškų ūkio aviacija galėjo būti aptarnaujama ir iš ten. Tačiau Ministrų Taryba 1952 m. šį pasiūlymą atmetė būtent dėl tos priežasties, kad Klaipėdos oro uostas buvo reikalingas specialios paskirties bei sanitarinei aviacijai aptarnauti. Nepaisant to, 1952 m. pačios Ministrų Tarybos patvirtintame miesto generaliniame plane buvo įtvirtinta nuostata, kad aerodromą būtina iškelti 1,5 km į pietus nuo buvusios vietos. Tiesa, šis sprendimas su Civilinio oro laivyno Vakarų valdybos Lietuvos aviacijos grupe nebuvo suderintas, o kai pastaroji 1954 m. tai pastebėjo, miesto administracija jau nebematė galimybių perkelti aerodromą į anksčiau numatytą vietą, nes ją tuo metu jau planuota užstatyti. <…>

Klaipėdos oro uostas 1958-ųjų vasarą. Iliustracija iš „Tarybinės Klaipėdos”

7-ojo dešimtmečio pradžioje nelikus Klaipėdos mieste teritorijų, patenkančių į I kategorijos pasienio zoną, t. y. Kuršių nerijoje sukūrus atskirą Neringos miestą, aerodrome vėl galėjo būti atnaujinti keleiviniai skrydžiai. Dėl to aerodromas Rumpiškėje vėl pradėjo aptarnauti keleivines linijas (pvz., 1963 m. aptarnautos linijos Vilnius-Klaipėda ir Klaipėda-Ryga-Leningradas), o 1964 m. jo paslaugomis naudojosi jau 37 tūkst. keleivių arba 170% daugiau nei 1962 m. Nepaisant to, aerodromo teritorijos panaudojimo miesto plėtrai klausimas galop buvo išspręstas, kai 1963 m. Palangos oro uostas buvo perkvalifikuotas iš karinio į civilinį. Dar 1965 m. Klaipėdos oro uostas aptarnavo susisiekimo linijas į Vilnių, Kauną, Palangą, Rygą ir Kaliningradą, tuo pačiu metu Palangos oro uostas – susisiekimo linijas į Maskvą, Leningradą, Minską ir kt. Bet 1966 m. Klaipėdos oro uostą teko skubiai uždaryti, kadangi buvo pradėta III gyvenamojo rajono statyba”, – knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″ rašo V. Safronovas.


    2021-10-23

    2 komentarai “Pokario Klaipėda: nelegalūs gėrimų „taškai”, prekyba iš po prekystalio”

    1. AvatarOro uostas (IP: 82.34.179.51)

      Gaila kad nebėra Klaipėdoje oro uosto, kurio teritoriją jau baigia užstatyti. Gal uostamiestyje negyvena žmonių suprantančių kad oro uostas žymiai pakeltų miesto ekonomimą ir patrauklumą investuitojams?

    2. AvatarAleksandras (IP: 78.61.173.9)

      Su aerodromais kiek susipainiota. Nežinau, iki kurių metų veikė aerodromas Rumpiškėje, bet 1963 metais keleiviai jau buvo skraidinami iš kitos vietos – iš naujojo aerodromo prie Žemaičių plento (dabartinės autostrados). Ten tais metais jau stovėjo ir aerouosto pastatas su keleivių sale. Guldau galvą, nes 1963 metais, baigęs vidurinę, bent du kartus skridau iš ten keleiviniu “kukurūzniku” į Kauną – atiduoti pareiškimo su dokumentais ir stojamųjų egzaminų laikyti.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt