Dažnai girdime, skaitome ir patys nevengiame pavadinti kitokius žmones įvairiais pavadinimais. Neretai jie būna neigiamai nuspalvinti – kvailys, idiotas, debilas, pusprotis ir t.t. Tai skirta mūsų nemėgstamai žmonių grupei. O priešingi žmonės turėtų būti protingi. Čia kyla keblumų: o ką vadinti protingu?

pxfuel.com nuotr.

Galima daug ką prisigalvoti, bet posakis: „Kodėl toks protingas, o nesi turtingas?“ gali išmušti iš vėžių. Tiesa trumpam. Radau viename straipsnyje mintį: Protingas žmogus žino viską, išskyrus tai, kas gali jam atnešti naudą.

Bet pereikime prie mano klausimo – kaip pamatuoti kvailų žmonių kiekį visuomenėje?

Pirmas reikalavimas moksle yra naudoti griežtai apibrėžtas sąvokas. Todėl būtina apibūdinti, kas yra matavimo objektas.

Nė viename žodyne neradau griežto nurodymo, kas gi yra kvailys. Sinonimų aibės, metaforų – kilogramai, o tikslios reikšmės nėra. Randu tokį apibrėžimą: kvailys (Žmogus) (menk.) – neprotingas žmogus, kurį bet kuris logikas nepripažins apibrėžimu. (Skaitykite logikos vadovėlio skyrių – apibrėžimas).

Galų gale ilgai paieškojęs radau tokį apibūdinimą: Kvailas asmuo yra toks asmuo, kuris sukelia žalą kitiems žmonėms ar žmonių grupėms, o pats negauna jokios naudos ir gal netgi patiria nuostolius. Su šia charakteristika jau galima dirbti ir bandyti skaičiuoti.

Pirmiausia galima pastebėti, kad kvailas žmogus nėra nuolatinė charakteristika. Vienoj srityje žmogus gali būti protingas, kitoje – ne. Tas pat ir laike; vienu metu paskiri veiksmai gali būti apibūdinti kaip protingi, o kitu metui – visai priešingai.

Tiksliai išmatuoti kiek yra kvailų žmonių visuomenėje, matyt, nėra įmanoma.

Kaip pastebi Lea Haller „tiek pat procentų tų kvailų žmonių būtų visur – visose klasėse ir visų profesijų atstovuose, miestuose ir kaime, tarp ūkininkų, taip pat tarp profesorių ir Nobelio premijos laureatų“.

Štai Kanadoje yra aukšto intelekto narių klubas. Kanados „Mensa” klubo nariams buvo atlikta apklausa paranormalių tikėjimų tema. „Mensa“ nariams narystė suteikiama tik dėl aukšto IQ balo. Apklausos rezultatai parodė, kad 44% narių tikėjo astrologija, 51% tikėjo bioritmais ir 56% tikėjo nežemiškų lankytojų egzistavimu.

Tačiau jei pažvelgsime į ilgą kvailumo istoriją, turi būti taikoma nekaltumo prezumpcija: apskritai manoma, kvailumas per šimtmečius nei padidėjo, nei sumažėjo. Pasikeitė tik terminai, kuriais apie tai kalbama, vietos, kur tai įtariama, priemonės, kurių buvo imtasi prieš jį.

Man labiausiai patiko Volfgango Sofskio mintis: „Viena kvailiausių dabarties idėjų yra mintis, kad faktų ir tiesų apskritai nėra, yra tik nuomonės, išankstinės nuostatos, susietos su tam tikra vieta, ir santykinės konstrukcijos. Tikrovė dingsta už vaizdų ir idėjų debesies. Net kraujuojanti žaizda, atsirandanti, kai galva eina prieš gelžbetonį, galiausiai yra tik konstrukcija. Sužeistas asmuo jaučiasi pernelyg gerai, kad žaizdos vaizdas nėra pati žaizda“.

Kvailas žmogus neatsiranda iš niekur. Tam reikalingos sąlygos. Deja, mokykla bei šeima neužtikrina to, kad visi būtų protingi. Matomos tos bendros tendencijos, kurios gamina kvailius.

Pabandysiu kiek apibendrintai jas įvardinti:

1. Mąstymo paviršutiniškumas (lengvai pasiduodama įspūdžiui);

2. Perdėtas pasitikėjimas nežinomais dalykais ar autoritetais (užsivilko baltą chalatą – ir jau daktaras);

3. Skubotas apibendrinimas (loginė klaida, kai iš paskiro atvejo daromos globalinės išvados);

4. Nesugebėjimas matyti priežastinių ryšių ir todėl planavimas bei numatymas tampa labai trumpalaikis (politiniai rinkimai ir demokratija).