Penktadienį prasidėjęs kino festivalis „Scanorama“, deja, tą patį penktadienį man ir pasibaigė. Pažiūrėjau dokumentinį-vaidybinį atidarymo filmą „Bergmano sala”. Pamačiau salą, kurioje gyveno kino genijus, paragavau trisluoksnio kino burgerio apie vyrų ir moterų santykių normalų neįmanomumą. Šyptelėjau ties remarka: na, ir, aš norėčiau, kaip Bergmanas, turėti 9 vaikus. Kaip jis nuo šešių moterų, taip aš nuo šešių vyrų.

Dar besiruošdama į šį filmą klaidžiojau „Scanoramos“ programose, bandydama kažką sukomplektuoti į abonementą, bet greit prisiminiau, kad Islandijos kino mene ieškoti naujų atradimų tas pats, kaip ieškoti jų Klaipėdoje (toks pat gyventojų skaičius, bet islandai turi kitas finansines galimybes ir dar vizualiai eksploatuojamą gamtą), lenkų kinas puikus, bet festivalyje dominuoja toks socialistorinio formato, kuriam nebūtinas kino salės ekranas. Ir pasikartojo jau klasika tapusi šio festivalio problema: Klaipėdoje geriausių, žinomiausių, rimčiausių filmų paprasčiausiai nerodo.

Pavyzdžiui, festivalis „Scanorama“ mini 120-ąsias italų kino režisieriaus, neorealizmo kine pradininko Vittorio de Sica‘os gimimo metines ir rodo jo filmų retrospektyvą. Taip, bet ne Klaipėdoje.

Klaipėdoje nerodomas ir naujausias Sergejaus Loznicos archyvinės dokumentikos filmas „Babij Jar. Kontekstas“, pristatytas šių metų Kanų kino festivalyje. Beveik 300 apdovanojimų už ankstesnius savo filmus pelnęs režisierius pasaulyje jau vadinamas tobulu kino metraštininku. Beje, jo kūrybinėje biografijoje jau ryški ir lietuviška žymė: S. Loznica pristatyti naujausią savo filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ yra pakviestas svarbiausiame Europoje dokumentinio kino festivalyje IDFA Amsterdame lapkričio 20 dieną.

Labai gaila, bet Klaipėdoje nebus ir „Gražiausio pasaulyje berniuko“, pasakojančio apie Björno Andréseno gyvenimą, kuris buvo penkiolikos, kai šalia Dirko Bogarde’o suvaidino kino metro Luchino Visconti filme „Mirtis Venecijoje“. Po metų, filmo premjeroje Kanuose, režisierius pasakė jį esant „gražiausiu berniuku pasaulyje“. Šie žodžiai šešiolikmečiui tapo sunkia našta.

Vardydama, ko nebus Klaipėdos „Scanoramoje“, supratau, kad be reikalo vis dėl to burnojau „Bergmano salą“ – na, juk pamačiau ne tik salą, bet ir kuklų Bergmano kapą, pajutau, išgyvenau salos dvasią, nuotaiką. Jeigu šio filmo būtų neparodę, taip pat būčiau jį priskaičiavusi prie praradimų.

Deja, režisieriaus Dominiko Grafo „Fabianą“ – vieną ryškiausių pastarojo laikotarpio vokiškų filmų, sukurtą pagal 1931 m. parašytą Ericho Kästnerio romaną, kuriame rašytojas vienas pirmųjų signalizavo apie Vokietijos ir visos Europos laukiančią griūtį, iškeičiau į visiškai nekokį Vilhelmo Čepinskio koncertą. Gaila, bet nepamačiau ir vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmo „Mano žmonos istorija”, kuriame analizuojamas toksiškas vyriškumas (ir šiaip prabangus filmas), nes jis baigiasi apie 24 val. Anokia čia kino šventė, kai į darbą keltis 6 keltis.

„Scanoramos“ visada labai laukdavau, dažniausiai nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio nakties praleisdavau kino salėje ir vėliau dar savaitę skubėdavau pasinerti į Laterna Magica pasaulį. O, žiūriu, amžius ir karantinas daro savo: amžius labai išlepina ir reikalauja atsirinkti maistą akims, o karantinas, ypač pirmasis, mane taip primaitino kinu, kad filmo vien todėl, kad jis yra festivalio programoje, žiūrėti nenoriu.

Lovoje namuose laukia net kelios skirtingos kino platformos internete, platus ekranas. Ir dar taurė vyno. Tad, au revoir, „Scanorama“ 2021, mon amour!