Gal kam keistas pasirodys šis pavadinimas, bet jis bene geriausiai atspindi dabarties modernųjį meną. Taip vadinamas kanonas visą laiką reikalaudavo pateikti meno kūrinį, kuris buvo objektyvuotas daiktu: skulptūra, paveikslu, fotografija, šokiu ar muzika. Muzikoje svarbu melodija, tapyboje spalvų derinimas, fotografijoje pasaulio vaizdavimo grafika, šokyje plastikos ir muzikos derinys. Tačiau XX amžiaus pradžioje viskas stipriais pasikeitė, negalima sakyti, kad tai, kas buvo anksčiau yra atmetama, greičiau priešingai, tačiau naujumo ar originalumo ieškoma kitur.

Jau impresionistai muzikoje ar dailėje parodė, kad galima peržengti kanoną ir rasti kitokį pasaulį, kuris labiau orientuotas į individualų jausmą nei į standarto atkartojimą, gal kiek kitokį, gal kiek tobulesnį, bet tą patį. Man labiausiai tinka Pablo Pikaso raidos variantas. Pradėjęs nuo klasikos, puikiai įsisavinęs klasikinę tapybą, jis pradėjo kelią į trimatę erdvę. Jis paveiksle pradėjo remtis ne plokštuma, o erdve. Matematikoje tai buvo žinoma ir daroma anksčiau, bet tapyboje – ne. Jo maniera net įgavo savo pavadinimą – kubizmas.

Aišku, kad jis nebuvo vienintelis ar net pirmas. Čia galima prisiminti Marselį Diušaną (Marcel Duchamp), kurio žymiausias darbas „Fontanas“ šokiravo dailės pasaulį 1917 m., nes šiam kūriniui jis panaudojo pisuarą.

FHKE nuotr.

O štai kito žymaus menininko Pjero Mandzònio (Manzoni Piero) žymiausias projektas – Menininko išmatos (1961). 90 skardinių su išmatomis buvo sandariai uždarytos ir pardavinėtos pagal jų svorį atitinkančią tos dienos aukso kainą. Nemanau, kad tai meno kūriniai, nors yra ir tokių, kurie taip nemano. Sakyčiau, tai fluktuacijos arba nukrypimai nuo pagrindinio srauto.

Bet apsidairius kiek plačiau, matau, kad tai gali tapti stipriu ir savarankišku dariniu. Dramaturgijoje esamo absurdo teatro. Neretai panašūs dalykai vyksta poezijoje ar kine. Apie performansus jau esu rašęs, todėl gal ir nesikartosiu.

Dailėje reikia net specialaus žodyno naujausių alternatyvų vardijimui. Paminėsiu tik vieną atvejį – konceptualųjį meną. Kaip rašo žodynai, jo
pagrindas – pats kūrybinis sumanymas, projektas, idėja. Jis gali būti pateikiamas žodžiais, techniniu piešiniu, fotografija, dokumentais. Dailės kūrinio atlikimas pasidaro antraeiliu dalyku – pirmoje vietoje atsiduria pagrindinis sumanymas ir idėja. Taigi vietoj užbaigto paveikslo ar skulptūros eksponuojami eskizai, oficialūs raštai arba instrukcijų tekstai, skatinantys žiūrovą veikti patį.

Šio meno vis daugėja. Jei skulptūra lyg ir permatoma, tai fotografijos mene būtina žinoti kontekstą, kitaip vaizdas nesukelia įspūdžio. Atsiradęs iš minimalizmo, konceptualizmas galop virsta bendra sąvoka, apimančia įvairias meno pakraipas, kaip antai objektų dailę ar performansą, kurioms svarbesnė pati kūrinio mintis nei jo atlikimas. Konceptualus meno kūrinys – tai tiesioginė menininko minties fiksacija. Svarbu, kad vyktų intelektualiniai procesai, kuriuose menininkas reikalauja dalyvauti ir žiūrovus.

Žymus konceptualaus meno atstovas – Christas (Christo, tikr. C.Javacheff). Savo pasirinktus paprasčiausius objektus – skardines, butelius, dėžės jis dengia, vynioja, raišioja. Tuo jis sukelia darbams nuostabą, paslaptingumą. Vėliau jis supakuoja Italijoje L. da Vinči paminklą, Prancūzijoje „Pont Neuf tiltą. Dabar jo pasekėjų pilnas pasaulis.

Idėją, pasak konceptualisto, jūs galite padaryti bet kokios fizinės formos. Taip menininko santykis su žiūrovais tampa virtualiu. Daiktas ar koks kitas materialus objektas tampa tik pretekstu, pagrindinį darbą būtina padaryti žiūrovui kaip meno suvokėjui. Tiesa, čia logiškai mąstančiam žmogui dažnai kyla klausimas, o kam man tas daiktas, o kam man tas menininkas? Ar aš pats negaliu to sugalvoti? Situaciją man primena seną H. Hesės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“. Kiekvienas gali susikurti savo pasaulėlį ir matyti tai kaip meną, meno kūrinį. Tik mažėja pašalinių arba autorių, t.y. menininkų, poreikis.