Klaipėda su savitu susiklosčiusiu istoriniu kraštu yra neatsiejama nuo turtingos ir įdomios Prūsijos praeities, galinčios ne tik atskleisti vertingų  žinių apie ją, bet ir iš jos pasisemti praktinės patirties.

Taip pat klaipėdiečiai, gerbdami savo miesto kūrimosi šaknis, privalo skirti deramą pagarbą savo globėjai Prūsijos karalystei, kuri buvo įkurta Karaliaučiaus pilyje 1701 metais sausio 18 d. karūnuojant Prūsijos karaliumi Friedrichą I. Neįtikėtina, kad šventė truko net tris mėnesius.

museumkoenigsberg.de

Šis istorinis įvykis nulėmė vėliau klestinčios, šlovingus laikus patiriančios Prūsijos karalystės ateitį, neatmetant to, kad ji patyrė ir tragiškus nuopuolius, Napoleonui Bonapartui veržiantis į šalies gilumą, arba lemtingai žlugo kaip juridinė valstybės organizacija XX a. viduryje.

Aptariant išimtinai Prūsijos karalystės įkūrimo epizodą, valdovo nusiteikimas imtis valstybės pertvarkų buvo nulemtas susiklosčius palankioms geopolitinėms aplinkybėms, o Friedrichui I buvo suteiktas karaliaus titulas tik Prūsijos teritorijoje. Vyraujant barokinio laikotarpio tendencijomis, kurios pasireiškė prašmatnumo poreikiu valdovo dvare, Prūsijos karaliaus Friedricho I iškilminga ceremonija Karaliaučiaus pilyje buvo labai prabangi ir tiems laikams įspūdinga.

Amžininkai liudijo: „Važiuojant karaliui su visa palyda prireikė 30 000 arklių, 1 800 vežimų iš Berlyno į Karaliaučių, o kelionė truko 12 dienų. Pakeliui buvo turtingai papuoštos kiekvieno kaimo pagrindinės gatvės, kurias žibino fakelai su ugnimi. Sausio 15 d. prasidėjo šventė.“

Įdomu, kad dar net prieš karūnavimo iškilmes buvo švenčiama kelias dienas. Teigiama, kad karaliaus pirmoji karūnacija Prūsijoje Karaliaučiui turėjo folklorinę reikšmę, šis pasakojimo naratyvas apie valdovo Friedricho I karūnaciją buvo ryškus ir legendose, literatūroje, poezijoje ir t.t.

Galiausiai prabangą atskleidžia ir karūnacijos iškilmių dieną tvyrojusi atmosfera, kai „tos dienos rytą Friedrichas I rūmų salėje užsidėjo
karūną, o jis buvo apsirengęs be galo puošniai su raudona purpurine karališkąja skraiste žibančiomis daugybe sagų, kurių kiekviena kainavo 100 000 talerių, o taip pat buvo išdalintos 6000 talerių vertės auksinės monetos su naujojo karaliaus atvaizdu lauke laikomiems žmonėms.“ Turbūt tai buvo karaliaus dvaro tarnai, žemesnės valdžios atstovai, kariuomenės daliniai ir t.t.

Karūnavimo iškilmės vyko sausio 18-osios ryte kurfiurstų audiencijų salėje, bet ne pilies bažnyčioje, kurioje buvo specialiai šiai progai pastatytas sostas. Nedideliame vyriškos lyties šeimos narių rate, kuriame buvo ir keli dvariškiai bei aukšti tos vietos pareigūnai, išrinktasis valdovas, apsirengęs raudonu ir auksiniu drabužiu su blizgančiomis deimantinėmis sagomis ir tamsiai raudonos spalvos šermuonėlio kailiniu apsiaustu, pats užsidėjo karūną, paėmė skeptrą ir priėmė susirinkusiųjų pagarbą. Tada jis nuėjo į savo žmonos kambarius ir karūnavo ją savo karaliene.

Dvarų atstovams atidavus pagarbą, karališkoji pora vedė procesiją į rūmų koplyčią patepimui. Ten prie įėjimo juos pasitiko du vyskupai ir vienas kalvinistas, kuriems buvo suteiktos specialiai tam skirtos pareigos, kad atspindėtų Brandenburgo ir Prūsijos valstybės dvikonfesinį pobūdį.

Po kelių giesmių, pamokslo ir būgnų žmonių masė, plūstelėjusi į koplyčios vidų, ir karališkosios fanfaros paskelbė pamaldų kulminaciją. Karalius pakilo nuo sosto ir atsiklaupė prieš altorių. Tada kalvinistų vyskupas Ursinus panardino du pirštus į aliejų ir patepė karaliaus kaktą bei abu riešus. Po to tas pats ritualas buvo atliktas ir karalienei, visi pamaldose dalyvaujantys dvasininkai skambant muzikai pagerbė karališkąją
porą. Vėliau skambėjo daugiau giesmių ir maldų, o galiausiai atsistojo aukšto rango teismo pareigūnas ir paskelbė visuotinę amnestiją visiems nusikaltėliams, išskyrus piktžodžiautojus, žudikus, skolininkus ir aukšto nusikaltimo laipsnio išdavikus. Šį išlikusį karūnacijos istorinį epizodą liudija išlikę Peter Baumgart aprašymai ir tyrimai „Die preußísche Königskrönung von 1701, das Reich und die europäische Politik”.

Politiškai Prūsijos karalystė tapo visiškai nepriklausoma ir suvereni valstybė, nukirtusi bet kokius ryšius su Abiejų Tautų Respublika (ATR).

Karūnuotas Prūsijos karalius Friedrichas I buvo nusipelnęs Prūsijos šalies suklestėjimui ir sustiprėjimui, ir ne mažiau  – Klaipėdos vystymuisi. Karalius apdairiai vykdė užsienio politiką, kuri buvo angažuota ATR ir Prancūzijos atžvilgiu, išsaugojo paveldėtas žemes, sukūrė valstybės valdymo struktūrą, puoselėjo kultūrą ir architektūrą. Jo žmonos Šarlotės užsakymu buvo pastatyti Šarlotenburgo rūmai, įkurtas 1694 m. Halės universitetas, kuriame veikė Lietuvių kalbos seminaras, 1696 m. Berlyne įkurta Menų akademija, 1700 m. – Prūsijos mokslo akademija.

Išskirtinis istorinis faktas liudija 1706 m. sausio 18 d. įvykusį Šv. Jono bažnyčios pašventinimą. Iškilmėms buvo neatsitiktinai pasirinkta tokia data karaliavimo šeštosioms metinėms paminėti. Teigiama, kad „Tai progai Karaliaučiuje buvo išleisti du leidiniai: „Sveikinimo ir linkėjimų kalba Mėmelio miesto burmistrams ir miesto tarybos nariams, sutinkant 1706 metus“ bei „Naujai pastatyti maldos namai Mėmelyje Friedricho I, Karaliaus Prūsijoje, 1706 m. šeštosios karūnavimo sukakties dieną pašventinti viešoms pamaldoms, kad būtų skatinamas pamaldumas“.

Bažnyčia buvo pastatyta baroko stiliaus įtakoje. Be šio išskirtinio epizodo, Friedrichas I dar būdamas kurfiurstu Odų gatvės gyventojams patvirtinto ir suteikė Friedricho miesto pavadinimą, 1696 m. provizoriui Jacobui Saurui suteikiama „Juodojo Erelio“ vaistinės privilegija, 1696 m. patvirtinamas Mėmelio Šaulių gildijos statutas, 1701 m. gegužės 6 d. patvirtinamas Mėmelio prieglaudos statutas.

Paskutiniaisiais Friedricho I valdymo metais kilo didžiulė maro epidemija, kuri truko nuo 1709 iki 1711 m. ir, anot kai kurių istorikų,  parklupdė Prūsijos valstybę bei neigiamai paveikė demografinę krašto raidą, o Klaipėdos atveju, pasak H. Roerdanso, „1710 m. Senamiestyje mirė 262, Friedricho mieste – 147, miesto priemiesčiuose – 1492 žmonės.“

Prūsijos karalystė egzistavo iki 1871 m., kai tą pačią dieną buvo suvienyta visa Vokietijos imperija, karūnuojant imperatoriumi Vilhelmą I
Versalio didžiųjų veidrodžių salėje. Kadangi Vokietijos imperija buvo įkurta tą pačią dieną, kaip ir Prūsijos karalystė, šis istorinis įvykis yra užgožtas nacionalizmo vėjų, pro kuriuos sunku prasikalti istorinės svarbos atminimo paminėjimui. Nederėtų pamiršti, kad ši valstybė, kaip ir Prūsijos kunigaikštystė, priglaudė daugybę lietuvių raštijos ir kultūros tyrinėtojų atstovų tokių, kaip Liudvikas Rėza, Adalbertas Berzenbergeris ar Danielius Kleinas, o kitos asmenybės yra primirštos ir nebeaktualizuojamos, nors jos ne mažiau svarbios.

Sąmoningas Prūsijos karalystės istorinės atminties neigimas, o dar blogiau – jos fizinis ištrynimas yra tapatus barbarų poelgiui, o šalies istorijos politizavimas, remiantis nacionalistiniais naratyvais bei vėliau persmelkta sovietine ideologija ir neapykanta „vokiškumo pradams“, Lietuvos istorijos kontekste dažnai ne tik objektyviai trukdo įvertinti šalies reikšmę, bet ir menkina jos atminimą.

Sugrįžtant prie sausio 18-osios reikšmės ir vietos Klaipėdos miesto identitete svarbu pasakyti, kad šios dienos paminėjimas ir pagarbos atidavimas pačiai Prūsijos karalystei ir ją kūrusiems žmonėms prisidėtų prie klaipėdiečių savimonės ir miesto išskirtinumo suvokimo visoje socialinėje erdvėje.

Ne mažiau svarbus yra pagarbos išreiškimo Prūsijos karalystei materializavimas atminimo politikoje, atkuriant neišlikusius architektūros paminklus, kultūrą.

Filologės, kultūros istorikės Jovitos Saulėnienės teigimu, per 170 Prūsijos karalystės gyvavimo metų (1701-1871) soste pabuvojo septyni karaliai. Kai kuriems iš jų teko įveikti šalį nuniokojusių didžiųjų nelaimių – didžiojo maro (1709-1711), Septynerių metų karo (1756–1711), karo su Prancūzija (1806–1808)- pasekmes. Akivaizdu, kad iki šiol nėra adekvačiai įvertintas Klaipėdos miestui reikšmingiausias karaliaus Friedricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės epizodas, kai Mėmelis buvo Prūsijos karalystės laikinoji sostinė – šis istorinis naratyvas buvo ryškus ir gyvas iki pat I pasaulinio karo pabaigos.

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad ne visi Prūsijos miestai gali pasididžiuoti tokia Prūsijos šlove kaip Klaipėda, o jos reikšmė tuo metu prilygo Karaliaučiui ir Berlynui. Net kiek mažiau politiškai reikšmingesni miestai kaip Rusijai priklausanti Tilžė visais įmanomais būdais bando išsaugoti tarptautinių įvykių ir valdovų pėdsakus.

Reikėtų suvokti, kad karališkieji ženklai kuria miesto savitą charakterį ir prisideda prie vietos žinomumo garsinimo. Klaipėdiečiai galėtų tiek pat, kaip ir senieji klaipėdiškiai, prisiminti šį svarbų istorinį epizodą, o juk priešais Rotušę buvo įamžinta Borusija, karalienės Luizės akmeninis paminklas su bronziniu bareljefu Tauralaukyje, Karališkoji giraitė, Friedricho Vilhelmo IV paminklas Aleksandro gatvėje.

Neabejotinai sausio 18 d. galėtų būti prisimenamas ne tik visas Hohenzolernų dinastijos indėlis į Klaipėdos miesto klestėjimą, bet ir kadaise buvusios šlovingos ir galingos karalystės pradžia.

Užbaigiant straipsnį heraldiniais simboliais ir jų reikšmėmis, vertėtų atkreipti dėmesį, kad Prūsijos karalystės vėliava skyrėsi nuo paskutinės vėliavos ir buvo naudojama 1701-1750 m., tačiau pagrindiniu simboliu išliko juodas erelis su karūna, laikantis valdžios skeptrą, ir mėlynas rutulys su raudonai ir baltai deimantiniu kryžiumi. Herbas skirtingai negu vėliava buvo nuolat kintantis heraldiškai, o taip pat skyrėsi jo apipavidalinimo formos. Virš erelio galvos buvo uždara karališkoji karūna ir atvira kunigaikščio karūna ant kaklo, jo nagai laikė skeptrą ir rutulį. Ant jo krūtinės visą laiką buvo užrašyti auksiniai pirmojo Prūsijos karaliaus Frydricho I inicialai: Fredericus Rex „FR“.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad šis herbas buvo ne tik nacionalinės valstybės simbolis, bet ir monarcho Friedricho I simbolis, nors nereikėtų atmesti, kad kiekvienas įpėdinis galėdavo turėti savo atskirus heraldinius simbolius.

Atskirai aptariant Prūsijos valstybės ženklų heraldiką, reikalingas išsamus atskiras apibendrinantis nuoseklus straipsnis. Taip pat nereikėtų bijoti šių ženklų naudojimo, kurie atspindi šios valstybės šlovę.

Galiausiai Prūsijoje heraldikoje galime pamatyti devizą „vok. Gott mit uns“ (lot. Nobiscum deus), kuris reiškia „Dievas su mumis“, o Juodojo Erelio ordine yra įrašyti lotyniški žodžiai „Suum cuique“- „kiekvienam savo“, kurio posakis siejasi su graikų teisingumo filosofija, o Platono veikale „Valstybė“ yra teigiama, kad „kiekvienas turi veikti pagal savo galimybes ir sugebėjimus, tarnauti šaliai ir visai visuomenei.“