Išgirdę, kad visai šalia Naujosios Uosto gatvės atsidūrusį pastatą – vaiduoklį Nr. 5 visų veislių valdžios nutarė saugoti, Klaipėdos ir aplinkinių kaimų šoferiai šiepia dantis ir švariais skudurais blizgina montiruotes: eisią nakčia griauti. Ir valdžioms kailį vanoti.
Juolab kad ginkluotos sargybos aplink tą nelaimėlį pastatą neišstatyta. O funkcionieriai, vietoj atsakymo, kaip tą pastatą saugos, restauruos ir naudos ateityje, sušnypščia kažkokį šamanišką burtą, kurio net patys nesupranta.
Įsiutę šoperiai talkon kviečiasi buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, teistą, neva, už gerus darbus. Jie mena, kaip Zuokui valdant pleškėjo ugnyje kam nors trukdantys pastatai. Ir meras tanku važinėjo. Savas. O Memelio meras tai važinėja nuomota muiline. Nors yra pastebėtas nakčia pirštu to pastato vaiduoklio nubyrėjusių tinką berenkąs, – matyt bandys griūvantiems savo merijai ir autoritetui atitaisyt panaudoti.
Spyglio moralas: Zuokas nepadės kai savo mero neturit.
Spygly, turi tobulinti lietuvių kalbos rašybą- skyrybos klaidų galėtum ir nedaryti.