Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje Eitvydas Bajarūnas (nuo 2019 m.) nepaisant trumpų atostogų Šv. Kalėdų proga privalėjo dirbti, nes tos šalies prezidentas Vladimiras Putinas pernai,  gruodžio 23 d. surengė „didžiąją” spaudos konferenciją – per du jo valdymo dešimtmečius tradiciniu tapusį renginį. Renginys šiemet dėl COVID-19 pandemijos buvo ženkliai mažesnis nei įprasta: paklausti Rusijos prezidento buvo atrinkta apie 500 vietos ir užsienio žurnalistų.

Ambasadorius paaukojęs daugiau nei keturias valandas savo laiko (tiek truko spaudos konferencijos transliacija) sako, kad tokia yra diplomato profesinė pareiga. Diplomatas siūlo nesiorientuoti į vieną spaudos konferenciją, nes ji – dalis jau keletą metų pasirinktos V. Putino politikos dalis. Norint atpažinti tos politikos akcentus jis siūlo prisiminti Rusijos lyderio „Miuncheno kalbą” (2006 m. Miuncheno saugumo konferencijoje), kurią E. Bajarūnas laiko atramine, taip pat V. Putino vardu paskelbtus straipsnius istorijos tema užpernai ir pernai.

Eitvydas Bajarūnas. Nuotrauka iš „Facebook”

Nepaisant teigiančiųjų, esą politikos signalai santykiuose su Rusija yra labai svarbūs, E. Bajarūno nuomone, spaudos konferencijoje V. Putino išsakytos mintys tik pabrėžia tą politikos kryptį, kuri vykdoma jau kurį laiką. Rusijos prezidentas įtvirtina savo valdžią.

„Užpernai buvo priimtos Konstitucijos pataisos, Valstybės Dūmos aktais jos buvo įgyvendintos. O šalies užsienio politikos kontekstas taip pat yra aiškus. Įgyvendinama vadinamoji ultimatumo Vakarams doktrina, kuri buvo paskelbta viešai internete atvira forma. Spaudos konferencijos, kaip taisyklė, reziumuoja žinomas pozicijas”, – sako ambasadorius.

Rusijos Aukščiausiasis teismas likvidavo „Memorial” organizaciją, kuri tyrinėjo stalinizmo nusikaltimus. Apie ką šis signalas Rusijos žmonėms ir jos kaimynams (juoba twitteryje savo nepasitenkinimą dėl to pareiškė net Sergejus Mironovas, vadovaujantis Kremliaus satelitinei „Spravedlivaja Rossija” partijai)?

„Memorial” organizacijos atvejis šiandieninėje Rusijoje nėra koks nors išskirtinis. Vyksta kova su vidaus priešais. Žinoma, tai labai svarbi, istorines tradicijas turinti struktūra, įkurta akademiko Andrejaus Sacharovo (kai kas juokauja, kad „Memorial” yra senesnė už pačią dabartinę Rusijos Federaciją, nes įregistruota Sovietų sąjungos „perestroikos laikais).

Gal dėl savo darbo specifikos atpratau į kiekvieną panašų įvykį Rusijoje vertinti kaip ką nors lemiantį. Rusijos valdžia nesimėto, o, kaip minėjau, įgyvendina savo strateginį planą. Šiame kontekste reikia paminėti įstatymą dėl užsienio agentų, kuris leido tokias iškabas pakabinti  organizacijoms, medijoms ir atskiriems žmonėms. Kaip tik „Memorial” buvo apkaltinta, kad šio įstatymo nesilaikė. Ir nors buvo ginamasi, esą įstatymo arba buvo laikomasi, arba mokamos baudos, tačiau teisme tai nebebuvo svarbu.

Mums dėl „Memorial” yra apmaudu ypač dėl stalinizmo nusikaltimo tiriamosios veiklos, kuri buvo labai svarbi ir Lietuvai.

O dėl pono Mironovo reakcijos, tai ji atspindi, kad Rusijoje nėra vienalytės pozicijos šiuo konkrečiu ir apskritai šalies praeities klausimu. Jo šeimos nariai stalininio teroro metais buvo represuoti. Rusijoje nėra vien Kremlius ir nėra vien Rusijos tauta. Viskas ten daug sudėtingiau. Bet kuriuo atveju manau, kad praeities neįmanoma paslėpti tokiu būdu. Ji bus gyvai aptariama siauresniuose rateliuose, virtuvėse. Panašiai, kaip buvo sovietmečiu, kada nedaug kas buvo skaitęs, ką rašė Aleksandras Solženycinas, tačiau nemažai apie jo kūrybą buvo girdėję.

Yra teigiančių, kad Rusija susitaikė su tuo, kad Baltijos šalių galutiniu pabėgimu į Vakarus, kitiems atrodo, kad, jeigu Maskva sudoros Ukrainą, išsyk imsis Baltijos šaliųir galbūt Lenkijos. Kuriai nuomonei pritariate labiau?

Gal tai labiau klausimas politologams. Vertinkime faktus: mes esame NATO ir ES nariai. Kada Rusija apeliuoja į NATO ar ES, mes jau esame to adresato dalis. Galime įžvelgti Rusijos bandymus Vakaruose kalbėtis tik su JAV, tačiau sausio 12 d. turėtų įvykti  (pokalbis vyko anksčiau – aut. past.) Rusijos ir NATO bloko susitikimas ir mūsų ambasadorius tame susitikime posėdžiaus ne kaip pašalinis stebėtojas. Nuomonių šiuo klausimus Rusijoje gali būti ir kitokių: ko gero, yra įsivaizduojančių, kad Lietuva yra buvusi SSRS respublika arba pasakojančių apie tris kenkėjiškas Baltijos šalis, kurios neveikia nieko kita, kaip tik laukia progos Rusijai pakenkti. Tačiau nenuvertinkime savo pačių institucinių pasiekimų.

Vienas Jūsų pirmtakas pasakojo, kad Lietuvos-Rusijos santykiams gerokai atvėsus Maskvoje mūsų diplomatams buvo iki maksimumo apriboti santykiai visais lygiais, net techniniais. Kaip yra dabar?

Tikrai turime su kuo bendrauti. Ambasada atlieka daug svarbių – ne tik politinio bendravimo – funkcijų. Yra konsulinės paslaugos, ekonominiai, kultūriniai ryšiai tarp šalių. Bendradarbiaujama su Rusijos regionais, lietuvių bendruomenėmis. Kontaktuojame su atitinkamomis žinybomis veterinarinės, muitinės kontrolės, tranzito į Kaliningrado regioną klausimais.

Tam tikrų apribojimų patiriame, tačiau užtikrinu – ambasada yra funkcionali ir jos pareigūnai pasiekia tai, ko jiems reikia.

Prieš keletą metų veikė bendra Lietuvos ir Rusijos istorikų grupė, kuri nagrinėjo dvišalių santykių praeitį. Koks jos likimas dabar?

Neįsivaizduokime, kad tokia komisija yra nuolat posėdžiaujančių kostiumuotų ponių ir ponų formatas. Tai bandymas tiesiogiai kalbėtis sudėtingais istorijos klausimais. Viename Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo paskelbtų straipsnių istorijos tema buvo paminėta, kad dvišalės komisijos yra svarbus formatas. Ten paminėta  Lietuvos – Rusijos, Rusijos – Vokietijos, Rusijos – Austrijos komisijos, kurios dar veikia. Ypač dabar, kada Rusijoje įsivyrauja tendencija šiek tiek pakreipti istorinę atmintį kitaip, nei buvo įprasta paskutiniaisiais metais.

Užpernai, kada minėjome Lietuvos ir Rusijos 1920 m. sutarties šimtmetį ir šią sukaktį paminėjome „on-line” režimu, Rusijos istorikai buvo atėję į mūsų ambasadą, mūsų Istorijos instituto, Vilniaus universiteto mokslininkai buvo prisijungę internetu.

O pernai buvo pristatytas dvišalių santykių 1917-1920 m. dokumentų rinkinys: vėlgi – Lietuvos ir Rusijos istorikų komisijos produktas. Šiuos dokumentus Lietuvos ir Rusijos istorikai surinko kartu archyvuose. Čia buvo labai reikšmingų atradimų. Tarkime, Lietuva nebeturėjo 1920 m. sutarties originalo ir jį gavo tik laimingo atsitiktinumo, dėl kurio Kanadoje buvo atrasti originalūs Lietuvos diplomatijos dokumentai, tarp jų ir  Lietuvos-Rusijos sutartis (dokumentus į Kanadą slapta išgabeno Lietuvos diplomatas Vytautas Jonas Gylys – aut. past.), dėka. O dėl dvišalės istorikų komisijos veiklos mes iš Rusijos galėjome gauti šios sutarties originalą ir pasidaryti kopijas.

Todėl dvišalė istorikų komisija leidžia dirbti kartu, diskutuoti, nesutarti, jeigu tai yra neįmanoma, tačiau prieiti prie kitos šalies dokumentų archyvų. Taip pat ir tokių nelengvai prieinamų kaip Rusijos URM.

Todėl manau, kad šios komisijos gyvybingumas yra Lietuvos interesas. Daug galimų ateities temų, kurias istorikai kaip tik dabar aptarinėja.

Kiek Rusijoje tebėra lietuviško verslo?

2005-2008 metais, kada aš buvau Lietuvos generalinis konsulas Sankt Peterburge, lietuviškas verslas buvo labai aktyvus. Statybininkai, vežėjai turėjome garsius Rusijoje pieno produktų eksportuotojus. Net Murmanske parduotuvėlėse galima buvo įsigyti „Svalios” sūrio. Verslas produkcijos nespėjo vežti.

Eitvydas Bajarūnas 2007-aisiais Sankt Peterburge. Martyno Vainoriaus nuotr.

Aišku, kad tų laikų nėra ir, ko gero, greitai nebus. Pirmiausiai dėl atsakomųjų sankcijų, kurias 2014 m. įvedė Rusija. Matau tos pačios „Svalios”, „Džiugo” ženklų prekes, kurios patenka į lentynas kitokiais keliais arba mūsų maisto pramonė yra investavusi į gamybą Rusijos teritorijoje. Yra transporto sektorius. Apskritai 2020 m.etais Lietuva Rusijoje pardavė paslaugų už 1,5 milijardo eurų. Tokie yra tos šalies mokesčių institucijų pateikiami duomenys. Be to, vakarietiškų prekių ir paslaugų reeksportas per Lietuvą į Rusiją siekė apie 9 milijardus eurų. Lietuvių verslininkai rodo gebėjimus prisitaikyti prie labai sudėtingų ir nepalankių veiklos sąlygų, kurios nuolat griežtėja. Pavyzdžiui, dabar transporto įmonės turi užtikrinti, kad į Rusiją važiuojantys automobiliai turi būti plombuoti „GLONASS” (GPS rusiškas atitikmuo – aut.) plombomis, kurios kainuoja ir didina sąnaudas.

Transportas ir turizmas – šiandien matyčiau šiuos du ūkio sektorius, kuriuose verslas gali kažką sėkmingo nuveikti. Yra perdirbančių medieną, užsiimančių žemės ūkiu, tačiau tai labiau pavieniai atvejai, kurių nepriskirčiau prie tendencijos.

Prieš kelis mėnesius užsidarė Rusijos naujienų portalas newsru.com, kurį, kaip teko patirti, mėsinėjo rusų kalbą suprantantys lietuviai. Kokius nuo Kremliaus nepriklausomus informacijos šaltinius Jūs vartote ir galėtumėte rekomenduoti?

Pirmiausiai siūlyčiau atkreipti dėmesį į socialinėmis medijomis grįstą žiniasklaidą, kurios atskiruose segmentuose galima atrasti nepriklausomą ir patikimą informaciją. Yra radijos stotis „Echo Moskvy”, interneto televizija „Dožd”, kurios aprėptis pačioje Rsuijoje nėra labai plati, tačiau jie veikia profesionaliai. Mes – diplomatai – stengiamės vartoti kuo platesnį informacijos spektrą, nes tai mūsų duona. Skaitau, be abejo, ir visą oficialią spaudą.

Rusijoje kyla problemų keliaujant ir dalyvaujant renginiuose nepasiskiepijus vietine vakcina nuo COVID-19 „Sputnik V”. Kaip tą problemą išsprendėte Jūs ir Vakarų šalių diplomatai?

Vakcinos ir skiepų pažymėjimai yra dabar viena svarbiausių Europos Sąjungos ir Rusijos diplomatinių temų. Pokalbiai vyksta dėl dviejų pagrindinių temų. Viena – rusiškų vakcinų (jų yra penkios ir „Sputnik V” yra pati populiariausia) pripažinimo ES ir vakarietiškų vakcinų – Rusijoje. Dėl procedūrinių problemų pažanga kol kas yra vangi.

Kita diskusijų tema – tarpusavio skiepijimo dokumentų, tokių kaip lietuviškas „galimybių” ar ES „žaliasis” pasas pripažinimas. Kol sprendimo nėra, mums tenka darytis molekulinį PGR testą, jeigu norime keliauti ar dalyvauti renginiuose.

Yra ir kita problema – skirtinguose Rusijos regionuose galioja nevienodi antipandeminiai reikalavimai. Problemų nemažai – sprendžiame.

Aktyviai važinėjate po šalį, susitinkate su lietuviškomis bendruomenėmis. Kaip laikosi jos?

Lietuvių bendruomenės mums yra labai svarbios, nes tai mūsų tautos dalis. Rusijoje gyvenantys tautiečiai atvyko skirtingų aplinkybių paskatinti. Kažkas tapo „meilės emigrantais”, kiti mokėsi ten ir liko dirbti, Yra mūsų žvaigždės – režisieriai Rimas Tuminas, Mindaugas Karbauskis, aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, krepšininkai. Tačiau yra ir skaudžioji mūsų diasporos dalis – tremtiniai. Kaip tik rudenį aplankiau didžiausius jų centrus: Altajuje, Irkutske ir Krasnojarske. Planuoju aplankyti ir atokesnes vietas Sibire, Buriatijoje ir kitur.

Mūsų Seimas priėmė svarbią įstatymo pataisą, kuri suteikia galimybę gauti valstybės finansavimą švietimui ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ši problema yra labai aktuali. Bendruomenės, kurios turi dažniausiai šeštadienines mokyklėles, galės gauti finansavimą iš Lietuvos biudžeto. Be to tai leis mokytojams atvykti į tobulinimosi kursus.

Atrodo, kad nuo Lietuvos valstybės atstatymo praėjo trys dešimtmečiai, tačiau sugrįžimo į tėvynę reikalai tebėra aktualūs. Jaunoji karta atkuria Lietuvos pilietybę, nori sugrįžti, planuoja integruotis.

O dar yra tautiečių kapai. Visų jų sutvarkymo aprėti nepajėgsime, tačiau manau, kad su Genocido ir rezistencijos tyrimų centru sieksime problemą – atminties apie aukas įprasminimą – išspręsti kompleksiniu būdu, bendrabarbiaudami su vietos bendruomenėmis ir vietos valdžia.

O šiaip lietuviai Rusijoje yra gana aktyvūs – vyksta lietuvių kalbos mokyklėlės, šokių ir dainų kolektyvai, lietuviškos mišios, leidžiami leidiniai, minimos atmininos datos, lankomos tremčių vietos.

Šis žur­na­lis­ti­nis dar­bas – „Me­dia4Chan­ge“ pro­jek­to „The Fu­tu­re In­ves­ti­ga­ti­ve Sto­ry Lab“ da­lis. Pro­jek­tu sie­kia­ma ska­tin­ti ne­pri­klau­so­mą, grįs­tą ben­dra­dar­bia­vi­mu re­gio­ni­nių ži­niask­lai­dos prie­mo­nių ana­li­ti­nę ir ti­ria­mą­ją žur­na­lis­ti­ką. Vie­nas iš tiks­lų – su­kur­ti re­gio­nų žur­na­lis­tų to­bu­lė­ji­mui ska­tin­ti skir­tą eko­sis­te­mą, ku­ri tiek vie­tos, tiek na­cio­na­li­nes ži­niask­lai­dos prie­mo­nes pa­pil­dys ana­li­tiš­kais žur­na­lis­ti­kos dar­bais. Ši nau­jie­na at­spin­di tik au­to­rių nuo­mo­nę ir yra jų at­sa­ko­my­bė. Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja ne­pri­si­i­ma jo­kios at­sa­ko­my­bės už šia­me teks­te esan­čios in­for­ma­ci­jos nau­do­ji­mą.