Naujajame istorinių rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” toliau pristatome Lietuvos vyriausybės atstovo Klaipėdos krašte Leopoldo Dymšos 1920 metų pavasarį rašytus pranešimus Užsienio reikalų ministerijai.

Šie dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai liudija, kad jau 1920-aisiais nemažai Klaipėdos krašto gyventojų puoselėjo viltis, jog pavyks sugrįžti Vokietijon, o aktyvūs mažlietuviai nesibodėjo nuolat priminti Lietuvai, kad jų veiklai reikia pinigų.

Mažosios Lietuvos tautinės tarybos žymiausi veikėjai 1921 m. Mažosios Lietuvos enciklopedijos archyvo nuotr.

Reikia pinigų!

1920 m. balandžio 30 d. datuojamas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos „Memorandum. Pasikalbėjimas su kapitonu Dymša” liudija, kad prolietuviškai nusiteikę mažlietuviai, dar 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įsteigę Prūsų Lietuvos tautinę tarybą (arba Mažosios Lietuvos tautinę tarybą), negalėjo plėtoti savo veiklos be Didžiosios Lietuvos pinigų.

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašoma, kad šios Tarybos pirmininku buvo išrinktas Vilius Gaigalaitis, pačioje taryboje iš žymesnių veikėjų dar buvo Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis. Iš viso Taryboje buvo 53 nariai. Organizacija steigė apskričių tarybas.

1918 m. lapkričio 30 d. Taryba paskelbė Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktą, kitaip vadinamą Tilžės aktu, kuriuo reikalauta Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos.

1919 m. balandžio 8 d. Versalio taikos konferencijos pirmininkui Mažosios Lietuvos tautinė taryba įteikė reikalavimą Rytprūsių lietuviškąsias sritis – iki Labguvos, Įsruties, Gumbinės, Darkiemio ir Geldapės – priskirti prie Didžiosios Lietuvos.

1920 m. vasario 21 d. ji priėmė rezoliuciją, reikalaujančią panaikinti senąją muitų sieną ir atkelti ją prie Nemuno linijos, pavedus tą naują sieną kontroliuoti Lietuvos muitinėms ir saugoti josios kariuomenei; geležinkelius, paštą, telegrafą ir telefonus perduoti bendrajai Lietuvos susisiekimo administracijai; leisti Lietuvai naudotis Klaipėdos uostu ir Nemuno upe.

Nutarusi užmegzti glaudesnius santykius su Lietuvos valstybės institucijomis, organizacija delegavo savo atstovus į Lietuvos Tarybą. 1920 m. kovo 20 d. ypatingasis Lietuvos valstybės tarybos posėdis kooptavo Vilių Gaigalaitį, Martyną Jankų, Kristupą Lekšą, Jurgį Strėkį.

„Prusų Tautos Taryba prašo butinai ir tuojau prisiųsti jai pažadėtų 50.000 markių, kurie reik persiųsti Lietuvos Bankui Klaipėdoje Tarybos sąskaiton”, – skelbė pirmasis minėtojo pokalbio su L. Dymša memorandumo punktas.

Paskutiniame punkte buvo paliestas ir paties L. Dymšos veiklos finansavimo klausimas.

„Dėlei Dymšos užlaikymo. Krašto Aps. Ministerijos ir jo paties nuomonė yra, kad jo atstovavimo lėšos turėtų būt padengtos bendrai Krašto Aps. Min. ir Užs. Reik. Ministerijos, nes faktinai jis daugiaus atlieka Užs. Reik. Min. darbą negu kokį kitą. Atkreipiama atyda į svarbumą ir reikalingumą tinkamos reprezentacijos, kitą syk ir pavaišinimo etc., praktišką reikalą turėti, apart kariškų, dar ir civilius drabužius, kas (jam gerai vartojant vokiečių kalbą) didžiai palengvintų informacijų gavimo darbą”, – rašoma dokumente.

Norėjo slaptų derybų?

Tos pačios dienos jau paties L. Dymšos surašytame konfidencialiame pranešime Užsienio reikalų ministerijai dėstoma, kad Klaipėdos krašto direktorija sutinka keisti gyvulius į rugius. Krašto valdžia prašė 20 000 centnerių grūdų ir už juos žadėjo duoti apie 200 geros veislės melžiamų arba tvinkstančių karvių, 50 arklių, kelis šimtus veislinių bulių ir veršių.

„Nors kol kas aštraus krizio nėra, bet dėl visoko prašo laikyti kur nors pasieny kokius 6.000 centnerių, ydant reikalui atsitikus lengvai galima būtų gauti”, – rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.

Anot jo, direktorija turėjo noro kuo greičiau padaryti galą „nenormaliai padėčiai” ir esą vienintele išeitimi matį susijungimą su Lietuva, tačiau su „šokia tokia autonomija”, ypač „kultūros klausimuose”. Suvokiant, kad „de jure” kraštas kol kas negali būti sujungtas su Lietuva, esą norima tai padaryti „de facto”.

„Tam tikslui prašo atsiųsti kompetentingą komisiją pravarymui tuojau plačios ekonominės sutarties”, – rašė L. Dymša.

Anot jo, direktorija sutiktų su muito sienos panaikinimu ir remtų jos poziciją „geležinkelių klausime”.

„Apie nekurius dalykus norėtų tartis slaptai nuo francūzų”, – pabrėžė kapitonas, kartu tikinęs, jog „yra žinių, kad francūzų politika krypo lietuvių (o gal ir Didž Lietuvos) pusėn”.

Taip pat L. Dymša informavo apie Prancūzijos paskirto gubernatoriaus, brigados generolo Dominique Odry ir prefekto Gabriel Jean Petisné nesutarimus. Anot jo, prefektas pavadinęs gubernatoriaus vykdomą politiką „deplorable” (apgailėtina).

Ir vėl pinigai

Gegužės pradžioje surašytame dar viename konfidencialiame, dabar jau pačiam užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui skirtame pranešime, L. Dymša teigė, kad gegužės 5 d. grįžus iš Kauno Prūsų Lietuvos tautinė tarybos prezidiumas jam „išreiškė savo neužsiganėdinimą”, kad Lietuvos valdžia į derybas su Klaipėdos krašto direktorija dėl pašto, telegrafo, telefono, laivo „Nemunas” išnuomojimo neįtraukė jos atstovų. Taip pat buvo išreikštas nepasitenkinimas dėl to, kad jam perėmus pasų vizavimą Taryba nustos „nuolatinių ir labai didelių įplaukų”.

„Dėl punkto 1 pasistengiau, kad jau derybose su Landesdirektoriumi dėl duonos iš Lietuvos gavimo (6.V.20) dalyvavo p. Stikliorius, Tautos Tarybos generalinis sekretorius. Dėl įplaukų gi už vizas prašau nurodymų, kol kas gi pinigai eina Tautos Tarybai”, – rašė L. Dymša.

Taip pat jis informavo, kad Jokūbas Stikliorius dalyvavo tą pačią dieną pasirašant sutartį dėl duonos keitimo į gyvulius.

„Vienintelis išganymas – vokiečiuose”

L. Dymša užsienio reikalų ministrui pranešė, kad rinkimuose į Pagėgių apskrities Seimelį iš 28 išrinktųjų tik vienas yra „susipratęs lietuvis” ir „vienas abejotinas”.

„Čia visaip aiškina priežastis tokių rezultatų, bet tikriausia rodos bus ta aplinkybė, kad Pagėgių apskritis tai didesne dalis buvusio Tilžės apskričio, su Tilžės miestu kaipo centru. Dabar visi gyventojai atskiros dalies apskričio tapo atkirsti nuo to centro, kur jie turėjo rinką savo prekėms parduoti, kur jie savo reikalams viską pirko etc. Dabar naujas dalykų stovis taip juos suerzino ir išbaugino, kad mato vienintelį išganymą vokiečiuose ir dėl to vokiečius ir rinko, nes dar vis tikisi kaip nors grįžti prie Vaterlando. Paskutinėmis dienomis visi žmonės baisiai daug kalba apie tai, kad Entantė parduoda Klaipėdos Kraštą Vokietijai už kelis milijonus. Žmonės tomis paskalomis labai tiki”, – rašė L. Dymša.

Pagėgių vaizdas apie 1920-uosius. Landsmannschaft Ostpreußen e.V. nuotr.

Kapitonas taip pat raportavo, kad prie kelias dienas pas generolą Odry lankėsi vokiečių partijų atstovai, prašę sušaukti Krašto Seimą.

„Generolas nesutiko, bet leido išrinkti tam tikrą organą šale Landesdirektorium su patariančiuoju balsu”, – rašė atstovas.

Po kelių dienų prašytame kitame slaptame užsienio reikalų ministrui skirtame „pareiškime” L. Dymša dėstė, kad „ligi šiol net daugiausia mūsų pusėn linkę valdančiųjų sferų vokiečiai tekalba tik apie grynai ekonominį susiartinimą” .

„Valstybiniai-politinį ir kultūrinį bendravimą su Lietuva atidedami neapribotam laikui. Ne be įtakos tame nusistatyme bus ir rezultatai paskutinių rinkimų Pagėgių Apskrity, kur vokiečiai taip netikėtai laimėjo”, – rašė atstovas.

L. Dymša taip pat informavo apie gegužės 12 d. vykusį pokalbį su Krašto direktorijos pirmininku Jahn dėl muito sienos.

„Pastačius man, galu gale klausymą „rebrom”, kad Lietuvos Valdžia sutinka ne panaikinti muito sieną, tik perkelt (=kontrolė ant Nemuno ir uostas turi būti Lietuvos valdžios rankose) p. Jahn griežtai pasakė, kad tai jau būtų pradžia okupacijos ir kol jis Klaipėdos Krašto Valdžios pryšaky su tuo niekuomet nesutiksiąs. Jis siūlo a) panaikinti muito sieną tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto b) Klaipėdos Kraštas gali padėti Lietuvai ekonominėje kovoje su Vokietija”, – rašė kapitonas.

Kur pinigai?!

Šiame rašte L. Dymša užsienio reikalų ministrą informavo ir apie tai, kad prancūzai skundžiasi „labai sunkiu ir nereguliariu” susisiekimu su Lietuvos įstaigomis ir paštu, ir telefonu, o telegramas iš viso reikėjo siųsti per Vokietiją.

„Jie klausia, ar negalėtų Lietuvos Valdžia nors vieną kartą į savaitę siųsti garlaivį iš Kauno Klaipėdon dėl palaikymo nuolatinių ryšių tarp abiejų kraštų”, – rašė atstovas.

Kartu jis vėl pranešė, kad Prūsų Lietuvos tautinė taryba prašo „kuogreičiausiai prisiųsti pinigų (nors 50.000 M), priminęs, kad tuo reikalu jau siuntė gegužės 2 d. telegramą.

„Meldžiu prisiųsti šifrą telegramoms ir smulkesnių instrukcijų pasų vizavimo reikalu. Kreipiasi visokie asmenys su senais caro pasais, belaisviai pabėgę iš stovyklų, pirkliai visokių rūšių etc”, – prašė kapitonas.

1920-ųjų lapkritį jo rašytame pranešime užsienio reikalų ministrui jau dėstoma, kad „Tautos Taryba ligšiol užsilaiko iš įplaukų Konsulato”.

„Bet tų įplaukų toli neužtenka palaikymui to programo, kurį Taryba sau pasistatė. Kadangi yra Valdžios paskirta 32 tūkstančiai auksinų kas mėnuo Tarybos reikalams, tai būtų geistina kad tiek pinigai kuogreičiausiai būtų per Prekybos ir Pramonės banką prisiųsti”, – rašė L. Dymša.