Sausio 28 dieną mes, klaipėdiečiai, susirinkome į knygos albumo „Donelaitis. Klaipėda. sausio –1 oji“ pateikimą. Jis vyko Ievos Simonaitytės bibliotekoje.
Knyga apie Donelaičio gimtadienio minėjimą gimė per labai trumpą laiką. Apie tokios knygos idėją su leidėju Antanu Stanevičiumi pasidalinta buvo 2021 m. rugpjūtį. Mintis apie gyvos istorijos įamžinimą „Eglės“ leidyklos savininkui A. Stanevičiui patiko. Pinigai knygos leidybai buvo gauti spalį ir gruodį jau buvo paruoštas signalinis variantas. Nuotraukos iš įvairių renginių, susijusios su K. Donelaičio vardu, klaipėdiečių prisiminimai gulėjo nejudinami trisdešimt metų. Juos tik reikėjo prikelti ir tai labai talentingai padarė A. Stanevičius. Petras Šmitas apie knygą pasakė, kad yra gerai parinkti tekstai ir nuotraukos. Malonu ją vartyti ir skaityti.
Palmiros Mart nuotr.
Klaipėdiečiai susirinko pasidžiaugti dovana, kuri skirta kantriems ir ištikimiems Donelaičio gimtadienio svečiams, besirenkantiems kiekvienais metais sausio 1 dieną į skverą, pavadintą jo vardu. Atėjo klaipėdiečiai, kurie buvo A. Stanevičiui įdavę savo prisiminimus ar pamąstymus apie Donelaitį ir jo gimtadienį. „Dangės“ bendruomenės asociacijos pirmininkė Liudvika Kuzminčiūtė, menotyrininkas Petras Šmitas, žurnalistas Gediminas Pilaitis, rašytoja Nijolė Kliukaitė–Kepenienė, rašytoja Jūratė Sučylaitė ir daugelis kitų kalbėjusių minėjo ryšį tarp Lietuvos dainiaus ir šiandienos. Jie dalinosi savo šiltais prisiminimais, kuriuose minėjo ir K. Donelaičio skvero 1973 metų projekto autorių Petrą Šadauską.
Neprisiminti, nepaminėti architekto, vyriausiojo Klaipėdos miesto dailininko Petro Šadausko buvo neįmanoma, nes į knygos albumo pristatymą atvyko tie, kurie jį pažinojo daug metų.
Džiaugsmą ir euforiją, kad išėjo leidinys, skirtas šių dienų aktualijoms, pakeitė rūpestis dėl gresiančio Donelaičio skvero sunaikinimo.
Muzikologė, Mažosios Lietuvos muzikinės kultūros tyrinėtoja Daiva Kšanienė pasakojo, kad su Petru Šadausku buvo kaimynai, gyveno name, kuriame apgyvendino Muzikos fakulteto dėstytojus. Jų namas buvo priešais Donelaičio skverą. Ji kas dieną matė, kaip 1973 m. buvo tvarkomas skveras ir statomas paminklas K. Donelaičiui. P. Šadauskas pasidalindavo su ja savo projekto vizija, jam buvo svarbu išlaikyti senąją skvero kompoziciją.
Ką išgirdome iš architekto Algirdo Žebrausko, kai jis pristatė savo projektą Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos klubo nariams? Martynas Vainorius straipsnyje „Pirminei aikštės idėjai – kritika“ parašė, kad A. Žebrauskas pasakė, jog „1973 m. aikštės struktūra ir kompozicija buvo iš esmės deformuota.“ Iš D. Kšanienės girdime, kad architekto P. Šadausko sumanymas buvo nieko nekeisti parke, kad skveras išliktu autentiškas. Kas meluoja – ar muzikologė D. Kšanienė, ar architektas A. Žebrauskas?
Nereikia būti specialistu, reikia tik pasižiūrėti į 2020 metų nuotrauką, kuri daryta yra iš viršaus. Per visą skverą matosi tvarkingomis eilėmis susodinti medžiai, kurie tikrai nebuvo sodinami ar kertami architekto P. Šadausko iniciatyva. Medžių išdėstymo struktūra, kompozicija yra suprojektuota XIX a., tiksli data yra nežinoma, tačiau kai žiūri į vieną K. Demerecko pateiktą nuotrauką, kurioje klaipėdiečiai apžiūri 1944 m. sovietinės bombos išraustą duobę Donelaičio skvere, tai aiškiai matosi, jog nuotrauka nepriklauso Donelaičio parkui. K. Demereckas po nuotrauka parašė, kad „Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944 m. spalio mėnesio rusų aviacijos antskrydžio metu viena bomba nukrito į Liepų aikštę. Fotonuotraukoje matyti, kad aikštės teritorija buvo apsodinta jaunais medžiais.“ Medžiai, kai žiūri į K. Demerecko pateiktą nuotrauką neturi ilgų simetriškų linijų, kokias matome, kai žiūrime į Donelaičio skvero 2020 metų nuotrauką.
Nuotrauka iš V. Kittelio rinkinio (Kęstutis Demereckas „Liepų aikštė (K. Donelaičio) istoriniai-urbanistiniai ir ikonografiniai tyrimai”)
Tikslios datos, kada buvo nuspręsta apsodinti medžiais visą skvero teritoriją nežinome, bet šis skveras yra XIX a. kūrinys. Gal vėliau ir buvo kokie pakeitimai, bet skveras nebuvo deformuotas.
Knygos pristatyme kalbėjo ne tik architekto P. Šadausko kaimynė D. Kšanienė, bet ir architektas Adomas Skiezgelas, kuris perėmė pareigas iš P. Šadausko. Jis 13 metų dirbo vyriausiuoju miesto dailininku. Jam skaudžiausia, kad bus sunaikintas autorinis P. Šadausko darbas, paminklo papėdė, kurią projektavo iš lietuviško granito. Liks tik Petro Deltuvos skulptūra.
Architekto P. Šadausko idėja yra tvirtas, stiprios dvasios, kaip ir poetas, postamentas, kurį pagamino iš lietuviško akmens. Paminklas ir postamentas – visuma, kuri atspindi ilgaamžiškumo koncepciją. Deja, paminklo pamatus numatyta nuimti, nes kitam architektui toks požiūris ir vertybės, kurias deklaravo P. Šadauskas yra nepriimtinos. A. Žebrauskui svarbiausia idėja yra paminklo matomumas.
Knygos sumanytojai, finansuotojai ir „Eglės“ leidyklos savininkas A. Stanevičius buvo apdovanoti gėlėmis. Jas įteikė garbinga klaipėdietė Irena Šmaižienė, kuri pažadėjo aktyviai dalyvauti darbuose, ginant talentingo architekto P. Šadausko palikimą.
Jau viską surašiau ką norėjau, bet vidinis cenzorius neleidžia jį paviešinti, atiduoti klaipėdiečiams skaityti. Reikalauja papildyti parašytą tekstą. Kodėl? Negaliu pamiršti savo bendražygio Virginijaus Partauko prašymo, nekaltinti architekto A. Žebrausko. Jei jam buvo išduotos tokios projektavimo sąlygos, jei jam buvo suteikta klaidinanti istorinė medžiaga, tai kas yra tikrasis kaltininkas visokioms melagienoms atsirasti? Todėl tęsiu savo pastebėjimus.
Galimai didžiausia kaltininkė dėl ilgalaikio Donelaičio parke vykstančio renovacijos karo yra nuotrauka, kurią matome 2013 m. Kultūros paveldo eksperto Kęstučio Demerecko leidinyje „Liepų aikštė ( K. Donelaičio) istoriniai-urbanistininiai ir ikonografiniai tyrimai“ . Šį leidinį paviešino „Atvira Klaipėda“. Tą nuotrauką aprašiau anksčiau, manydama, kad ji nėra susijusi su skveru. Ji yra klaidinanti, pirmiausia, dėl parko gimimo datos, atseit 1944 m. Donelaičio parką sudarė jauni medžiai, antra, kad skveras per karą patyrė dideles netektys, buvo išraustas bombų. Kodėl K. Demereckas karo laikų nuotrauką, kurioje nėra aiškiai matomų pastatų, kuriame lyg tai yra kalnas priskyrė Donelaičio skverui? Tikrai nežinau. Tai gal K. Demereckas pateikęs nuotrauką, kurioje yra didžiulės apimties duobė, tariamame Donelaičio skvere, paaiškins, kas ją galėjo užpilti? Klaipėdiečiai 1944 m. spalio, lapkričio mėnesiais, ar vėliau tarybiniai kariai, palaidoję savo karo draugus, atsodinę medžius tvarkingai eilėmis, nes negalėjo savo bendražygių palaidoti šalia gilios duobės, o gal P. Šadauskas, kuris gyveno šalia, pasikvietęs kaimynus sodino medžius?
Nežinau, kaip kitiems klaipėdiečiams, bet suvokus, kad viena melagiena gimdo kitą ir ilgus beprasmiškus karus, labai skaudu.
Tiesa yra tokia, kad per II pasaulinį karą Donelaičio skveras nenukentėjo.
Liekame ištikimi architektui P. Šadauskui ir vykdome jo paliktą mums testamentą – išsaugoti parko autentiškumą. Knygos „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“ sudarytojas A. Stanevičius nuotraukų pagalba subtiliai, jautriai pateikė Donelaičio skvero didybę. Skaitome knygą ir mėgaujamės žmogaus rankomis sukurtu gamtos grožiu.
Karo meto nuotrauka iš V. Kittelio rinkinio. Ar K. Demereckui nereikėjo, pateikiant, kaip istorinį šaltinį, patikrinti, surasti kitą faktinę medžiagą, kuri nurodytų vietą – Donelaičio a.? Jei neaišku, kokia čia Klaipėdos miesto aikštė, neviešinti.