Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos klubo nariams pirminę idėją, kaip būtų galima sutvarkyti Kristijono Donelaičio aikštę, pristatęs telšiškis architektas Algirdas Žebrauskas iš esmės sulaukė tik kritikos.

Algirdo Žebrausko vizualizacija

Tik vienas iš diskusijoje dalyvavusių architektų dabartinę aikštės situaciją vadino apgailėtina, sveikino idėją panaikinti dabartinę kakofoniją, nors irgi išreiškė tam tikrų pastatų. Tuo metu kiti diskusijos dalyviai arba iš viso abejojo aikštės pertvarkos būtinybe, arba išvadino idėją botanikos parku ar net disneilendu.

Kokia idėja?

„Atvira Klaipėda” jau rašė, kad labdaros ir paramos fondas „Žaliuok, mano mieste“, norintis parengti ir miestui padovanoti šios aikštės sutvarkymo projektą, nutarė, kad jam netinka nė vienas iš geriausiais konkurso metu pripažintų variantų. Tad dabar pristatoma visiškai nauja idėja, kurią plėtoja A. Žebrauskas.

Pastarasis ir kolegoms architektams akcentavo, kad kol kas įvairioms suinteresuotoms grupėms bus pristatoma tik pirminė idėja, bus laukiama pasiūlymų, kuriais remiantis būtų galima suformuluoti galutinį projektinį pasiūlymą ir teikti jį viešam svarstymui. Pasiūlymų rinkimo „kelionė” prasidėjo būtent nuo Klaipėdos architektų klubo.

Algirdo Žebrausko vizualizacija

Pasak A. Žebrausko, surinkta istorinė medžiaga rodo, kad yra keturi urbanistinės raidos etapai. Pirmą kartą ši aikštė pažymėta 1821 m. žemėlapyje, kai Liepų gatvėje buvo pradėti sodinti medžiai, o dabartinės aikštės vietoje buvo kapinės ir pavieniai medžiai bei karinis gynybinis įtvirtinimas šancas, buvęs toje vietoje, kur vėliau iškilo Vilniaus dailės akademijos filialo pastatas. 1839 m. plane jau pažymėta, jog aikštės perimetras iš trijų pusių apsodintas medžiais. 1903 m. plane matyti, jog aikštė padalinta į rytinį ir vakarinį segmentus, joje buvo sporto aikštynas, gėlynai ir paminklas kaizeriui Vilhelmui I, aplink aikštę išdygo pastatai. 1973 m. aikštės struktūra ir kompozicija buvo iš esmės deformuota.

„Jei laikomės istorinio tęsinio, prašytųsi dviejų sektorių schema. Esamas želdynas yra prižiūrimas tik fragmentiškai, gana daug ligotų medžių. Paminklo ir medžių vertikalės labai artimos, konkuruoja ir medžiai iškreipia paminklo mastelį. Labai tanki laja nepraleidžia saulės ir insoliacija yra viena didžiausių problemų. Dabar tai tik tranzitinė erdvė, prisimenama tik sausio 1-ąją per Donelaičio gimtadienį, jokio kultūrinio gyvenimo čia nėra. Tai paprastas žalias plotas, neišnaudojamos visos jo galimybės”, – dėstė architektas.

Jis siūlo iš dabar aikštėje esančių maždaug 80 medžių palikti 22 ir šalia jų pasodinti dar apie 40 praaugusių, kurių šakų struktūra būtų smulki, jie augtų iki 8 metrų aukščio, kad paminklas būtų matomas. Tai galėtų būti arba sakuros, arba slyvos, kad ryškiai ir gausiai žydėdamos kasmet rodytų, jog jau atėjo pavasaris. Numatoma vieta ir gėlynams.

„Aišku, kad medžių gaila, bet kaip sukurti estetinį vaizdą, kai skirtinga ir jų būklė, ir aukščiai? Be kompromiso nepavyks niekaip. Jei nereikia naujos gyvasties čia, tai tik kosmetiškai reikia daryti”, –  sakė architektas.

Šiaurinėje ir rytinėje aikštės dalyje jis regi žalius kalnelius, kurie būtų lyg čia buvusio gynybinio šanco imitacija. Vakarinėje dalyje A. Žebrauskas siūlo pastatyti tris lengvų konstrukcijų konteinerius, kuriuose būtų įrengti kavinė, tualetas, o iš kitos pusės stoginę su nedidele scena, kurioje galėtų vykti meniniai pasirodymai. Šalia regimas ir stilizuotas geriamo vandens fontanėlis.

Algirdo Žebrausko vizualizacija

„Renginiai, kavinė sulaikytų žmones aikštėje. Labai svarbu, kad aikštė pirmiausia būtų patraukli šalia studijuojantiems, gyvenantiems žmonėms”, – sakė architektas.

Apie paminklą jis siūlo įrengti atskirą plokštumą iš grūdinio metalo skardos, kuri yra neslidi, specialiai pritaikoma dangai. Tokia Lietuvoje dar nenaudota, ją architektas sakė matęs Helsinkyje. Visas dangas specialistas siūlo pakeisti į akmenį, naudoti ir šviesiai, ir tamsiai pilką granitą.

„Paminklas būtų apšviestas ir iš viršaus, ir iš apačios. Reikia atidengti architektūrą, kad ją apšvietus galėtų „kalbėtis” aikštė ir fasadai, nes jie dabar gyvena vienas sau, kitas sau. Apšvietimo sprendimas turi būti vientisas – ir fasadų, ir aikštės”, – dėstė svečias.

Kolegų reakcija

Išklausius A. Žebrausko pristatymo tik vienas iš padiskutuoti atėjusių architektų pareiškė, kad lietuviams iš tiesų miestų viešosiose erdvėse reikia išmokti mylėt vandenį ir reljefą, o dabartinė situacija Donelaičio aikštėje esanti apgailėtina, čia egzistuoja kakofonija.

Reaguodamas į tai Edmundas Benetis pareiškė, kad būtent realizavus A. Žebrausko pasiūlymus atsirastų kakofonija.

Algirdo Žebrausko vizualizacija

„Sakurų sodai tai identiteto praradimas. Kodėl svarbu tai, kas buvo prieš 200 metų, o ne 1973 metais? Buvo solidžiai padaryta, o praėjus tik 45 metų žiūrime skeptiškai į kolegų darbą ir norima nušluoti.  Gaila Šadausko ir Deltuvos darbo. Negerai ir nesąžininga taip elgtis. Kodėl iš skvero daryti aikštę? Dar ir konteinerių mada plinta. Nebūdingi želdiniai ir nebūdingos dangos, nedarykime botanikos parko ekspozicijos. Suoliukai – blogi, privažiavimas – blogas. Sutvarkykime tai, pašalinkime dar blogus želdinius. Tai mažas daiktas tarp Danės ir Skulptūrų parkų. Jis gyvas nepataps net ir tokius disneileindus čia sukūrus”, – aiškino E. Benetis.

Jam antrinęs vienas iš kolegų dėstė, kad kaip tik gerai, kad čia dabar yra ramybė. Anot jo, ši vieta yra ne itin patogi, todėl vis tiek išliks tranzitine, o dėl naujų dangų žmonių daugiau čia esą neatplūs. Esą reikia tik suformuoti universalią aplinką su pandusais ir patogiais suoliukais.

Architektas Mantas Daukšys tvirtino, kad ši erdvė yra per maža tokiai idėjai, esą norima visko per daug čia sutalpinti.

Kiti diskusijos dalyviai sakė neįsivaizduojantys siūlomos skardos ant žemės, svarstė apie tai, kad „pavojinga į aikštę įsileisti statinį”, o siūlomos sienelės už skulptūros su Donelaičio „Metų” ištraukomis esą primena sovietinio kario kapą.

Algirdo Žebrausko vizualizacija

Baigiantis diskusijai A. Žebrauskas sakė tikėjęsis konstruktyvesnės diskusijos, o ne pareiškimų apie disneilendus.

„Manau, kad koncentruotis reikėtų į tai, ar prasminga argumentacija, ar iš tiesų dabar nėra problemų dėl to, kad čia tik tranzitinė tamsi erdvė? Ar geriausias sprendimas 1973 metų? Negalima nieko vieno sureikšminti – nei medžių , nei skulptūros, nei aplinkinių fasadų, tik tada galima gauti gerą rezultatą”, – sakė architektas, toliau keliausiantis pas kitas suinteresuotas visuomenės grupes.