P0

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Vasario 16-oji – Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai diena (3)

dr. Vasilijus Safronovas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius
2022-02-16


Kaip ir kasmet, Klaipėdos krašto diena šiemet minėta sausio 15-ąją. Tą dieną Klaipėdoje 1923 m. buvo baigti karinės operacijos aktyvūs veiksmai, lietuvių Ypatingojo paskyrimo rinktinės vadovybė ir mieste dislokuotos Prancūzijos įgulos vadas majoras H. Thibeaud sudarė paliaubas.

Bet susitelkę į karinio iškovojimo kasmetį minėjimą, dažnai pamirštame, kad 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas dar netapo Lietuvos Respublikos dalimi. Iš tiesų po tos dienos prasidėjo kur kas ilgiau nei karinė operacija užtrukęs procesas, kurio metu reikėjo išspręsti esminius klausimus: sąjungininkams – rasti būdą, kaip įgyvendinti savo planus pasikeitus aplinkybėms, Lietuvai – legalizuoti iškovojimą.

Šis straipsnis primena šio proceso lūžinį momentą – Ambasadorių konferencijos 1923 m. vasario 16 d. deklaraciją.

Sukilimu vadinamos operacijos dalyviai Klaipėdoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Klaipėdos kraštas užimtas. Kas toliau?

Kaip Lietuvos vyriausybė parengė ir Klaipėdos krašte įgyvendino „sukilimu“ kartais tebevadinamą karinę operaciją, čia plačiau nebus pasakojama. Apie tai jau rašyta ne vieno istoriko, įskaitant Vygantą Vareikį, Edviną Vaidotą, Vytautą Jokubauską ir kitus. Bet pasakojimas apie Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos sausio 15-ąja nesibaigia. Sudėjus ginklus, esminiai klausimai dar nebuvo atsakyti. Reikalas tas, kad oficialiai ir „sukilėlių“ vadai, ir Lietuvos vyriausybė tvirtino, kad Lietuva prie šio žygio neprisidėjo.

Vyriausybei užėmus tokią poziciją, kaip prancūzai turėjo traktuoti tuos, kuriuos patys vadino „maištininkais“, „perversmininkais“ ir sakė, kad jie prievarta užgrobė valdžią? Ko jie nori ir ar jų norai įgyvendinami?

Sausio 15 d. sudarytos paliaubos dar visiškai nereiškė, kad Klaipėdos kraštas liks jų rankose. Ir, jeigu Lietuva niekuo dėta, kaip teigė jos ministras pirmininkas, tai kaip legalizuoti krašto prijungimą prie Lietuvos – tikrąjį Ernesto Galvanausko kabineto siekį?

1923 m. sausio 15 d. atsakymų į visus šiuos klausimus dar nebūta.

Ryžtis karinei operacijai E. Galvanausko ministrų kabinetą paskatino noras užbėgti už akių Ambasadorių konferencijos sprendimui dėl Klaipėdos krašto. Tą sprendimą Paryžiuje ketinta skelbti kaip tik 1923 m. sausio pradžioje, ir jis, pasak į žiniasklaidą dar 1922 m. lapkritį nutekintos informacijos, neturėjo atitikti Lietuvos lūkesčių.

Inicijavusi veiksmus nesulaukusi Ambasadorių konferencijos sprendimo, Lietuvos vyriausybė metė iššūkį pokarinės Europos geopolitinei tvarkai. Taigi klausimas, kaip pavyks suvaldyti reakciją, Lietuvos ministrą pirmininką ir užsienio reikalų ministrą E. Galvanauską turėjo kankinti ne ką mažiau nei Prancūzijos ministrui pirmininkui ir užsienio reikalų ministrui Raymondui Poincaré turėjo neduoti ramybės klausimas, kas iš tiesų čia įvyko ir kaip reaguoti Ambasadorių konferencijai?

Kas ta Ambasadorių konferencija?

Ambasadorių konferencija (la Conférence des Ambassadeurs) Europos diplomatijos tinkle atsirado 1919–1920 m. sandūroje. Šį nenuolatinių susitikimų formatą Britų imperija, Prancūzijos Respublika, Italijos karalystė ir Japonijos imperija sukūrė savo, kaip Paryžiaus taikos konferencijoje veikusių pagrindinių galių, pozicijoms suderinti.

Pagal 1919 m. antroje pusėje įgarsintą pasiūlymą, kurio autorystė skirtingų autorių priskiriama tai britams, tai prancūzams, tai amerikiečiams, keturių valstybių atstovams buvo pavesta derinti įvairias detales, įgyvendinant ir interpretuojant taikos sutartį su Vokietija (išskyrus tuos klausimus, kuriems derinti buvo sukurti kiti formatai). Britai, italai ir japonai į šį „derybų klubą“ paskyrė savo Paryžiuje reziduojančius ambasadorius, o Prancūzija – savo užsienio reikalų ministrą.

Atitinkamai skyrėsi ir su šiuo formatu susiję pradiniai sąjungininkų lūkesčiai. Britai, italai, japonai neteikė jam tiek svarbos, kiek prancūzai. Pastarieji regėjo konferenciją kaip tam tikrą ankstesnio, dar karo pabaigoje sukurto formato – Sąjungininkų aukščiausiosios tarybos – veiklos perėmėją.

Dažnai Ambasadorių konferencija yra pavadinama Tautų Sąjungos organu, bet oficialioje Tautų Sąjungos struktūroje tokio organo nebuvo.

Konferencija ne tik turėjo savo atskirą generalinį sekretoriatą. Ji savarankiškai derėjosi su vyriausybėmis, sudarinėjo susitarimus, specialius komitetus, siuntė į Europos „karštuosius taškus“ įvairių funkcijų misijas. Kai kada dėl jos įgaliojimų kildavo įvairių klausimų. Pavyzdžiui, 1924 m. birželio 30 d. Jungtinės Karalystės parlamente premjero buvo tiesiai šviesiai paklausta, kiek ilgai dar bus naudojamas Ambasadorių konferencijos formatas, užuot perdavus reikalus tiesiogiai Tautų Sąjungai.

Tačiau didžiosios Europos galios, ypač Prancūzija, turėjo interesą šį diplomatinį klubą, kaip ir faktines jo galias, išlaikyti. Todėl, lyginant su Tautų Sąjunga, Ambasadorių konferencija netruko tapti Versalio sistemos priežiūros organu, veikusiu „greitos reakcijos“ formatu.

„Versalio sistema“, dar žinomą kaip „Paryžiaus taikos tvarka“, diplomatijos istorikai vadina „pagrindinių sąjunginių valstybių“, arba to, kuo per Pirmąjį pasaulinį karą virto Antantė (Santarvė), esminį kūrinį. Tai Europos geopolitinė sąranga, kurią Paryžiaus taikos konferencijoje po karo suprojektavo „nugalėtojai“.

Iškritus iš sistemos priežiūros Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV kongresas 1919 m. lapkričio mėn. neratifikavo Versalio sutarties), Versalio sistemą faktiškai liko prižiūrėti didžiosios Vakarų Europos galios ir nuo Europos reikalų gana nutolusi Japonija. Tarp jų pirmaisiais smuikais grojo prancūzai ir britai.

1923-iųjų išvakarėse: Ambasadorių konferencijos planai dėl Klaipėdos

Su Klaipėdos kraštu Orsė krantinėje Paryžiuje besirinkusi Ambasadorių konferencija tiesiogiai susijusi tuo, kad Vokietija, remiantis Versalio taikos sutarties 99 straipsniu, suvereniteto į šią teritoriją išsižadėjo būtent „pagrindinių sąjunginių valstybių“ naudai. Todėl Britanijos, Italijos, Japonijos ambasadoriai Paryžiuje, pirmininkaujant Prancūzijos atstovui (dažniausiai užsienio reikalų ministrui), derino keturių vyriausybių, kaip naujojo teritorijos suvereno, pozicijas dėl jos ateities ir šioje teritorijoje vykdomos politikos.

Laikoma, kad į pirmąjį posėdį Ambasadorių konferencija susirinko 1920 m. sausio 26 d., t. y. likus kelioms savaitėms iki to laiko, kai Prancūzija „pagrindinių sąjunginių valstybių“ vardu perėmė Klaipėdos krašto valdymą.

Nuo savo veiklos pradžios Ambasadorių konferencija turėjo užtektinai rūpesčių ir be Klaipėdos: jos akiratyje buvo Fjumės, Spišo, Kerkyros, Vilniaus ir kiti teritoriniai konfliktai. Bet Klaipėdos klausimas Ambasadorių konferencijos dienotvarkėje tapo ypač dažnu 1922 m. Tuomet jau buvo visiškai „pribrendę“ sprendimai dėl kelių tarpusavyje susijusių klausimų – Nemuno upės internacionalizavimo (tą numatė Versalio sutarties 331 straipsnis), Lietuvos tarptautinio pripažinimo de jure, Klaipėdos statuso išsprendimo.

Spausti Lietuvą dėl Nemuno atvėrimo tarptautinei prekybai ir dėl Vilniaus statuso normalizavimo, žadėdama tarptautinį pripažinimą ir galbūt Klaipėdą, pradėjo Britanija. 1922 m. gegužę Ambasadorių konferencijos susitikime britų atstovai vėl tiesiai šviesiai pasiūlė susieti Lietuvos pripažinimo de jure ir Klaipėdos statuso sureguliavimo klausimus. Kaip rašė R. Poincaré Prancūzijos ambasadoriui į Varšuvą, jis pats, R. Poincaré, esą tam pasipriešinęs, tačiau Prancūzijai buvo visiškai aišku, kad Klaipėdos klausimu esama dviejų labiausiai tikėtinų alternatyvų, kurias turėsianti svarstyti Ambasadorių konferencija.

Prancūzijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Raymond Poincaré Orsė krantinėje Paryžiuje. Nacionalinės Prancūzijos bibliotekos nuotr.

Pirmoji – Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Antroji – laisvojo miesto sukūrimas pagal tokį scenarijų, pagal kurį buvo sukurtas Dancigo laisvasis miestas, t. y. užtikrinant Lietuvai tokias pat teises, kokios Lenkijai buvo užtikrintos dėl Dancigo.

R. Poincaré buvo tikras, kad Lenkijos tranzito Nemunu per Klaipėdos uostą klausimas kils pasirinkus bet kurį iš šių variantų, bei žadėjo paramą Varšuvai ir vienu, ir kitu atveju.

1922 m. liepos 13 d. Ambasadorių konferencija jau pranešė Lietuvos pasiuntinybei Paryžiuje, kad kai Lietuva, kuri nebuvo pasirašiusi Versalio taikos sutarties, sutiks su pastarosios nuostata dėl Nemuno upės internacionalizavimo, „pagrindinės sąjunginės valstybės“ suteiks Lietuvos vyriausybei pripažinimą de jure.

Nepavykus įtikinti Lietuvos, sąsajos tarp minėtų klausimų trupėjo. Tad Klaipėdos klausimui ištirti ir referuoti Ambasadorių konferencija galiausiai sudarė specialią komisiją. Jai vadovavo Prancūzijos atstovas Jules Laroche (Žiulis Larošas, Užsienio reikalų ministerijos Politikos ir Prekybos departamento direktoriaus pavaduotojas), komisijoje taip pat dalyvavo Britanijos atstovas Orme’as Gartonas Sargentas, Italijos atstovas Omnis ir Japonijos atstovas Miyakoshi.

Komisija į pirmą posėdį susirinko 1922 m. spalio 16 d. Tuomet ji pirmiausia išklausė Klaipėdos krašto vyr. komisaro Gabrielio Petisné pareiškimą, po kurio nutarė pirma surengti susitikimus su Klaipėdos krašto valdžios įstaigų ir įvairių jo organizacijų atstovais, o po to išklausyti Lietuvos bei Lenkijos vyriausybių pozicijas.

Po beveik mėnesį trukusių susitikimų lapkričio 17 d. iš Paryžiaus „gerai informuoti šaltiniai“ jau paskleidė neoficialią žinią, kad komisijos sprendimas aiškus – Klaipėdos kraštą bus rekomenduojama 15-ai metų paversti laisvąja valstybe, kontroliuojama Tautų Sąjungos. Kitą dieną apie tai rašė įvairūs Europos laikraščiai. Taip žinia pasiekė ir Kauną, kur ji buvo įvertinta labai rimtai – slaptame ministrų kabineto posėdyje, kuris, atrodo, įvyko lapkričio 20 d., nutarta inicijuoti tariamą Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą. Jo rezultatas turėjo būti esamos valdžios Klaipėdos krašte pašalinimas.

Nors, organizuodama šią operaciją, Lietuvos vyriausybė ėmėsi daugybės slaptumo priemonių, Prancūzija turėjo pakankamai patikimos informacijos, kuri neleido abejoti – už Klaipėdos „perversmininkų“ stovi Lietuvos vyriausybė.

Sukilimu vadinamos operacijos dalyviai Rimkų geležinkelio stotyje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Neaiškumų kėlė ir daugybę spėlionių sugeneravo tik tai, kas stovi už Lietuvos. Tai labiausiai ir kėlė nerimą. Vieniems kilo įtarimų, kad tai Sovietų Rusija. Kiti kėlė klausimus dėl palyginti santūrios Vokietijos (ne)reakcijos.

Visai neseniai, 1922 m. balandį, sudarytos Rapalo sutarties tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos – dviejų Versalio sistemos izoliuotų ar nuskriaustų valstybių – kontekste Klaipėdos įvykiai buvo vertinami kaip rimtas pavojus. „Pagrindinėms sąjunginėms valstybėms“ jie siuntė ne patį pozityviausią signalą apie Lietuvą, kuriai beveik operacijos išvakarėse, 1922 m. gruodžio 20 d., Ambasadorių konferencija kaip tik suteikė pripažinimą de jure.

Sausio operacija ir sąjungininkų dilema, kaip reaguoti?

Pirminė R. Poincaré reakcija į „maištą“ Klaipėdoje buvo impulsyvi. Svarstyta galimybė lietuvius pamokyti lenkų rankomis, bet sutarimas pasiektas tik dėl pastiprinimo siuntimo vietos įgulai. Tačiau tiek Prancūzijos pasiųsti du eskadriniai minininkai Algérien ir Sénégalais, tiek Britanijos lengvasis kreiseris Caledon, tiek ir kiti vėliau pasiųsti laivai, atvyko jau pavėluotai. Pirmieji Klaipėdos uoste pasirodė sausio 17–18 d.

Karo laivo „Caledon” įgula laivo denyje Klaipėdos uoste 1923 m. sausį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Tiek „sukilėliams“, tiek ir Lietuvos vyriausybei buvo pateikti kategoriški reikalavimai. Po pasikalbėjimo su Emmanueliu de Peretti de la Rocca, Politikos ir Prekybos departamento direktoriumi Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje, Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Oscaras Miloszas 1923 m. sausio 20 d. Kaunui pranešė, kad, aukšto pareigūno nuomone, Vilnius jau tikrai bus pripažintas Lenkijai bet kokiu atveju, o jei Lietuvos vyriausybė nevykdys sąjungininkų reikalavimų, tai galimos ne tik ekonominės sankcijos (blokada), bet ir bombardavimas, esą „Klaipėda užtarnauja [nusipelno] būti sunaikinta kanuolėmis [artilerijos ugnimi] ir išnykti ant visados“.

Vasario 1 d. kolektyvinėje notoje sąjungininkai pagrasino diplomatinių santykių su Lietuva nutraukimu. Taigi pasekmės galėjo būti labai rimtos. Kad jos gali būti įgyvendintos, Kaunas galėjo pajusti, kai vasario 3 d. Tautų Sąjungos Taryba priėmė rezoliuciją, kuri padalijo tarp Lenkijos ir Lietuvos nustatytą neutralią zoną, ir lenkai po kelių savaičių pradėjo kontroliuoti visą geležinkelį Gardinas–Vilnius.

Tačiau sausio 29 d. specialiame Ambasadorių konferencijos posėdyje diskutuojant dėl galimybės siųsti į Klaipėdą sąjungininkų karinius dalinius, tam paprieštaravo britai.

Pirma, tarp sąjungininkų tuo metu buvo prabėgusi juoda katė, nes Prancūzijos ir Belgijos kariuomenės 1923 m. sausio 11 d. įžengė į Rūro sritį (spaudimo priemonė Vokietijai dėl nepristatytų reparacijų). Šie prancūzų veiksmai buvo vienašališki, ir Britanijoje jie sustiprino nuostatą, kad prancūzų ambicijų Europoje remti per daug gal ir neverta. Antra, nuo 1922 m. gruodžio įvairius signalus siuntė sovietai, ir britams vis dar nebuvo aišku, ar kariniai veiksmai prieš lietuvius Klaipėdoje iš tiesų neperaugs į platesnį regioninį konfliktą. Šis neaiškumas taip pat kažkiek prisidėjo prie reakcijos amortizavimo.

Todėl sausio 29 d. Ambasadorių konferencijos posėdis iš esmės baigėsi nuostata, kad svarbiausia – „išsaugoti veidą“. Tai keitė jų toną.

Pirmąsias kelias savaites situaciją bandyta suvaldyti grasinimais, bet sausio–vasario sandūroje jų taktika pasikeitė. Vasario 4 d. Lietuvos vyriausybė buvo informuota, kad Klaipėdos prijungimui prie Lietuvos Ambasadorių konferencija iš esmės pritaria, bet iškelta virtinė sąlygų, kurias Kaunas turįs įvykdyti, kad tai būtų padaryta.

Lietuvos vyriausybės ėjimai: kaip įsitraukti į derybas?

Tuo metu, kai Paryžius suko galvą, kaip reaguoti į situacijos pokytį, Kaune Lietuvos ministrų kabinetas irgi neatlėgo nuo įtampos. Kaunas užėmė poziciją ir nuo jos neatsitraukė, kad su „sukilėliais“ Lietuvos vyriausybė nieko bendra neturi.

Kai iškart po sausio 15 d. Ambasadorių konferencija sukūrė specialią nepaprastąją (ekstraordinarinę) komisiją situacijai ištirti, ji nuvyko ne į Kauną, o į Klaipėdą. Komisiją sudarė pirmininkas Georges Raoulis Clinchantas (Žoržas Raulis Klinšanas, Azijos departamento direktorius Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje), buvęs Italijos konsulas Kopenhagoje Pompeo Aloisi ir Britanijos konsulas Dancige Basilis Homfray Fry’us. Jų pranešimas turėjo būti esminis Ambasadorių konferencijai priimant sprendimą, kaip reaguoti į susidariusią situaciją. Todėl Kaunui, siekiant išnaudoti palankų momentą, buvo svarbu, pirma, ką komisijos nariai pamatys, išgirs, su kuo susitiks Klaipėdoje, antra, dar svarbiau buvo formaliai įsitraukti į šį procesą, tapti lygiaverčiu derybų dalyviu.

Į derybas su sąjungininkais E. Galvanausko ministrų kabinetas legaliai įsitraukė ir „nukreipė“ sąjungininkus į derybas su Kaunu trim ėjimais. Pirma, kai Ambasadorių konferencija pranešė Kaunui, kad paskiria nepaprastąją komisiją, E. Galvanauskas iškart reagavo, atsakydamas, kad paskiria Lietuvos vyriausybės atstovą kontaktams su šia komisija. Lietuvos įgaliotiniu deryboms su komisija sausio 20 d. tapo ne kas kitas, o buvęs valstybės prezidentas Antanas Smetona.

Aukštasis Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Antanas Smetona Klaipėdoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Antra, E. Galvanauskas rūpinosi vietos lietuvių reakcija. Nors Vyriausybei turėjo būti visiškai aišku, kad su „maištininkais“ sąjungininkai nesiderės, reikėjo aktyviau angažuoti Klaipėdos krašto lietuvius, karinėje operacijoje faktiškai nedalyvavusius – jie turėjo aiškiai pasisakyti už Lietuvą. Atrodo, būtent šias funkcijas Klaipėdos krašte atliko Juozas Purickis – nors Kaune jo reputaciją 1921 m. pabaigoje buvo sugadinusi vadinamoji „Sacharino byla“, Klaipėdos lietuviams didžiulę patirtį turinčio buvusio užsienio reikalų ministro atvykimas turėjo daryti įspūdį.

Aktyviai prisidėjus Lietuvos šaulių sąjungos veikėjams, sausio 19 d. į Šilutę pavyko sušaukti kelias dešimtis vietos lietuvių, kurie surengė parodomąjį Seimą. Formaliai jis vyko Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, kurio vardu ir vyko „sukilimas“, iniciatyva, kalbėjo „krašto gyventojų daugumos vardu“. Šis susirinkimas priėmė deklaraciją, kurią 1923 m. vasario 3 d. „sukilėlių“ direktorijos prezidentas Erdmonas Simonaitis oficialiai įteikė sąjungininkams.

Gilias demokratijos tradicijas turintys prancūzai ir kiti sąjungininkai, vargu, ar galėjo rimtai pažiūrėti į šį dokumentą, kurį priėmė tikra demokratinės atstovybės improvizacija Šilutėje – dokumentą pasirašė netgi jaunimo draugijų nariai. Tačiau, kadangi deklaracijoje buvo pažymėta, kad Klaipėdos kraštas nori jungtis prie Lietuvos, Lietuvos vyriausybei šis aktas taip pat padėjo perkelti derybų epicentrą iš Klaipėdos krašto į Kauną.

Trečia, po svarstymo ir Šilutės deklaracijos pristatymo Lietuvos Seimo posėdyje 1923 m. sausio 23 d. Lietuvos ministrų kabinetas sausio 24 d. gavo oficialų tautos atstovybės įgaliojimą rūpintis tuo, kad Šilutės deklaracija būtų įgyvendinta. Dabar E. Galvanauskas galėjo teigti, kad siekti Klaipėdos krašto prijungimo jį įgaliojo ne tik klaipėdiškių apsisprendimas, bet ir aukščiausioji Lietuvos valdžia.

Visa tai, Kaunui oficialiai ir toliau neigiant savo vaidmenį karinėje operacijoje, sukūrė Lietuvos vyriausybei platesnio manevro galimybę, leido labiau „išlįsti iš priedangos“.

Dabar viskas sprendėsi Paryžiuje ir Kaune, kur, spausdami E. Galvanauską, jau nuo karinės operacijos pradžios kartu veikė Prancūzijos, Britanijos ir Italijos atstovai Gabrielis Padovani, Johnas Tudoras Vaughanas ir Gino Macchioro-Vivalba (dalis jų buvo bendri visoms Baltijos šalims). Įgalioti Ambasadorių konferencijos, sausio–vasario sandūroje jie pakeitė taktiką – ėmė siūlyti meduolį, tikruosius ketinimus nutylėdami.

Sąlygos Vasario 16-osios sprendimui: ką turėjo padaryti Lietuva?

Pakeitusi taktiką, Ambasadorių konferencija visai neketino Klaipėdos Lietuvai tiesiog atiduoti. Vos atvykusi į Klaipėdą (sausio 25 d.), nepaprastoji komisija ne tik suformulavo esminį principą – sprendimas dėl Klaipėdos krašto negali būti priimtas esant smurtinio veiksmo spaudimui, bet ir iškėlė esminius reikalavimus – atkurti tvarką, atstatyti sąjungininkų valdžią (autoritetą), nedelsiant išvesti iš krašto visus ginkluotus Lietuvos piliečius.

Vasario 2 d. sąjungininkų atstovai Kaune įteikė Vyriausybei ultimatyvią notą, kurioje visa atsakomybė už įvykius buvo priskiriama Lietuvos vyriausybei. Dar grasinimų dvasioje pareikalauta per 7 dienas patraukti iš Klaipėdos krašto „ginkluotą elementą“ iš Lietuvos, paleisti „ginkluotas gaujas“ Klaipėdos krašte, atšaukti Erdmono Simonaičio direktoriją, paleisti Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą.

Erdmonas Simonaitis

Paryžiuje įvykusią nuotaikos kaitą Lietuvos vyriausybė pajuto per vasario 4 d. Kaune įvykusį susitikimą. Sąjungininkų atstovai įteikė verbalinę notą, kurios tonas jau buvo švelnesnis ir aiškiai pasakyta, kad Ambasadorių konferencija yra nusiteikusi perduoti suverenines teises Lietuvai, tačiau esminiai reikalavimai neatšaukti.

Pasiekus šios stadijos, E. Galvanausko ministrų kabinetas turėjo suprasti, kad sąjungininkai dėl Klaipėdos jau siekia tik parodomojo teisėtumo, todėl ryžosi nuolaidoms. Faktiškai sąjungininkams pažadėta įgyvendinti visus jų reikalavimus.

Vasario 15 d. buvo paskirta nauja direktorija, kurią formaliai paskyrė ne „sukilėliai“, o Prancūzijos atstovas Klaipėdoje. Iš pradžių svarstyta Dovo Zauniaus, kaip direktorijos prezidento, kandidatūra buvo atmesta, ir direktorijai teko kviesti vadovauti Viktorą Gailių.

Viktoras Gailius

Tą pačią dieną Klaipėdos krašto 1-asis savanorių pulkas, laikinai pervadintas „Krašto policija“, perėjo į pavaldumą sąjungininkų paskirtam Klaipėdos teritorijos kariuomenės vadui plk. Eugène’ui Trousson. Didelė pulko dalis turėjo būti laikinai iškeldinta iš Klaipėdos.

Vasario 11 d. verbalinėje notoje sąjungininkų atstovai jau konstatavo – jų reikalavimai įgyvendinti arba šiuo metu yra įgyvendinami, todėl Ambasadorių konferencija pasirengusi per savaitę paskelbti deklaraciją dėl suvereninių teisių į Klaipėdos kraštą perdavimą Lietuvai.

Priėmę tokį sprendimą, sąjungininkai nesiruošę atsisakyti nuo savo pirminio sumanymo „sutvarkyti“ situaciją visame regione. Vasario pradžioje jie be jokių dvejonių susiejo Klaipėdos klausimą su Lenkijos rytinės sienos pripažinimo klausimu. Tokio pripažinimo ėmė intensyviai reikalauti Lenkija. „Pamaloninę“ Lietuvą, didžiausios regiono valstybės interesų jie negalėjo nepaisyti. Tad Lenkijos rytinę sieną, kartu ir Vilniaus buvimą Lenkijos sudėtyje, ketinta pripažinti, „užmerkiant akis“ į tai, kokiu būdu Lenkija 1920–1922 m. prijungė Vilniaus kraštą. Formaliai visa tai, ką britų užsienio reikalų sekretorius George’as Curzonas pavadino „dvigubo pasityčiojimo iš teisės“ legalizavimu, su Lietuva nebuvo derinama.

Kaunui savo ruožtu Klaipėdos integravimo sąlygas nutarta primesti. Minėtoje vasario 11 d. deklaracijoje Lietuvos vyriausybė buvo informuota – Klaipėdos kraštui Lietuvos sudėtyje turės būti garantuota autonomija, Lietuva turės garantuoti nevaržomą upių ir jūrų tranzitą, dėl šių ir kitų sąlygų įgyvendinimo su Lietuva bus deramasi Paryžiuje. Visa tai sugulė į galutinį Ambasadorių konferencijos sprendimą.

Vasario 16-osios deklaracija

Informacija apie Ambasadorių konferencijos priimtą sprendimą, atrodo, anksčiausiai buvo paviešinta pačioje Klaipėdoje. Susirinkus žmonėms į Šaulių gildijos namų salę, kurioje Lietuvos nepriklausomybės šventės proga turėjo vykti Kauno operos solistų koncertas, visiems susirinkusiesiems buvo paskelbta (neaišku, kas tiksliai tą padarė), kad 1923 m. vasario 16 d. ryte Ambasadorių konferencija svarstė Klaipėdos klausimą. Kadangi visos sąjungininkų keltos sąlygos yra įgyvendintos – „revoliucinės“ E. Simonaičio direktorijos nebėra, o „revoliucingi savanoriai“ pradėjo trauktis iš Klaipėdos krašto – Ambasadorių konferencija nutarė perduoti sąjungininkų suverenines teises į Klaipėdos kraštą Lietuvai.

Savanorių armijos paradas 1923-iųjų vasario 16 d. dabartinėje Tiltų gatvėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Paviešintąjį tekstą kitą dieną paskelbė dienraštis „Memeler Dampfboot“. Iš jo matyti, kad sąjungininkų sprendimas, matyt, anksčiausiai pasiekė Ambasadorių konferencijos nepaprastąją komisiją arba vyr. komisarą G. Petisné.

Vasario 16 d. vakare, 23:45 val. Paryžiaus laiku, Ambasadorių konferencijos pirmininkas, kartu Prancūzijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras R. Poincaré pasiuntė telegramą į Prancūzijos pasiuntinybę Kaune. Įgaliotinis Gabrielis Padovani gavo instrukcijas, pasitarus su Britanijos ir Italijos atstovais, nedelsiant įteikti Lietuvos vyriausybei Ambasadorių konferencijos priimtą sprendimą. Kartu G. Padovani instruktuotas informuoti Kauną, kad Ambasadorių konferencija laiko, jog sąlygos, kurių reikalavo sąjungininkės jų autoritetui atkurti, yra įgyvendintos, tad Ambasadorių konferencija „pagrindinių sąjunginių valstybių“ vardu perduoda suverenines teises į Klaipėdos kraštą Lietuvos Respublikai. Atrodo, kad tai buvo padaryta tik vasario 18 d., sekmadienį. Tą pačią vasario 18 d. Ambasadorių konferencijos nepaprastoji komisija Klaipėdoje oficialiai įteikė sprendimą naujajai krašto direktorijai.

E. Galvanausko atsakyme sąjungininkų atstovams ir vėliau Lietuvos spaudoje sprendimas buvo nurodomas vasario 17-osios data. Šia data sprendimas atėjo telegrama iš Paryžiaus. Vasario 17-oji svarbi ir todėl, kad tą dieną apie sprendimą pirmą kartą informavo spauda. Pirmieji tą padarė Prancūzijos laikraščiai. Tą pačią dieną žinią išplatino Londono agentūra „Reuters“. Kaune žinia apie tai, kad „Ambasadorių Konferencija išsprendė Klaipėdos klausimą Lietuvai prielankioj prasmėj“ pirmiau buvo gauta iš Lietuvos atstovybės Paryžiuje nei oficialiai iš trijų valstybių atstovų. Tad vasario 18 d. ją jau paskelbė oficiozas „Lietuva“.

Tačiau „Lietuvoje“ sprendimo turinys dar visą savaitę nebuvo viešinamas. Vasario 20 d. ir 21 d. „Lietuvos“ skaitytojai turėjo galimybę sužinoti tik svarbiausią su tuo susijusią informaciją – vasario 19 d. sąjungininkai pasitraukė iš Klaipėdos ir ji „paliko vienų lietuvių valdoma ir saugoma“, Klaipėdoje iškeliama Lietuvos valstybės vėliava ir į kraštą įžengia Lietuvos kariuomenė.

Lietuvos kariuomenė įžengia į Klaipėdą. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Sąlygas vyriausybės oficiozas paskelbė tik vasario 24–25 dienomis. Klaipėdos laikraščiai „Memeler Dampfboot“ ir „Prūsu Lietuwių Balsas“ savo ruožtu jas visu tekstu paviešino dar vasario 21 d.

Epilogas

Sąlygos, kuriomis Lietuvai buvo perduotas Klaipėdos kraštas, numatė, kad tai bus Lietuvos autonominis vienetas su savo atskira renkamąja asamblėja; kad turi būti sureguliuotas neribojamas tranzitas taip, jog tai atitiktų ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos regionų, per Nemuną susisiekiančių su jūrų uostu, interesus; kad Lietuva kompensuos išlaidas, kurias patyrė sąjungininkai administruodami teritoriją; kad Lietuva perims buvusį Vokietijos reicho turtą Klaipėdos krašte tik tokiu atveju, jei sutiks mokėti šiai teritorijai priklausančias reparacijas; kad kai tik Lietuva sutiks su visomis šiomis sąlygomis, Ambasadorių konferencija, dalyvaujant Lietuvos ir Klaipėdos krašto atstovams, sudarys Klaipėdos krašto statutą ir konvenciją su Lietuva.

Įtraukdama visas šias sąlygas, Ambasadorių konferencija sukūrė sau didžiulį rezervą įgyvendinti visiems siekiams, kuriuos puoselėjo dar 1922 metais.

Klaipėdos krašto visuomenes ir politikos veikėjai Lietuvos valstybinės vėliavos pakėlimo iškilmių metu 1923 m. vasario 20 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

E. Galvanausko ministrų kabinetas, kaip tai ir numatė sąjungininkai, pripažindamas šį sprendimą, turėjo pripažinti ir jame įrašytas sąlygas. Todėl Lietuvoje vyriausybė ilgai nesiryžo su juo visiškai sutikti, vasario 19 d. tepareikšdama, kad jį „priimanti žinion“. Sąjungininkų toks atsakymas netenkino, ir kovo 8 bei 12 d. jie primygtinai pareikalavo pripažinti vasario 16 d. sprendimo sąlygas „be rezervų“. Tą Lietuvos vyriausybė ir padarė 1923 m. kovo 13 d. Vos gavusi tokį atsakymą, po to dviejų, kovo 15 d., Ambasadorių konferencija paviešino kitą sprendimą dėl Lenkijos rytinės sienos. Paryžiaus nuomone, situaciją regione jie tuo „išsprendė“.

Tada prasidėjo ilgos ir sudėtingos derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos ir jos priedų.

Derybų metu, ir po 1923 m. vasario 16 d. deklaracijos, sąjungininkai kartais vis išdėstydavo poziciją, kad suverenumas Lietuvai dar visiškai neperduotas, nes dėl tų sąlygų, kurias iškėlė Ambasadorių konferencija, esą dar nesutarta. Tik 1924 m. gegužės 8 d. Ambasadorių konferencija – trys ambasadoriai Prancūzijoje ir Raymondas Poincaré – iš vienos pusės ir Ernestas Galvanauskas iš kitos pusės Paryžiuje pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją.

Ernestas Galvanauskas pasirašo Klaipėdos konvenciją. Iš kairės stovi  derybose dalyvavę Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktorius Bronius Kazys bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas.

Ar visa tai reiškia, kad karinės operacijos iškovojimai buvo sumenkinti ar neišnaudoti? Anaiptol.

Lietuva iš tiesų padarė daug nuolaidų. Veiksmai, kuriuos vasario pirmoje pusėje, dar prieš vasario 16 d. sprendimą, sankcionavo Lietuva, atstatė padėtį ante bellum ir naikino visas „sukilimo“ teisines pasekmes. Lietuvos nuolaida buvo ir įsitraukimas į ilgas derybas, kurių metu Ambasadorių konferencija toliau siekė primesti Lietuvai tokią tvarką, kuri, Kauno vertinimu, jam nebuvo naudinga. Oficialus Vilniaus pripažinimas Lenkijai buvo brangi kaina, kurią Kaunas turėjo mokėti už tai, kad pabandė Ambasadorių konferencijai primesti savą Klaipėdos įvykių sprendimą.

Tačiau reikia suprasti, kad, pirma, tuometiniame geopolitiniame kontekste Lietuvos vyriausybė turėjo galimybę arba derėtis su Prancūzija ir kitais sąjungininkais, arba likti ant vieno suoliuko su Maskva ir Berlynu. Pastaroji alternatyva E. Galvanausko, atrodo, pernelyg neviliojo.

Antra, tik visos Lietuvos vyriausybės nuolaidos leido pasiekti, kad Klaipėda atitektų Lietuvai ne kaip „karo trofėjus“, o būtų perduota paisant tarptautinės teisės normų. Paskelbusi apie suvereninių teisių perdavimą Lietuvai, Lietuvos buvimą Klaipėdoje Ambasadorių konferencijos deklaracija padarė teisiškai nepajudinamą.

Skirtingai nei situacijos, kurią sukūrė sausio 15-oji, pasekmės, vasario 16 d. sprendimas nežemino nė vienos pusės, tenkino jas abi. Sąjungininkai iš situacijos išėjo „išsaugoję veidą“, Lietuva – teisėtai gavusi tai, ko tikėjosi. Detalės ir sąlygos, kurias dar reikėjo suderėti, buvo svarbios, bet vis dėlto smulkmenos.

2023-iaisias minėdami Klaipėdos krašto metus, prisiminkime, kad teisiniu pagrindu, pagal kurį Lietuva perėmė Klaipėdos krašte suverenitetą iš 1923 m. vasario 19 d. pasitraukusių sąjungininkų, buvo 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos deklaracija.


    2022-02-16

    3 komentarai “Vasario 16-oji – Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai diena”

    1. AvatarAnonimas (IP: 77.8.188.150)

      Sukilimo nebeliko, pagaliau islindo tiesa . Ilgai truko !

    2. AvatarMiestietis (IP: 78.62.184.145)

      Ačiū už labai įdomu ir išsamų straipsnį apie mažiau žinomą procesą ir mažiau žinomą Vasario 16-ąją. Linkėjimai prof. Vasilijui Safronovui! Ačiū už tai, ką darote vardan Klaipėdos!

      • AvatarPrisijungsiu! (IP: 88.118.91.237)

        Ačiū V. Safaronovui už l.gerą ir informatyvų rašinį!

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt