Rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda”, rengiamame pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomus dokumentus, jau buvo užsiminta, jog 1920 m. nuo Vokietijos atskirtame Klaipėdos krašte veikę aktyvūs mažlietuviai nesibodėjo nuolat priminti Lietuvai, kad jų veiklai reikia pinigų.

Šįkart detaliau pasakojame, kam ir kokių sumų jiems reikėjo 1920-1921 metais.

Lietuvos vyriausybės finansiškai remiama bendrovė „Rytas” 1921 m. gegužę įsigijo Turgaus gatvėje buvusį vieną geriausių Klaipėdos viešbučių Berliner Hof (šviesus, iki šių dienų neišlikęs pastatas kairėje), kurio patalpose įsirengė nuosavą spaustuvę. Atvirukas iškitapus.lt

Slapta!

Dar 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įsteigtos Prūsų Lietuvos tautinės tarybos (arba Mažosios Lietuvos tautinės tarybos) prezidentas Vilius Gaigalaitis ir generalinis sekretorius Jokūbas Stikliorius 1920 m. kovą rašė laišką „Lietuvos valdžiai Kaune”, ant kurio atsirado kitos rašysenos ir rašalo užrašas „Slapta!”.

„Mūsų pinigiškas padėjimas dabar yra labai blogas. Darba yra labai daug o darbininkus reikia apmokėti. Iš aukų gyventi dabar ne galima, kadangi tada mūsų visa organizacija ne ant tvirtų kojų stovėtų. Mums reikia 50 000 markių dėl dengimo visokių išlaidų”, – rašoma rašte, kuriame minėta suma pieštuku yra nubraukta virš jos užrašant 100 000.

Jei tokių pinigų nėra galimybės skirti, Taryba nurodė, kad galėtų „ant vekselio pasiskolinti” ir vėliau jau „bile kokį kelią atrastų” pinigams grąžinti.

Matyt, kad Lietuvos valdžia pažadėjo suteikti tokią paramą, nes 1920 m. balandžio 30 d. datuojamame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos „Memorandum. Pasikalbėjime su kapitonu Dymša” (Lietuvos vyriausybės atstovas Klaipėdos krašte Leopoldas Dymša – M. V.) rašoma, jog „Prusų Tautos Taryba prašo butinai ir tuojau prisiųsti jai pažadėtų 50.000 markių, kurie reik persiųsti Lietuvos Bankui Klaipėdoje Tarybos sąskaiton”.

Tarybos finansinį poreikį anų laikų kontekste galima pabadyti įsivaizduoti palyginant su atlyginimais, numatytais 1920-ųjų gegužę priimtame Algų nustatymo centralinių ir vietos įstaigų valdininkams įstatyme. Pagal jį premjerui buvo numatyta 6000, ministrui – 4500, teismo tardytojui svarbesnėms byloms – 1500, miškų urėdui – 1200, girininkui – 850, vyresniajam milicininkui – 550, apskričių vežėjams, kiemsargiams, sargams – 350-400, eiguliams – 175,8-250 auksinų (Lietuvos vyriausybė 1919 m. vasario 26 d. auksino pavadinimu įteisino per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvos teritorijoje apyvartoje buvusius vokiečių okupacinės valdžios pinigus ostmarkes, kurių viena prilygo Vokietijos markei) algos.

Tų pačių metų spalio 20 d. Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Kazio Griniaus, nutarė kas mėnesį iš „Ministerio Pirmininko specialinio kredito” šiai Tarybai skirti po 32 000 auksinų dienraščiui „Prūsų Lietuvių balsas” leisti ir pačiai organizacijai išsilaikyti.

Pinigai – ir kelionei į užsienį

Tarp 1921-ųjų pradžios dokumentų yra V. Gaigalaičio 28 dienų trukmės „kelionės Londonan-Paryžiun, Klaipėdos reikalais” išlaidų sąmatos projektas. Ši kelionė turėjo atsieiti 24 260 auksinų.

Vilius Gaigalaitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Albertas Juška Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad 1921-aisiais V. Gaigalaitis Lietuvos vyriausybės įpareigotas vyko į Londoną konsultacijoms su Anglijos vyriausybe.

Laikraščiai – nuostolingas reikalas

Dokumentai liudija, kad Lietuvos valdžia nors ir paskyrė kasmėnesinę išmoką Tarybai, tačiau prašė atsiskaityti, kur išleidžiami pinigai. 1921-ųjų kovą „Lietuvos Karo atstovui Klaipėdos Krašte, ponui kapitonui Dymšai pareikalavus”, Taryba surašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai raštą, kuriame išdėstė, kiek atsieina „Prūsų Lietuvių balso” leidyba ir kiek reikia lėšų „šiaip vykdant Tautos Tarybos užduotis”.

Rašte buvo dėstoma, kad per vieną mėnesį 25 laikraščio numeriai pareikalauja 28 000 markių: spausdinimas 15 000, redakcijos ir administracijos algos – 7000, popierius – 3000, bendradarbiams reikia išmokėti 3000. Tuo metu iš prenumeratos pavykdavo surinkti tik 2400 markių, iš skelbimų – 3600, tad kas mėnesį buvo patiriamas 22 tūkst. markių siekęs nuostolis.

Pačiai Tarybai dar kas mėnesį reikėjo 20 000 markių.

„Vieniems metams tokiu būdu pasidarytų išlaidų maždaug 500 000. Jei gerb. Ministerija malonėtų sutikti asignuoti visą šitą sumą iš karto, tai mes ją atiduotume „Ryto” bendrovės apyvarton. Reikia pastebėti, kad minėtajai bendrovei pradėjus veikti, „Balso” išlaidos žymiai sumažės”, – Tarybos vardu rašė jos generalinis sekretorius J. Stikliorius.

„Ryto” bendrovė iš tiesų buvo įsteigta 1921-aisiais, tačiau iki pat 1939-ųjų J. Stiklioriaus (buvo bendrovės direktoriumi 1921-1926 m.) pažadai apie mažesnes išlaidas buvo tik graži pasaka.

Vieną geriausių Klaipėdos viešbučių Berliner Hof įsigijusi bendrovė „Rytas” pervadino jį savo vardu ir kartu čia įrengė nuosavą spaustuvę. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Bendrovę finansiškai parėmė Lietuvos vyriausybė, „Rytas” 1921 m. gegužę įsigijo vieną geriausių Klaipėdos viešbučių Berliner Hof, kurio patalpose įsirengė nuosavą spaustuvę. 1922 m. „Rytas“ tapo akcine bendrove, 1923 m. gruodį jos akcinis kapitalas pasiekė 700 tūkst. litų. Lietuvos valdymo metais AB „Rytas” smarkiai išplėtė savo materialinę bazę: 1925 m. pasistatė pastatą Klaipėdos centre (išlikęs iki šių dienų Šaulių gatvėje – M. V.), 1929 m. modernizavo ten įrengtą spaustuvę. 1936 metais įmonėje veikė mašininio bei rankinio rinkimo, spaustuvės, cinkografijos, monotipo, litografijos ir rišyklos skyriai, dirbo apie 140 darbuotojų. „Rytas” spausdino (o nuo 1936 m. ir leido) beveik visus Klaipėdos kraštui skirtus periodinius leidinius („Lietuvos keleivis”, „Vakarai”, „Jūra”, Memeler Allgemeine Zeitung, Baltischer Beobachter ir kt). Šie leidiniai formavo Lietuvai palankią ir opiniją krašte, todėl bendrovė nuolat gaudavo valdiškų subsidijų, pro pirštus buvo žiūrima į finansinės veiklos pažeidimus – dirbtinai padidintą kapitalą, išpūstus aktyvus. Vykdydama Lietuvos valdžios pageidavimus, bendrovė užsiėmė komerciškai nenaudinga veikla ir dirbo nuostolingai. Lietuvos vyriausybei pareikalavus, AB „Rytas” 1923 m. nuo knygų persiorientavo prie laikraščių spausdinimo, tam prireikė naujų mašinų ir pastato, o tikėtis pelno spausdinant vien lietuviškus periodinius leidinius – ypač lotynišku šriftu – buvo nerealu. Tačiau valdyba beveik kasmet balanse rodydavo pelną ir mokėdavo dividendus akcininkams. 1936 m. gruodį Finansų ministerijos atlikta įmonės veiklos revizija parodė 450 tūkst. litų nuostolį. Paskutiniais Lietuvos valdymo metais „Rytas” leido ir spausdino dienraščius „Lietuvos keleivis”, „Vakarai” ir Baltischer Beobachter, kasmet gaudama šimtatūkstantines subsidijas, kurių nepakako. Nuolat blogėjant bendrovės finansinei būklei, Finansų ministerija 1938 m. vasarą parengė „Ryto” akcijų perėmimo planą, privatiems akcininkams sumokant 50 proc. nominalios vertės už pirmosios emisijos akcijas. Kraštą atplėšus nuo Lietuvos, bendrovė dar turėjo 240 tūkst. litų skolų, iš kurių daugiau kaip 100 tūkst. litų priklausė vokiškoms firmoms”, – knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija” rašo istorikas Julius Žukas.