Lietuvos jūrų muziejus kartu su Profesoriumi Gustavu (įkūnijo Audrius Rakauskas) kiekvieną antradienį pristato reportažus, kuriuose pateikia rinktines Jūrų muziejaus „razinas“ ir „pipiriukus“, išskirtinius faktus apie muziejaus gyvūnus. Šįkart jis pasakoja apie vėžiagyvius, kurių nemaža dalis rūšių yra naudojamos maistui. Jie yra gaudomi tiek mėgėjų, tiek pramoniniu būdu. Dažniausiai apie pietų stalo pakliūna krabai, omarai ar krevetės, per metus vidutiniškai jų sugaunama apie 10 000 000 tonų.

Vėžiagyvių galima sutikti giliausiose vandenyno vietose, panirus net į 10 kilometrų gylį, jų taip pat galima pamatyti beveik padebesiuose – kalnų ežeruose. Daugiausiai vėžiagyvių gyvena vandenyje – tiek sūriame, tiek gėlame, bet yra ir tokių, kurie namus randa sausumoje.

Prisitaikę prie pačių įvairiausių sąlygų jie labai skiriasi savo dydžiu, forma ar bendra išvaizda, bet visi turi šarvus. Skaičiuojama apie 30 000 vėžiagyvių rūšių. Nariuotakojai – tai ir krevetės, krabai, omarai, vėžiai, jūros gilės ir daugybė kitų.

Lietuvos jūrų muziejaus biologo Sauliaus Karaliaus iliustracijoje – smėlinė krevetė.

Dienomis jos užsirausia į smėlį, naktimis yra aktyvios ir ieško maisto. Minta dumbliais, lervomis, moliuskais. Patelės yra didesnės už patinėlius. Šiaurės jūroje užauga iki 9 cm, todėl aplinkinėse šalyse yra gaudomos ir naudojamos maistui. Dėl mažo Baltijos jūros druskingumo ir sezoninio vandens temperatūros kitimo, Lietuvos priekrantėje šios krevetės užauga tik 3-5 cm. Kaip ir visi vėžiagyviai, augdamos smėlinės krevetės neriasi iš kiauto. Kai vanduo yra šiltesnis, tai atsitinka kas keletą dienų. Po kiekvieno nėrimosi jos paauga apie 1–3 mm. Veisiasi vasarą. Patelės ant pilvo nešioja iki 4500 kiaušinėlių, kurie išsirita per 4-13 savaičių.