Dar sovietmečiu šių eilučių autorei kurį laiką teko dirbti tuometiniame Klaipėdos ekskursijų biure. Žinia, tada didžiąją turistų dalį sudarė buvusios Sovietų Sąjungos rusakalbiai.

Daugiausia padėkų sulaukdavau pasibaigus ekskursijai po Žemaitiją ir, žinoma, po Jūrų muziejaus.

Kartą biure, grįžus iš Žemaitijos, mano grupė, sutikusi kitą, puolė entuziastingai dalintis įspūdžiais. Tuo metu antrosios grupės moterys buvo labai nustebusios ir, išklausiusios savo tautiečių, liūdnai ištarė: „Jums pasisekė. O mums gidė visą kelią pasakojo apie Didįjį tėvynės karą”.

Biure sklandė anekdotas, beje, paremtas konkrečiais faktais, jog turistės paminėta rusakalbė ekskursijų vadovė net ir Jūrų muziejuje pusę laiko įsigudrindavo skirti Raudonosios Armijos „žygdarbiams”, vaduojant „sovietskuju Klaipiedu”.

Įdomu tai, jog vadinamojo Didžiojo tėvynės karo naratyvas, Rusijoje įvairiomis formomis ir būdais iki šiol propaguojamas nuo vaikų darželių iki Kovo 8-osios minėjimų, gimė ne iškart po karo, o gerokai vėliau, savo isterinį pagreitį įgavęs liūdnai pagarsėjusio Leonido Iljičiaus Brežnevo valdymo metais, o epogėjų pasiekęs mūsų dienomis jau prie Putino.

Po antrojo pasaulinio karo Stalinui nebuvo laiko užsiimti piariniais vadinamosios „Velikaja otečestvenaja” reikalais. Jam galvos skausmą kėlė karo išvakarėse prie SSRS prijungta „Pribaltika”, kurios didžioji dalis gyventojų, švelniai tariant, be entuziazmo sutiko „išvaduotojus”.

Iš MGB ir NKVD žmogžudžių, padedant prasigėrusiems ar tiesiog įsiteikti atėjūnams panorusiems vietos gyventojams suformavus žmonių pramintus stribų būrius, Stalinas visas jėgas metė kovai su keliolika kart mažesnėmis partizanų, okupantų vadintų banditais, pajėgomis.

Kita dalis Stalinui neįtikę, savo jėgomis ir darbu prasigyvenę lietuviai, latviai, estai, vadinti buožėmis, bei „netikėliai” inteligentai kartu su Krymo totoriais ir kitomis „mažumomis” buvo išgabenti į Sibiro platybes.

Tačiau visiems tironams kada nors ateina galas. Staliną pasiglemžė net tik fizinė, bet ir ideologinė mirtis, kai prie partijos vairo stojęs ukrainietis Nikita Chruščiovas XX-ajame partijos suvažiavime paskelbė savo žymųjį pranešimą „Apie asmenybės kultą ir jo padarinius“, pasmerkęs Stalino represijas.

N. Chruščiovo valdymo metu be naujos mados – visuotinės „kukurūzacijos” – SSRS toliau buvo tęsiamas dar Lenino pradėtos utopijos – komunizmo – kūrimas.

Tačiau jau minėto Brežnevo laikais, šalyje katastrofiškai trūkstant elementariausių maisto ir buities prekių, komunizmo perspektyva darėsi panaši į parodiją, todėl partijos ideologai griebėsi ieškoti kito „opijaus liaudžiai” ir tam labai tiko „Denj pobedy” naratyvas.

Dainos, kino filmai, eilėraštukus apie didvyrius darželiuose ir mokyklose deklamuojantys vaikučiai – visuotinė, kone isterinė karo propaganda taip užpudrino Rusijos žmonių smegenis, jog net pažangūs, išsilavinę rusai labai nenoriai iki šiol pripažįsta ne tokius gražius, kaip skelbia viešoji propaganda, Didžiojo tėvynės karo „didvyrių” veiksmus bei faktus.

Prieš kurį laiką vienas Lietuvoje gimęs rusakalbis, šiuo metu, skirtingai nei daugelis jo tautiečių, palaikantis Ukrainą, prisipažino buvęs šokiruotas, perskaitęs internete aptiktą publikaciją apie žvėriškus „šauniųjų išvaduotojų” karių veiksmus Rytų Prūsijoje, jiems masiškai žaginant ir žudant moteris bei net mažametes mergaites.

Tad ar verta stebėtis, kai nuo darželio laikų girdėdami iškreiptus, melagingus istorinius faktus, kuriuos rimtu veidu tautiečiams iš televizijos ekrano dėsto net pats šalies vadovas, didžioji dalis Rusijos žmonių yra įtikėję savo šalies išskirtinumu, juoba kad jų mentalitetą, paremtą karo kultu, formuoja nenutrūkstamu kasdieniu srautu srūvančios „Liube” tipo dainorėlių tretlės ar pasakėles iš rūsio primenantys kino filmai, kuriuose penki apskurę rusai nugali 100 vokiečių, kai realybėje SSRS žuvusių karių skaičius kelis kartus viršijo nugalėtųjų aukas.

Jau nepamenu, kas pasakė, jog jei nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo, Rusija jį pati būtų sukėlusi vien tam, kad galėtų kuo didžiuotis, nes ši šalis, deja, be karo daugiau kuo didžiuotis neturi.

Bėda tik ta, kad naujųjų laikų fiurerio – Putino – sukelto karo padariniais gali nebebūti kam didžiuotis…