Žinomas Sankt Peterburgo žurnalistas Alexey Razorenov, kuris po Sausio 13-sios įvykių Lietuvoje buvo apdovanojimas už pilietinę poziciją, savo socialinio tinklo puslapyje pasidalino mintims apie tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje. Jis sutiko, kad šis tekstas būtų platinamas ir Lietuvoje.
„Pas mus kas dieną – naujos gairės. Šįkart – ne apie melagingos informacijos įstatymų paketą. Ne apie informacijos sklaidos apribojimą. Kur kas kiečiau. Tai oficialiai įstatymu įteisintas draudimas abejoti valdžios priimamų sprendimų protingumu ir skelbiamų kalbų teisingumu. Tautai, kuri toliau yra laikoma valdžios Rusijos Federacijoje šaltiniu, tipo tautos valdžios atstovai uždraudė mąstyti, turėti ir reikšti nuomonę, nesutampančią su generaline linija.
Kokiu būdu vargšas-šaltinis gali toliau vykdyti savo, kaip šaltinio, misiją ir kaip tokiu būdu jis gali paveikti valstybės politiką – neaišku. Tauta pagal teises galutinai sulyginta su gyvūnais ir augalais. Rusams įstatymu uždrausta abejoti tuo, kad tarptautinė izoliacija, ekonomikos griuvimas, dėsningas kaimynų įtarumo augimas (atsargiai renku žodžius), neišvengiamas antirusiškų nuotaikų plitimas, ginkluotės augimo eskalacija ir jos koncentracija ties kaimynų, staiga tapusių priešais, karinių resursų sienomis, stiprina saugumą. O dar labiau jį, matyt, stiprina RF pasirengimas panaudoti „strategines atgrasymo priemones” kartu su kankinių pasiuntimu į rojų.
Jiems uždrausta galvoti, jog skraidančios raketos, patrankų šūviai, iš lėktuvų krentančios bombos, laukose žlegsintys tankai ir į tėvynę grįžtantys karstai yra karas. Galvoti negalima apskritai. Reikia tikėti. Ypač tokia, logikai prieštaraujančia nesąmone. Credo quia absurdum.
Prisimenu 2015 metų siužetą, rodytą per 5-tą kanalą apie Putiną ir batiskafą: „Leidžiamės į viduramžius kartu su prezidentu”. Pagaliau nusileido. Federalinis susirinkimas patvirtino šventąją dogmą apie valdžios neklystamumą. Liko sulaukti tik inkvizicijos laužų.
Aš asmeniškai pažįstų keletą žmonių, kuriems teko dalyvauti šiame balsavime (prieš, regis, niekas nebalsavo?). Įdomu, kaip jie jaučiasi? Ko gero, paklausiu. Abejoju, ar atsakys. Dabar. Bet kada nors atsakyti vis tiek teks”.
Pasirodo, protingų žmonių dar esama, ir ne visi išnyko kaip mamutai.