2022-ųjų kovo 11-oji – 32-asis moderniosios Lietuvos gimtadienis galėjo būti santūriai ramus, prisimenant Ukrainoje vykstantį karą, ten griaunamus miestus ir žūstančius šimtus taikių žmonių, apmąstant, kur tokioje aplinkoje esame mes, kuo galime dar labiau padėti agresoriaus užpultai šaliai. Tačiau, jei spręsime iš žiniasklaidos, virto pošlykščiu Zitos Šličytės benefisu istorinėje mūsų parlamento salėje, kur ji dėstė savo požiūrį į Lietuvą apsėdusias grėsmes – „Ar alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne.” Dar išvardijo aibę įstatymų (tarp jų ir Konstitucinių), kuriuos Seimas esą privalo priimti nedelsdamas.
Išgirdusi šurmuliuojančią reakciją į savo „spyčių” salėje Z. Sličytė nepatenkintiems pasiūlė eiti lauk (tai svarbi detalė, nes kai kur viešai imami smerkti tie, kurie neapsikentę iš salės išėjo) ir pridėjo tarsi tašką: „Tokia ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui.” Dar, tiesa, buvo šiokios tokios retorikos apie tai, ar demokratinėje Lietuvoje tebegalioja žodžio laisvė?
Esu labai labai tolimas nuo reikalų, kurie vyksta vadinamajame „Kovo 11-osios signatarų klube”. Mane pasiekia tik nuotrupos žinių apie tai, ką tie žmonės ten veikia. Taigi, trūksta duomenų analizei, kaip sakytų akademikai. Teko girdėti, kad klube buvo renkami parašai, kad iš kalėjimo būtų paleistas dėl šnipinėjimo teistas Algirdas Paleckis. Vėliau mažiausiai vienas klubo narys, regis, po „šeimų maršo” viešai netgi atšaukė parašą po tokiu prašymu. Dabar – p. Šličytė…
Nesuprantu tokio klubo pasirinkimo – deleguoti teisę pasisakyti visų signatarų vardu Kovo 11-osios proga. Bet tai, kaip sakoma, pačių klubo narių reikalas, jeigu jie siekia atrodyti vis didesniais nupušėliais. Po p. Šličytės benefiso bent du signatarai klubą paliko. Ko gero, ir aš būčiau pasielgęs taip pat. Nes signatarų vardu kalbėjo ir žodžio laisvės tvarumu abejojo žmogus, kuris iš tikrųjų niekada nebuvo už žodžio laisvę.
Kalbu apie tai būdamas truputį susipažinęs su klaipėdietiškojo Sąjūdžio gimimo reikalais. Atleiskite už nekuklumą, skirtingai nuo p. Šličytės, kuri Sąjūdyje atsirado visai ne nuo pradžių pradžios, o ant pakilusios bangos 1988-aisiais mitinge prie celiuliozės ir kartono kombinato Klaipėdoje (dabar – „Grigeo Klaipėda”) negailestingai talžė įmonę, jos vadovybę ir visus su tuo susijusius.
„Uff, kaip gerai varo”, – džiaugėmės mes – aną mitingą organizavę tuometiniai sąjūdiečiai. Neįtardami, kad mūsų akyse gimsta toks monstriukas, kuris talžys vėliau kiekvieną, įskaitant politinius oponentus ir kitaip galvojančius, įskaitant dabartinius kolegas – signatarus. Tuo netikinčius pakviesčiau laisvalaikiu pavartyti Atkuriamojo Seimo stenogramas.
Ekologinis mitingas prie Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinato 1988 m. Kalba teisininkė Zita Šličytė. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka) nuotr.
Kalbant apie demokratiją ir žodžio laisvę p. Šličytei galėčiau priminti jos perteklinį rūpestį to paties Sąjūdžio spaudos laisve prieš 1990-ųjų rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą), kada buvo siekiama laisvai užgimusią naują žiniasklaidą paversti ne žodžio laisvės, o vien politinės kovos „prieš komunistus” įrankiu. Ponia Šličytė tąsyk, žinoma, nebuvo labai originali. Buvo gal net labiau už ją odiozinių personažų.
Kitaip tariant, kurios karvės lai mūkia, o kurioms verta geriau patylėti kai kuriais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais – platesnė problema. Tačiau p. Šličytę užstojusi signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, teigdama, esą „Kovo 11-oji, yra laisvės diena, o Kovo 11-oji būtent nuėmė cenzūrą”, klysta. Cenzūra krito anksčiau (esu tokio amžiaus, kad teko pamatyti „gyvą” cenzorių). Drįstu sakyti, kad be laisvos žiniasklaidos nebūtų buvusi gana sklandi 1990-ųjų kovo 11-oji.
Nors tiesą sakant, man ateityje bus nusičiurkšt, ką šneka tie žmonės, kurių dauguma nusipelnė tik tuo, kad uždėjo savo parašus ant vieno šaliai svarbaus dokumento. Ta prasme tegu jie kalba sau į sveikatą, jeigu mano, kad jiems trūksta dėmesio.
Tiek tesugeba – paėst avižų ir ką nors ap š ikt.
Gaila, pavėlavau reaguoti, bet vis tiek… Poną autorių jau esu čia (tiesa, tik komentaruose) kritikavęs už jo, švelniai tariant, „tendencijas”. Tokios pat ir dabar akis bado. Jau pačioje pradžioje rašo, kad Kovo 11 minėjimas Seime, „jei spręsime iš žiniasklaidos, virto pošlykščiu Zitos Šličytės benefisu”. Jei spręstume iš autoriaus skaitomos žiniasklaidos, gal ir taip. Bet būtų buvę korektiškiau autoriui pačiam pažiūrėti tos kalbos įrašą ar bent perskaityti ją, o tada pateikti mums savo, o ne tam tikros pakraipos žiniasklaidos vertinimą. O toliau, dar gražiau: „esu labai tolimas nuo reikalų… mane pasiekia tik nuotrupos žinių… teko girdėti…” (tai apie Signatarų klubą), tačiau, nepaisydamas čia pat pripažinto savo neišmanymo ir gandų lygio informuotumo, signatarus nesivaržydamas apšaukia nupušėliais. Nežinau, kokia katė tais Atgimimo metais perbėgo tarp gerbiamos advokatės ir tuometinio žurnalistikos studento, bet dėmesio trūkumo negalią tenka pripažinti pačiam autoriui. Kitaip sunku suprasti, kam reikia meluoti, kad gerb. Šličytė „Sąjūdyje atsirado visai ne nuo pradžių pradžios”. Ji kalbėjo pirmajame Sąjūdžio mitinge Klaipėdoje, buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė, miesto pirmosios Sąjūdžio tarybos narė, taigi, buvo viena iš Sąjūdžio pirmeivių Klaipėdoje. Kaip ir tuomet, gerb. Šličytė ir šiandien laikosi tiesos ir teisingumo principų, kuriuos šio straipsnelio (tiksliau, paskvilio) autorius jau senokai yra išdavęs.
Jūs vėl su savo pseudointelektualiais marazmais. Kokie dar tiesos ir teisingumo principai? Ar ne keista, kad medicininio termino „pederastija“ vartojimas tapo nekorektiškas?“ – kalbėjo Z. Šličytė. Vien šitai yra apgailėtina iš sovietinių laikų atėjusi propaganda suplakant homoseksualumą su pedofilija. Jums turėtų būti gėda, ponas Nezabitauskai, kaip ir Šličytei.
Ponas K, apgailestauju, kas nesupratote mano „pseudointelektualių marazmų”. Nors, atrodytų, ko ten nesuprasti, tereikia tik ramiai perskaityti… O disputo homoseksualizmo tema nenorėčiau pradėti, nes tie dalykai pradangina mano apetitą. Tiktai tiek pasakysiu, jog homoseksualumą nuo pederastijos aiškiai skiriu, ir pirmą laikau bjaurastimi, o kitą – kriminalu.
Tikiuosiu,,kad apie demokratiją ir laisvės žodi,autorius pajuokavo…
Va, ėmė signatarė ir pasakė tai, ką ji galvoja. Vieniems patinka, kitiems nepatinka. Galimai daug tiesos pasakė, kad toks sujudimas. Žurnalistui nepatiko, jis dėsto savo nuomonę, žurnalistas pasakė tai, ką jis galvoja, bet kažkaip nepadoriai metamas kažkoks įtarimas signatarų klubui, o tai tuo pačiu ir signatarams. Signatarai, pasirašydami dokumentą, rizikavo savo gyvenimu, jiems sausio 13 lėktuvas nebuvo paruoštas. Kaltinti tuo, ką teko girdėti, nelabai rimta. Prisiriškime mumyse tūnančius skalikus prie būdos ir diskutuokime civilizuotai. Aš nematau žurnalisto argumentų, o tik nepasitenkinimą…neaišku kodėl. O dėl keliamų signatarės klausimų tikrai galima diskutuoti. Signatarai nėra tie žmonės, kuriems būtų galima sisioti ant galvos, o jie turėtų džiaugtis šiltu vandeniu.
Teisingas straipsnis. Tokių susireikšminusių signatarų yra ne vienas. Jie (ne visi) tautos subrandinto dvasinio kultūrinio pakilimo metu 1990 m., pakliuvę „ant bangos”, net atsitiktinai, gavo progą pasirašyti Nepriklausomybės Aktą. Nors iki tol gal būt nieko gero nenuveikę, tik dirbę savo eilinius, kasdieniškus darbelius (nieko nemenkinu). Jie nebuvo asmenybės. Dabar jie jaučiasi labai svarbūs, materialiai valstybės išlaikomi, susibūrė į klubą, tačiau, deja, jiems vistiek trūksta dėmesio. Ir tapo panašūs į kalbėjusiąją kovo 11 d.Signatarai – asmenybės nesusireikšmino, neskaldo tautos, nekenkia valstybei.
Puiki analizė, pagarba autoriui!
Rytas Staselis kaip visada į dešimtuką. Jo straipsniai prideda nemažai solidumo AK.
Taip, pritariu straipsnyje tam, kas dėstoma straipsnyje