Dar nuo 2014 metų besitęsiančioje civilinėje byloje ketvirtadienį Klaipėdos apygardos teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, paskelbė nutartį, kurioje konstatavo, jog 10 ha žemės sklype Karklėje, Pajūrio regioninio parko teritorijoje, po Antrojo pasaulinio karo sodybos nebuvo, tad šioje vietoje jos atstatyti nebuvo galima.

Vyko net keli teismų procesai

Apie šią bylą „Atvira Klaipėda” rašė ne kartą.

Aštuonerius metus užtrukusiojoje byloje pirmuoju sprendimu 2014 metais Klaipėdos rajono apylinkės teismas patenkino UAB „Bostora” pareiškimą, nustatęs, jog bendrovei nuosavybės teise priklausančiame 10 ha žemės sklype esą buvo gyvenamasis namas su jo priklausiniais.

Tačiau 2018 m. procesas byloje buvo atnaujintas pagal Generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, prašymą. Tada įtarta, jog nustatinėjant buvusios sodybos faktą galėjo būti naudojamasi suklastotais dokumentais bei įtartinais archeologinių tyrimų rezultatais.

Tada jau po proceso atnaujinimo tas pats apylinkės teismas priėmė priešingą sprendimą – nepatvirtino fakto apie čia buvusią sodybą.

Beveik prieš metus „Bostoros” atstovai, paklausti, ar skųs šį sprendimą, kalbėtis su žurnaliste nepanoro, o prokuratūros, t.y. valstybės, garbę ginanti Klaipėdos apygardos prokurorė Edita Rutkauskaitė nesugebėjo paaiškinti, kaip šiuo atveju būtų elgiamasi su jau šioje vietoje stovinčiu pastatu – ar jis būtų griaunamas, ar ne, jei tokį pat sprendimą priimtų ir apeliacinė instancija.

„Aš nesiimu spręsti dabar nei sakyti, kas bus po to. Turim pavyzdžių, kaip yra buvę, Sabonio ten byla, dar kažkas, net nežinau, kaip ten baigėsi”, – neslėpdama susierzino tada kalbėjo ji.

Visgi paaiškėjo, jog „Bostora” sprendimą apskundė, tačiau nesėkmingai – Klaipėdos apygardos teismas ketvirtadienį verslininkų skundą atmetė.

„Apygardos teismas apeliacinio skundo netenkino ir konstatavo, kad procesas byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujintas pagrįstai, nes poreikis ištaisyti ankstesniu teismo sprendimu padarytas klaidas yra didesnis nei pareiškėjos nurodomas teisinio apibrėžtumo lūkestis. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sklype archeologiniais žvalgomaisiais tyrimais nustačius kultūrinio sluoksnio buvimą, neįrodyta, kad šioje vietoje buvo sodybvietė su gyvenamuoju namu. Į bylą pateiktoje 1944 m. spalio 27 d. aerofotonuotraukoje taip pat nebuvo užfiksuota sklype esanti sodyba ar jos griuvėsiai, sklype nei pamatų, nei kitokių statinių liekanų nėra. Pareiškėja teigė, kad teismas netinkamai įvertino liudytojo, gyvenusio ginčo žemės sklype buvusiame name 1941–1945 metais, paaiškinimus. Teisėjų kolegija, atmesdama šį apeliantės argumentą, pažymėjo, kad iš pateiktų liudijimų nėra įmanoma nustatyti konkrečios pastatų buvimo vietos, konkrečios vietovės. Be to, liudytojas teikė paaiškinimus apie laikotarpį, kai jam buvo 4–5 metai, o tai kelia abejonių liudijimų objektyvumu. Atkreiptas dėmesys į tai, kad liudytojas teigė, jog sodyba, kurioje jis gyveno, sudegė, tačiau vietovę tyrinėję specialistai gaisro pėdsakų toje vietoje nerado. Įvertinta ir tai, kad liudytojas, kurio paaiškinimais rėmėsi pareiškėja, nurodė, kad 1945 m. su šeima gyveno sodyboje į pietvakarių pusę nuo Plocio ežero, t. y. visai kitoje pusėje, nei yra ginčo sklypas”, – rašoma teismo pranešime spaudai.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos, tačiau dar gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Nustatyti buvusių sodybų vietas – sudėtinga

Pajūrio regioninio parko direktoriaus Dariaus Niciaus teigimu, parke atstatyti sodybas galima dviem atvejais: turint archyvinę kartografinę medžiagą, įrodančią, kad konkrečioje vietoje yra buvusi sodyba, arba, tokių dokumentų neturint, kreipiantis į teismą ir jame įrodinėjant buvusios sodybos faktą.

Pirmuoju atveju, jei iš Centrinio archyvo gautų dokumentų akivaizdžiai matyti, jog sodyba konkrečioje vietoje buvo, tą faktą patvirtina pati parko direkcija ir to pakanka, kad savininkas toliau galėtų tvarkytis jos atstatymo procedūras pagal šiuo metu veikiančius teisės aktus.

Antruoju atveju dažniausia teismai kaip įrodymais remiasi atliktais archeologiniais tyrimais, kurie, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, ne visada yra tikslūs ir iki galo patikimi.

„Sakykim, archeologai randa radinių ir iš tų radinių teigia, kad čia buvo gyvenamas namas. Ir yra buvę atvejų, kai ta archeologų nuomonė būdavo vertinama kaip pagrindinis įrodymas ar kaip tam tikra ekspertinė nuomonė, nors keliais atvejais paaiškėjo, kad archeologai nebuvo jau tokie nešališki. Taip pat buvo užfiksuota keletas atvejų, kai ir patys archeologai savo tyrimuose naudodavo netikslią kartografinę medžiagą, tai yra paimdavo seną žemėlapį ir jame atvaizduodavo dabartinį žemės sklypą, kuris yra ne toj vietoj, netiksliai”, – anksčiau „Atvirai Klaipėdai” yra sakęs D. Nicius.

Jo teigimu, dėl tokių archeologų veiksmų net buvo pradėti keli ikiteisminiai tyrimai, kurie vėliau buvo nutraukti, neįrodžius jų veiksmuose tyčios – konstatuota, jog archeologai tik suklydo, nes tyčinį veiksmą esą yra sunku įrodyti.

Dar viena problema, pasak D. Niciaus, yra ta, jog šalyje nėra vienos institucijos, turinčios ekspertinės institucijos statusą, kuri būtų atsakinga už tokių sodybų nustatymo faktus.

Dabar tai dažniausiai daro archeologai arba matininkai, kartais dar remiamasi ir istorikų pažymomis, kurios, pasak parko vadovo, dažniausiai būna abstrakčios, jose neretai beletristiškai prirašyta daug apie Karklės kaimą ir jo buvusį užstatymą, tačiau stokojama konkrečių faktų apie konkrečią vietą.

Jei skirtingoms šalims byloje atstovauja, pavyzdžiui, du skirtingi matininkai, abiejų nuomonės yra vertinamos kaip lygiavertės ir prilyginamos ekspertų išvadai.

„Atsiranda tokia problema, kad vienas sako juoda, kitas sako balta, tai kaip įrodyti, kuris yra teisus? Mes tokiu atveju turime dirbti kaip policija, kaip kriminalistai, su nepasitikėjimu, nes tai reikalauja tam tikrų specialių žinių ir atsiranda galimybės interpretacijoms. Problema ta, kad viskas palikta pačiam žmogui susirinkti tuos įrodymus, nes Lietuvoj nėra vienos oficialios institucijos, kuri atliktų tą darbą ir už tai būtų atsakinga”, – yra sakęs D. Nicius.

Pajūrio regioninio parko direktoriaus duomenimis, parko teritorijoje teisėtai sodybas yra atstatę kelios dešimtys savininkų, maždaug dėl 20 sodybų vyko teismai, kuriuose priimti ir savininkams ar žemių įgijėjams palankūs, ir keli nepalankūs sprendimai.

Šiuo metu Pajūrio regioninio parko direkcija daugiau teismuose bylų dėl sodybų jos teritorijoje atstatymų neturi.

Linas Kiaurakis, advokatas:

Konkrečiai su šia byla nesu susipažinęs, tačiau jeigu, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, buvo nustatyta, jog sodybos ten nebuvo, ką konstatavo jau ir apeliacinės instancijos teismas, tada sodybos ten ir turėtų nebelikti. Savo ruožtu sodybos savininkai turėtų teisę įrodinėti dėl to patyrę žalą bei teisę į žalos atlyginimą.