Europoje įvyko stebuklas. Nedaug tokių buvo. Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu šios šalies elektros perdavimo sistema kovo 16 d. buvo sinchronizuota su kontinentinės Europos perdavimo tinklais. Kitaip tariant, kariaujanti prieš agresorius Ukraina pasiekė savo politiškai deklaruotą tikslą anksčiau nei Baltijos šalys, kurios 2004 m. tapo ne tik NATO, bet ir Europos Sąjungos (ES) narėmis.

Kaip įvyko toksai stebuklas? Ukraina dar 2005 m. pasiprašė tapti ENTSO-E (Europos sisteminių operatorių sąjungos) nare ir kryptingai šio tikslo siekė. Kiek leidžia spręsti mano atmintis, Lietuva tokio politinio tikslo ėmė siekti bent penkmečiu vėliau. 2010 m. man teko būti liudininku, kaip Lietuvos pareigūnai iš „Litgrid” ENTSO-E metinėje konferencijoje neformalioje aplinkoje kalbino renginio delegatus atkreipti dėmesį į tokį Lietuvos norą. Dar tiksliau atsimenu, kad tie kalbinamieji delegatai gana skeptiškai reagavo į lietuviškus norus.

Dar sudėtingiau anais laikais buvo agituoti mūsų šiaurinius kaimynus Latvijoje ir Estijoje. Kokiais 2012 m. kalbinant estų nacionalinės energetikos tuometinį kompanijos „Essti Energia” vadovą iš jo teko išgirsti tokį atsakymą: „Sinchronizcija su Europa yra svarbi problema, tačiau, tiesą sakant, ji nėra tokia, apie kurią galvočiau iš ryto lipdamas iš lovos”.

Tiesą pasakius, dar praėjusiųjų metų pabaigoje girdėjau kai kuriuos su energetika susijusius pareigūnus tvirtinant, kad Ukrainos sinchronizavimo su Europa viltys yra iš fantastikos srities. Tačiau nuo kovo 16-osios Ukraina yra jau sinchronizuota su Europa, o mes laukiame 2025-ųjų.

Patys ukrainiečiai sako, kad jų prisijungimas atitiko force majeure (liet. nenugalimos jėgos) aplinkybes: vasario 23 d. ukrainiečiai pradėjo iš anksto su ENTSO-E suderiną ir integracijos plane numatytą izoliuoto darbo bandymą (vienas turėjo įvykti šaltuoju, kitas – liepą – šiltuoju metų laiku), tačiau kadangi kitą rytą šalyje prasidėjo karas, šalies Vyriausybė nusprendė nesiimti atgalinės integracijos į Rusijos sistemą ir toliau dirbti izoliuotu režimu, ES priėmė sprendimą Ukrainą integruoti į kontinentinę Europą. Kartu su Moldova, kuri sisteminiu požiūriu yra Ukrainos energetinė provincija.

Nereikia nuvertinti JAV politinių pastangų, kurios įkalbėjo Briuselį tokį sprendimą karo akivaizdoje priimti.

Kas reikšminga įvyko? Ukraina sudaužė paskutinę buvusios Sovietų sąjungos integracinę sistemą, ligi šiol vienijusią visas be išimties buvusia sovietines respublikas, nepaisant, kokiuose kariniuose ar politiniuose blokuose jos buvo. Paskutinę.

Didis klausimas – ar mums iš tikrųjų tokio pasiekimo teks laukti  ligi 2025-ųjų? Viena vertus, būtų logiška iki to termino įgyvendinti su ES sutartus techninius dalykus. Kita vertus, mūsų kaimynai Šiaurėje, akivaizdu, nesiveržia „kelio žemėlapio” įgyvendinti kaip įmanoma greičiau (panašiai kaip su suskytintųjų gamtinių dujų terminalu ligi 2014 m.) – prieš porą metų Latvija bei Estija atsisakė kartu su Lietuva kartu pamėginti, kaip trijų šalių perdavimo sistemos veikia nepriklausomai nuo rusiškos.

Taigi sakyčiau, kad sinchronizavimo procesą ir tikslą susijungti su ENTSO-E būtų verta įgyvendinti anksčiau nei 2025 m., kai numatyta „kelio žemėlapyje”.

Čia svarbus ne Ukrainos pavyzdys. Svarbesnis – Rusijos veiksnys. Atskleisiu mažą paslaptį: kalbant su mūsų energetikos sektoriaus atsakingais asmenimis, klausiant jų, kokių eibų šiame procese gali prisigalvoti Maskva, beveik visada sulauksi korektiško atsakymo, kad Rusija šiam procesui netrukdo. Esą nežinia, kaip bus vėliau, tačiau dabar – netrukdo bei nesipriešina. Tačiau išjungus diktofoną dažnai pasigirsta: būtina įvertinti tikimybę, kad Maskva, esant normaliems jos santykiams su Briuseliu, ims kartu su Baltijos šalimis piršti Kaliningrado regioną, gali reikalauti su Kaliningrado regionu sieti specialių jungčių už ES lėšas įrengimą, pastatyti specialias linijas elektros perdavimo tranzitui tarp Kaliningrado regiono ir „motininės” Rusijos ar bent Baltarusijos. Dar daugiau – būtų visai prasta jeigu Rusija sutiktų, kad Baltijos šalys palieka vieningą posovietinę elektros perdavimo sistemą su sąlyga, kad Rusija Kaliningrado regione pabaigia statyti atominę elektrinę (į kurios statybą sukišo beveik 2 mlrd, JAV dolerių) ir ją integruoja į ES kaip svarbų verslo objektą.