Pokario Klaipėdos istorijai pažinti skirtame rašinių cikle „Ką pasakoja archyvas” šįkart – apie 1948-1949 metų miesto valdžios sprendimus, susijusiu su Dange ir jos krantinėmis.

Miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, liudija apie tai, kad dabartinis Biržos tiltas atsirado per didelius vargus, kad visos krantinės per karą ir keturis po jo sekusius metus buvo smarkiai nugyventos. Archyve pavyko aptikti ir sprendimą, kuriuo vietoje nugriauto Biržos pastato nuspręsta sodinti medžius.

Dangės krantinės 1945 m. sausio 28-ąją. Cahnono Levino (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) nuotr.

Dideli vargai dėl tilto

1945 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas buvo priėmęs sprendimą dėl naujo tilto per Dangę šalia Laukininkų (dabar – Tiltų) gatvės statybos.

Susprogdintas Biržos tiltas per Dangę ir degantys pastatai senamiestyje 1945 m. sausio 28 d. miestą užėmus raudonarmiečiams. Chanono Levino (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) nuotr.

Juo buvo patvirtintas inž. mjr. Valkovskio projektas. Knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” istorikas Vasilijus Safronovas rašo, kad pagal jį buvo įrengtas tik medinis tiltas panaudojant senųjų Biržos tiltų įrengimų liekanas. Būtent juo pirmaisiais pokario metais ir vyko viskas autotransporto priemonių susisiekimas tarp šiaurinės ir pietinės miesto dalių. O pėstiesiems buvo skirtas dar vienas laikinas tiltelis. Anot istoriko, jau atstatymo metu šis tiltas buvo traktuojamas kaip laikinas: nebuvo atkurta jo pasukimo mechanika, tad Dangėje negalėjo vykti jokia laivyba.

Tarp 1948-ųjų VK dokumentų yra ir liudijantis, kad suplanuotos pakeliamo tilto per Dangę statybos (vieta nekonkretizuota) nevyko pagal planą. Jame konstatuota, kad miesto Tarybos nustatytas statybų terminas – 1948 m. birželio 1 d. – yra viršytas. Kaltais dėl to buvo įvardijamas Kelių ir tiltų tresto vedėjas drg. Dimašius, davęs baržą Karinės statybos skyriui Nr. 199, kad šis plukdytų į jūrą statybines atliekas neturėdamas atitinkamo VK Gorkomchozo leidimo, ir šio skyriaus vadovybė, paskandinusi minėtąją baržą kartu su kroviniu bei vis dar nepakėlusi jos nuo dugno.

Už tokius nusižengimus VK drg. Dumašiui buvo numačiusi skirti papeikimą. Karinės statybos skyriaus Nr. 199, pervadinto į Darbų viršininko valdybą Nr. 57, viršininkas drg. Stefanovas turėjo būti asmeniškai įpareigotas suorganizuoti baržos iškėlimo darbus ir pristatyti ją į tilto statybos vietą iki birželio 25-osios.

Kartu tokiu sprendimu buvo numatyta kreiptis į LTSR Ministrų tarybą, kad ši įvairioms naujo tilto statybų reikmėms skirtų 193 000 rublių. Iš pateikiamos išlaidų detalizacijos matyti, kad tilto statybų procese turėjo būti naudojamos dvi baržos.

1949-ųjų birželio 28 d. VK priėmė sprendimą dėl pakeliamo tilto per Dangę atstatymo. Jame rašoma, kad speciali komisija konstatavo, jog laikinojo tilto būklė buvo „itin avarinė” ir dėl to gali nutrūkti susisiekimas su kairiąją miesto dalimi. Dėl to šiuo vieninteliu tuo metu miesto tiltu leista važiuoti nesunkesnėms nei 10 tonų transporto priemonėms ir ne greičiau nei 5 km/h bei nurodyta nuolat stebėti tilto atramų būklę.

VK šiuo sprendimu įpareigojo Kelių ir tiltų tresto vedėją drg. Dimašių nedelsiant pradėti parengiamuosius tilto atstatymo darbus (projektavimą, sutarčių sudarymą ir kt.). Miesto Finansų skyriaus vedėjui drg. Beliūnui buvo nurodyta šiems parengiamiesiems darbams skirti 10 tūkst. rublių.

Atsakingu už techninę priežiūrą buvo paskirtas vyriausiasis Gorkomchozo inžinierius drg. Žalkauskas. Tilto atstatymo projektas turėjo būti parengtas iki liepos 15-osios.

Prie tilto statybų turėjo darbuotis jungtinės pajėgos: Klaipėdos energrajonas turėjo rūpintis elektrine tilto dalimi, Laivų remonto gamykla – mechanine, Jūrų prekybos uostas turėjo suorganizuoti 35 tonų plaukiojantį kraną, kad jis ant kranto iškeltų laikinojo tilto fermas ir kitas dalis bei išvalytų Dangės dugną, o bendrieji tilto statybos darbai, fermų ir kitų metalinių konstrukcijų suvirinimas buvo patikėtas Darbų viršininko valdybai Nr. 57.

Kad tiltas būtų atstatytas kuo greičiau, tuo suinteresuotos miesto įmonės buvo paragintos susikooperuoti ir kuo greičiau Kelių ir tiltų trestui skirti lėšų: Laivų remonto gamykla, Elektros stotis bei Celiuliozės ir popieriaus kombinatas – po 100 tūkst. rublių, „Trinyčiai”, Faneros fabrikas ir gamykla „Artojas” – po 50 000.

Visgi planai tikriausiai darbais taip ir nepatapo, nes V. Safronovas rašo, kad 1951 m. gegužę VK priėmė dar vieną sprendimą, kuriame buvo konstatuoja, jog vis dar vienintelis tuo metu šiaurinę ir pietinę jungęs tiltas buvo avarinės būklės ir jį būtina neatidėliotinai kapitaliai remontuoti, tačiau Kelių ir tiltų trestas to negali padaryti, nes jam trūko ir darbo jėgos, ir statybinių medžiagų.

Valstybinio projektavimo instituto parengtą tilto architektūrinio apipavidalinimo techninį projektą VK patvirtino tik 1954 m. balandį.

Tilto statybos. ok.ru nuotr.

O pats tiltas, pasukant į dešinę jo ašį ir pakeliant atlitudę, anot V. Safronovo, buvo baigtas statyti 1956-aisiais.

Paliepimo tvarkyti krantines niekas neklausė

1948-ųjų vasarį VK nusprendė sukurti ypatingąją trijų asmenų komisiją, kurios užduotis buvo užtikrinti sklandų pavasarinį ledų ir potvynio vandens nutekėjimą Dangės upe. Tokia užduotis buvo patikėta VK pirmininko pavaduotojui drg. Ivanui Sinycinui, Miesto skyriaus Vidaus reikalų ministerijos viršininko pavaduotojui drg. Artemovui ir Gokomchozo vedėjui drg. Zirjanovui. Analogiška komisija buvo sudaryta ir 1949-ųjų vasarį, tik jose draugus Artemovą ir Zirjanovą pakeitė jų pareigas perėmę draugai Nožnickis ir Tverijonas.

O 1948 m. metų rudenį VK buvo nusiteikęs sureguliuoti laivų eismą Dangėje. Sprendimo projekte buvo numatyta, kad Upių uosto laivai turėjo būti švartuojami kairiojoje krantinės atkarpoje nuo pasukamojo tiltelio iki Jono kalnelio, o Jūrų prekybos uosto – dešiniajame krante nuo žiočių iki sugriauto buvusio Karlo (dabar – Pilies) tilto. Kariniam laivynui buvo numatyta dešinioji Dangės krantinė tarp sugriautojo Karlo ir atstatyto laikinojo Biržos tiltų.

Buvo numatyta uždrausti Dangėje švartuoti Žvejybos uosto, Aktyvios žvejybos bazės, Baltijos techninio laivyno, Darbų viršininko valdybos Nr. 57 ir kitų organizacijų laivus, nebent tik force majore atvejais.

Žvejybos tralerio „Komjaunuolis” kapitonas Loza kairiojoje Dangės krantinėje 1947-aisiais. Aleksandro Šestakovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Taip pat sprendimo projekte buvo numatyta, kas turi rūpintis tinkama konkrečių krantinių technine būkle ir atlikti būtinus jų remonto darbus. Kairiojoje krantinėje nuo žiočių iki pasukamojo tiltelio prievolė buvo numatyta Laivų remonto įmonei, toliau iki Jono kalnelio – Upių uostui, nuo kalnelio iki geležinkelio tilto – palei krantines esančioms įmonėms.

Dešiniojo kranto nuo žiočių iki buvusio Karlo tilto likučių priežiūrą buvo numatyta pavesti Jūrų prekybos uostui, krantines iki Biržos tilto – kariškiams, nuo jo iki Statybos valdybos – Kelių ir tiltų trestui, o likusią atkarpą iki Faneros kombinato – palei krantą esančioms įmonėms.

Reikiamą gylį upėje turėjo užtikrinti Upių laivyno Techninis kelių skyrius. O Upių uosto viršininką drg. Mekyševą buvo numatyta įpareigoti iki 1949 m. navigacinio sezono prie Dangės ir Smiltynėje pastatyti lengvo tipo paviljonus ir įrengti „patogumus” keleivių krantinėse.

Kaip laikomasi nustatytos plaukiojimo tvarkos turėjo kontroliuoti Gynybos ministerijos Lietuvos baseino apsaugos tarnybai.

Kitu sprendimo projektu buvo numatyta uždrausti Dangėje plaukioti techninės apžiūros nepraėjusiems laivams, mesti į upę atliekas. Numatomas maksimalus leistinas plaukimo greitis – 5 km/h.

Nepaisiusiems tokių taisyklių buvo numatyta bauda iki 100 rublių arba iki 30 dienų trukmės priverstiniai darbai.

Tačiau 1949-ųjų liepą VK konstatavo, kad anas jo sprendimas dėl Dangės krantinių priežiūros yra nevykdomas. Kartu konstatuota, kad dėl to Dangės krantinės jau yra katastrofiškos būklės ir netinkamos eksploatuoti, joms būtinas skubus remontas.

Tad VK nusprendė nuo rugpjūčio 1-osios uždrausti visoms organizacijoms švartuoti laivus prie Dangės krantinių ir vykdyti krovos darbus – išimtis buvo numatyta tik keleiviniams laivams.

Kad būtų nustatyta tiksli krantinių būklė ir reikiami remonto darbai, buvo sudaryta komisija, kuriai iki rugpjūčio 10-osios buvo nurodyta apžiūrėti visas krantines ir parengti „orientacinį planą”. Dėl lėšų remontui VK kreipėsi į LTSR Ministrų tarybą.

Vietoje pastatų – medžiai

1949-ųjų birželio 14 d. VK priėmė sprendimą dėl dešiniajame Dangės krante, vietoje nugriauto biržos pastato susiformavusios aikštės sutvarkymo ir apželdinimo.

Biržos rūmai dešiniajame Dangės krante 1945 m. sausio 28 d. dar buvo visai gerai išsilaikę. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Šiuo sprendimu miesto vyriausias architektas Albertas Cibas buvo įpareigotas per dieną parengti atitinkamą darbų planą, o aikštės apželdinimu iki metų galo turėjo pasirūpinti Žaliojo tresto vadovas drg. Vidingis. Gorkomchoz vedėjas drg. Tverjonas per 3 dienas VK turėjo pristatyti darbų grafiką, į kurį turėjo būti įtrauktas ir 1500 kub. m žemės atvežimas.

Pastatų liekanos dešiniajame Dangės krante 1946-aisiais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

27 000 šiems darbams reikalingų rublių buvo nurodyta surasti miesto Finansų skyriaus vedėjui drg. Beliūnui.