P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

Dėl Klaipėdos – skandalingi pareiškimai

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-04-10


Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomus dokumentus vartanti „Atvira Klaipėda” šįkart pasakojo apie padėtį Klaipėdos krašte 1920-aisiais.

Tuomet prie Lietuvos norinčius jungtis mažlietuvius šokiravo Lietuvos atstovo Vokietijoje pareiškimai šios šalis spaudai.

Svarbi rezoliucija priimta Klaipėdoje

1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įsteigta Prūsų Lietuvos tautinė taryba (arba Mažosios Lietuvos tautinę taryba), po poros savaičių paskelbusi vadinamąjį Tilžės aktą, kuriuo reikalauta Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos, o 1919 m. balandžio 8 d. Versalio taikos konferencijos pirmininkui įteikusi reikalavimą Rytprūsių lietuviškąsias sritis – iki Labguvos, Įsruties, Gumbinės, Darkiemio ir Geldapės – priskirti prie Didžiosios Lietuvos, galiausiai persikėlė į Klaipėdą, nes nuo Vokietijos buvo atskirtas tik Klaipėdos kraštas.

Mažosios Lietuvos tautinės tarybos žymiausi veikėjai 1921 m. Mažosios Lietuvos enciklopedijos archyvo nuotr.

Jau Klaipėdoje 1920-ųjų vasario 21 d. ji paskelbė savo poziciją dėl atskirtojo krašto likimo. Algirdas Mikas Žemaitaitis, remdamasi to meto spauda, „Mokslo Lietuvoje” paskelbtame straipsnyje rašo, kad apie 80 tarybos narių buvo susirinkę „Viktorijos“ viešbutyje.

Tarybos priimtas sprendimas, kurio kopija, patvirtinta jos generalinio sekretoriaus Erdmono Simonaičio, dabar saugoma LCVA, skelbė, kad „vienu balsu nutarta pareikšti savo valią ir reikalavimą, idant tas nuo senų senovės lietuviu tautos gyvenamas ir prieš jos norą atplėštas kraštas, kurs ir ekonomijos atžvilgiu sudaro su Lietuva vieny organingą vienatą, tuojau neatidėliojant būtų vėl sujungtas su Lietuva į vieną bendrą valstybę”.

Taryba skelbė, kad siekiant šių tikslų siųs savo atstovus į Lietuvos Steigiamąjį Seimą ir Valstybės Tarybą.

„Atsižvelgdama į skirtinas sąlygas, kuriose teko tam kraštui gyventi per penkis šimtus su viršum metų atskirtam nuo Lietuvos, Lietuvių Tautos Taryba išrenka iš savo tarpo specialinę komisiją, kuri išdirba Steigiamajam Lietuvos Seimui patvirtinti ypatingas normas, kuriomis turės būti tvarkomas, atsižvelgiantį į Mažosios ir Didžiosios Lietuvos reikalus, vietinis to krašto valdymas bendroje Lietuvos Valstybės valdymo sistemoje”, – dėstoma sprendime.

Juo taip pat buvo kreipiamasi į kraštą pradėjusią valdyti Antantę su trimis konkrečiais pageidavimais:

1) tuojau panaikinti senąją muitų sieną ir perkelti ją prie Nemuno linijos pavedus tą naują sieną Lietuvos Valstybės muitinių kontrolei ir josios kariuomenes apsaugai;

2) tuojau pavesti geležinkelius, paštą ir telegrafą, ir telefonus bendrajai Lietuves susisiekimo administracijai;

3) tuojau pavesti Lietuvos Valstybei naudotis Klaipėdos uostu ir Nemuno srove.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Geriau patylėti

1920 m. kovo 12 d. Klaipėdos krašto direktorijos nariu paskirtas E. Simonaitis balandžio 23-iąją rašė „labai slaptą” pranešimą Lietuvos premjerui Ernestui Galvanauskui. Jame pirmiausiai buvo reiškiamos pretenzijos dėl Lietuvos atstovo Vokietijoje Juozo Purickio (Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotr.) pasisakymų šios šalies spaudai.

„Pasakęs D-ras P. Lietuva turi kuogeriausius santykius su Vokietija turėti. Ji turi tarp Vokietijos ir Rusijos tarpininkauti tiltu būdama. Šiandien kur Vokietija visiškai nuo Santarvės prigula, per laikraščius pabrėžti, jog reikalinga Lietuvai kuo anksčiausius sąryšius su Vokietija turėti, rodos ne per gudriausias žygias. Bet tai dar viskas būtų ištrivotina. Ką mes Prūsų Lietuviai nesuprasti galime, tai yra tas, ką D-ras P. apie atskirąjį dalį Mažosios Lietuvos sakė, – būtent mūsų krašto gyventojų sudėjimas nepateisina jos priglaudimą prie Didž. Lietuvos, ir jis nežinąs, kodėl Santarvė šitą kraštą atskyrusi ir dar visiškai neaišku, ką Santarvė su šitu kraštu pradėsianti. Lietuvai mūsų kraštas tautiškos reikšmės visai neturįs, o kadangi Klaipėdos uostas Lietuvai reikalingas, tai turis mūsų kraštas tik ekonomiškos reikšmės. Dėl mūsų krašto nereikalinga Lietuvai su Vokietija bile kaip susipykti. Šitas klausimas gali būti išrišamas taip, kad Vokietija užganėdinta būsią. Purcikis peikia ir tuos, kurie ir Tilžėje agituoja. Pirm kelių mėnesių buvo P. kitam žurnalistui panašiai išsitaręs. „Balsas” jau prieš tokį pasiuntinio pasielgimą protestavo. Aš turiu iš savo pusės griežčiausį protestą prieš tokį Lietuvos atstovo veikimą pakelti. Jeigu jis apie mūsų kraštą tikrų informacijų neturi, tai reikia jam tylėti. Jis pareiškia, jog Lietuva mūsų visai nenori, ji tik nori uostu naudoties. Per tokį netikusį veikimą gali mūsų krašte dar nubalsavimas prileidžiamas būti. Ant okupantų padarė minėtas pareiškimas dabar o taipojau pirmą kartą labai blogą įspūdį”, – dėstė E. Simonaitis.

Mažlietuvis prašė, kad Vyriausybės vadovas jam praneštų, ar Lietuvos valdžios nuomonė dėl Klaipėdos krašto sutampa su J. Purickio pareiškimais.

Kartu šiame rašte E. Simonaitis tikino, kad „visi Vokiečiai, išskyrus mažą saujelę šiovinistų, prie Lietuvos glaustis nori vien iš ekonomiško atžvilgio”. Anot jo, „pirkliai buvo iš Vokiečių pirmiausieji, kurie suprato, kad prie Lietuvos glausties reikia, bet žinoma bijosi jie, kad vadinamieji didlietuviai galėtų juos praryti” ir dėl to reikalauja „kiek galint liuosybės”.

E. Simonaičio teigimu, tuo metu kraštą valdžiusių prancūzų politika „kaslink priglaudimo kolkas dar neaiški”.

Susisiekimas su Klaipėda – itin sudėtingas

Viename iš nedatuotų to meto dokumentų dėstoma, kad dėl to, jog Klaipėdos kraštas nepriklausė Lietuvai susisiekimo ministerija turėjo „didžiausius nepatogumus”.

„Ant gelžkelių linijos Mažeikiai-Prekulnas-Kretinga-Bajorai-Klaipėda mūsų traukiniai prieina tiktai iki Kretingos st. (3 kilometrai nuo Bajorų) ir 36 kilometrai nuo Klaipėdos. Prie Kretingos stoties nėra nei depo, nei vandentraukio, nei apsukimui rato garvežiams, nei stoties atsarginių kelių. Todėl prie atgal ėjimo traukinių garvežiai turi eiti tenderiu pirmyn, kas techniškos atžvilgiu pavojinga ir blogai atsiliepia į sveikatą garvežių brigadų, labiausiai žiemos laiku; keleiviai, važiuojantieji į Klaipėdą, dėl 26 kilometrų turi persėsti Bajoruose į kitą traukinį, prekės turi būti perkraunamos ir t. t. <…> Gelžkelių linijoje Šiauliai-Požerunai-Lauksargen-Pogegen-Klaipėda taipgi mūsų keleiviniai traukiniai vaikščioja tiktai linijoje Šiauliai-Požerunai, traukiniai gi Klaipėdos apylinkės vaikščioja atskirai linijoje Lauksargen-Pogegen ar atskirai linijoje Pogegen-Klaipėda: iš tos priežasties keleiviai važiuojantieji iš Šiaulių į Klaipėdą turi kęsti daugelio nepatogumų, būtent: pirmą sykį persėsti Pažerūnuose į perdavimą traukinį į Lauksargę (4 kilometrai) antrą sykį persėsti st. į traukinį, einantį į Pogegeną, ir trečią sykį persėsti Pogegeno stotyje į traukinį, einantį į Klaipėdą. Visi kroviniai einantieji iš Lietuvos dabar turi būti būtinai perkraunami Lauksargėje”, – apie problemas geležinkelio srityje rašoma šiame rašte.

Čia taip pat buvo dėstoma, kad iš Klaipėdos krašto visuomenės organizacijų ir atskirų piliečių būdavo gaunama labai daug skundų, jog iš Lietuvos gauna „labai nereguliarią korespondenciją”. Laikraščiai iš Kauno keliaudavo net 7-10 dienų.

„Taipogi labai blogi ir telefonu ryšiai: iš Kauno Klaipėda beveik visuomet galima iššaukti ir gerai kalbėti, tuo tarpu, kai Klaipėdos Krašto piliečiai su Kaunu beveik negali susikalbėti, nes jiems atsakoma, kad linijos, arba užimtos, arba sugędę”, – rašoma rašte.

Jame buvo apžvelgta ir vandens transporto padėtis.

Garlaivis prie pietinio rago (dabar – Kruizinių laivų terminalas). Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Krovinių-keleivių garlaiviai daro dabar savo raisus tarp Kauno ir Klaipėdos tiktai su persedimu Smaleninkuose; apart nepatogumų, kurie kįla iš persėdimo ir prekių perkrovimo priežaščių, kad gerai dabartiniose sąlygose aprūpinti vandenium susisiekimą tarp Kauno ir Klaipėdos reikalinga yra dvigubas garlaivių skaičius. Kursavimas gi atskirų garlaivių tarp Klaipėdos ir Smaleninkų prie dabartinės sulyginamai nedidelės prekių kiekybės ir iš finansinio atžvilgio vargiai galėtų išsilaikyti be Valdžios paramos”, – rašoma rašte.


    2022-04-10

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt