Mūsų bičiulių gerumo dėka nuo pirmadienio atvertėme naują „Atviros Klaipėdos” istorijos lapą – čia pirmuosius savo tekstus ukrainiečių ir rusų kalbomis paskelbė Klaipėdoje prieglobstį radusi Ukrainos žurnalistė Daria Rastorgujeva-Kucenko.

Atsiliepę į prašymą padėti nors keliems mėnesiams sudaryti galimybes Darijai Klaipėdoje užsiimti tuo, ką geriausiai moka – rašyti, mūsų bičiuliai pervedė 3081 eurą paramos. Su Darija sutarėme, kad tai bus jos fondas keturiems mėnesiams – jį išmokėsime kaip autorinį atlyginimą.

Kiek tik leis laikas ir jėgos, kai kuriuos rusiškai Darijos surašytus tekstus išversime ir į lietuvių kalbą. Šįkart – Darijos pasakojimas apie tai, kaip ji pasiekė Klaipėdą.

Darija su dukra. 

Vasario 24-oji. Rytinis dušas, kavos puodelis, pusryčiai dukrai. Apie tai, kad į mano šalį atėjo karas sužinojau iš kolegos – skambutis 5.45 val. nutraukė man o rytinį ritualą. Trumpam pasirodė, kad aš vis dar miegu, lyg būtų sapnas sapne, bet ranka nepatikliai ėmė siekti televizoriaus pultelio. Kultūriniame Ukrainos centre – Charkove – mano sesuo. Ar ji gyva???

Iš inercijos vis tiek ruošiausi į darbą, skambinau kitiems savo kolegoms, o dešimtmetės dukros nusprendžiau į mokyklą neleisti, su ja sutiko pabūti močiutė. 

Mums, Lugansko srities televizijos darbuotojams karas netapo netikėtumu, mes taip gyvenome paskutinius aštuonerius metus – už keleto kilometrų nuo mūsų visą šį laikotarpį jau egzistavo neteisėtai susikūrusios vadinamosios Lugansko ir Donceko liaudies respublikos. Nuolat važiuodavome kurti siužetus į pirmąsias mūsų karių pozicijas, filmuodavome mokyklose, darželiuose ir gyvenamuosiuose kvartaluose, kuriuos apšaudydavo priešiškos grupuotės. Maždaug prieš tris savaites iki karo pradžios apšaudymų buvo padaugėję, daugėjo ir aukų, taip pat – civilių. 

Pirmąją karo dieną visgi taip ir nebenuėjau į darbą, bet darbas atėjo į mano namus. Žurnalistas, operatorius, naujienų redaktorius su žmona, dukra ir mielu zuikučiu, redaktorius ir tiesioginių laidų vedėjas su žmona ir katinu Šeldonu, montažo režisierius su sūnumi – visi jie įsikūrė mano bute, nes jų daugiabučiuose nebuvo rūsių. Mano name rūsys buvo, o priešais stovinčiame name – ir slėptuvė. 

Visiems kartu mums atrodė ne taip baisu, o ir lengviau dirbosi tokiame improvizuotame štabe. Dirbome po 20 valandų per parą, kad mūsų sekėjai operatyviai gautų informaciją iš pirmų lūpų. Vieni skambindavo kariškiams, miestų ir kaimelių vadovams, kiti iššifruodavo pokalbius, treti – redaguodavo gautą informaciją. 

Retkarčiais, griaudinti ir švilpiant sprogmenims, mūsų vaikinai bėgdavo pirkti maisto, nes dirbo vis mažiau ir mažiau parduotuvių, pasirinkimas darėsi vis menkesnis. Aš su Lena, naujienų redaktoriaus žmona, kai sienos ir langai nedrebėdavo nuo sprogimų, gamindavome valgį 11 žmonių ir bandėme iššluoti rūsio dulkes. Kai sproginėti imdavo visai šalia, leisdavomės į rūsį. Kartu su kaimynais susirinkdavome apie 30 žmonių, tarp kurių – šeši vaikai, kurių mažiausiajam neseniai buvo sukakę tik metukai. 

Darija su dukra rūsyje apšaudymų metu. 

Aštuoniasdešimt metų perkopę kaimynai į rūsį leistis neskubėjo, jie įsikurdavo pirmame namo aukšte. Močiutė Ana klausė: „Daša, negi aš, gimusi Antro pasaulinio karo metais, ir numirti turėsiu karo metu?”. Kolega, kurio mama mirė prieš mėnesį iki karo pasidžiaugė, kad jai jau nebeteko matyti šitų baisybių. 

Rūsyje mes ir valgėme, ir miegojome. Dirbome toliau, bet su dauguma kaimų, gyvenviečių ir miestų vadovų jau nebepavykdavo susisiekti, nes orkai okupavo dalį mūsų šalies teritorijos.

Dienos ir naktys rūsyje. 

Jautėme, kaip keičiasi žmonių poreikis informacijai – pirmomis dienomis visus domino, kur ir kas bombarduojama, o kuo toliau, tuo labiau visi norėjo sužinoti, kur gauti humanitarinės pagalbos su maistu, vaistais, kaip galima evakuotis. Dabar į mūsų vis dar tebeveikiantį informacinį štabą nepaisydami jų gyvybei kylančio pavojaus vis rašo okupuotose teritorijose likę drąsus žmonės, kurie praneša apie judantį priešą, jo pajėgų dydį, o mes tuos duomenis perduodama atsakingoms institucijoms.

10 dienų aš atsisakiau palikti savo butą Severodonecke. Visas tas dienas buvau neišsimiegojusi ir neprivalgiusi, nuolat jaučiau nervinę įtampą, bet pabėgti nenorėjau. Kaip dabar, taip ir dabar tikiu mūsų gynėjų pergale, nors niekingi priešai jau sugriovė praktiškai visą mano miesto infrastruktūrą – sudegė ar buvo subombarduoti gyvenamieji namai, parduotuvės, švietimo įstaigos, nėra nė vieno rajono, kuris būtų likęs sveikas.

Dega vienas seniausių Severdonecko pastatų.

Lugansko srities karinės administracijos vadovo Sergejaus Gaidajaus teigimu, šiuo metu Severodonecke dar liko apie 20 000 gyventojų, o iki karo jų buvo 130 000. Mano mieste atsirado naujos kapinės – dar prieš 50 dienų ten buvo tik šeši kryžiai, o dabar jau daugiau nei 400…

Naujosios Severdonecko kapinės. Tolumoje – dūmai, kylantys iš subombarduotų gyvenamųjų namų. 

Visgi suprasdama, kad rusų kariai nieko nepasigailės, ypač karių ir teisėsaugos institucijų pareigūnų šeimų, savanorių, žurnalistų, po ilgų kolegų įkalbinėjimų aš nusprendžiau trauktis. Tėvai atsisakė išvažiuoti, tad pasiėmiau dukrą, pasidžiaugiau, kad nebuvome įsigiję katino, ir išvažiavome. Daiktų nesirinkau – iš anksčiau buvo sukrauti du ekstriniai krepšiai (vienas mano, kitas – dukros), su jais ir išvažiavome. Dokumentai, prožektorius, vanduo, pinigai, atidėti kosmetiniam butu remontui, nedidelė vaistinėlė ir skėtis – su tuo ir pajudėjau į draugišką šalį. 

Išvažiavimas iš Severodenscko tapo rimtu išbandymu – surasti, kas ryžtųsi važiuoti lekiant kulkoms ir sproginėjant bomboms buvo praktiškai neįmanoma. Kolegos skambino dešimtimi numerių – arba neatsakydavo, arba sutikdavo vežti už visus pasaulio pinigus. Galiausiai šiaip ne taip pasisekė, atsidaro drąsuolis, kuris už 8000 grivnų (250 eurų) nuvežė 60 km į kaimyninę Donecko sritį, į Lymano geležinkelio stotį. Iš Lugansko srities tą dieną išvažiuoti traukiniu nebuvo įmanoma – rašistai nuolat viską apšaudė. Ukrainos kariškiai, pamatę automobilyje vaiką, tik patikrino dokumentus ir palinkėjo gero kelio. Geležinkelio stotyje pasidarė ramiau, tik vis ateinant naujiems keliams garsiai atsidarančios durys priversdavo krūpčioti. Po trijų valandų patekome į traukinį. 

Norinčiųjų išvažiuoti buvo daug. Mūsų kupe įsitaisė penki suaugusieji ir keturi vaikai. Įlipusiems į traukinį Kramatorske pasisekė mažiau – jie visą kelią turėjo praleisti koridoriuje ir šaltame vagono tambūre. Nepaisant didelio keleivių skaičiaus traukinyje buvo tylu – netriukšmavo bei suaugę, nei vaikai, net ir naminiai gyvūnai laikėsi tyliai. Po kurio laiko tylą sudrumstė sirenos – būtent tada pirmą kartą supratau, kas yra oro pavojus, nes iki tol Lugansko srities iš oro nebuvo bombardavę. O Kramatorsko gyventojai savo telefonuose jau buvo įsidiegę specialias programėles, kurios garsiniu signalu pranešdavo apie galimą bombardavimą. Vienu metu pradėjo „šaukti” apie šimtas telefonų, o žmonės iš įpratimo ėmė gultis ant grindų. 

Kelionė ir toliau nebuvo rami – vis girdėjosi sprogimai, traukinį siūbuodavo sprogimų bangos, tačiau palydovės ir toliau sąžiningai dirbo savo darbą: tvarkėsi, ruošė kavą ir arbatą, dalino humanitarinę pagalbą, kurią stotyje parūpino savanoriai. Kartais dėl apšaudymų traukinys sustodavo, keisdavo maršrutą. Tik po beveik dviejų parų pasiekėme Lvovą. 

Kad patektume į nemokamą traukinį, vežusį iš Lvovo į Lenkiją, su dukra stovėjome apie trijų kilometrų eilėje, kurios plotį sunku nusakyti. Apsirengusi gana plonai ketvirtą stovėjimo valandą supratau, kas neištversime. Naktį buvo labai šalta, rankų ir kojų pirštų nejaučiau, dukra pirmą kartą nuo karo pradžios ėmė verkti, o vėliau ėmė užmigti stovėdama, vis gaudydavau, kad nepargriūtų. Tada nusprendžiau važiuoti autobusu. Eilė buvo ir ten, bet ne tokia milžiniška, galbūt dėl to, kad čia už kelionę vienam žmogui reikėjo mokėti 2500 grivnų. Tačiau ir į autobusą patekome tik vos vos – nepažįstamos moters dėka, kuri matydama mano dukros būklę užleido savo vietą.   

Dar baisesnė eilė buvo prie valstybinės sienos. Muitinės koridorius buvo užkimštas lengvųjų mašinų ir pilnutėlių autobusų. Mums teko laukti 14 valandų. Laukimą šiltesniu padarė savanoriai, pastatę abipus kelio palapines. Jie vaišino kava ir arbata, dukra pirmą kartą čia paragavo greito gaminimo makaronus. Žmonės čia gavo ir apklotus, vaikai – knygų ir žaislų. Tokio rūpesčio dėka laikas bėgo greičiau. Patikrinus dokumentus atsidūrėme Lenkijoje, kur mus irgi sutiko savanoriai. Ir taip buvo visur, kur tik sustodavo mūsų autobusas – iki pat Varšuvos. 

Varšuvos stotyje mums sutiko iki tol man nepažįstamas vyras – senas mano sesers, kuri tuo metu bandė palikti Charkovą, pažįstamas. Jis savo žmona priglaudė mus savo bute, pamaitino, o kitą dieną palydėjo padėdamas susitvarkyti reikalus. Vakare jis perdavė mus iš savo rankų į kitas rankas – mano kaimynei, kuri su dviem vaikais ir vyru atvažiavo į Varšuvą mikroautobusu. Su jais buvo ir kaimynė sesuo su dviem savo vaikais ir šuniuku. Visa ši didelė kompanija ir patraukė į Lietuvą. Beje, tai tapo pirmąją mano kelione į užsienį.  

Eilė prie į Lietuvą vežančio autobuso.

Visą kelią nuo Severdonecko ik Klaipėdos aš jaučiau gėdą, kad nesugebėjau įtikinti arba jėga išvežti ir savo tėvų iš degančio miesto, kad mano kolegos pasiliko, kad be dalyvavimo informaciniame kare ir finansinės paramos kariuomenei nieko daugiau nepadariau. Visą tą laiką vis palaikiau ryšį su kolegomis, naujienų redaktoriumi Sergejumi Okiševu, mes vis skelbėme žinias „Telegram” kanale. Aš maldavau ir juos išvažiuoti ir beveik nepajutau kaip atsidūrėme Marijampolėje. 

Čia mus sutiko labai šiltai, išdalino informacinius lapelius, kur reikia kreiptis dėl pagalbos. Visą kelią vis skambinome įvairiems internete rastiems butų nuomotojams ir agentūroms. Dauguma sakė, kad butai jau išnuomoti, pasitaikė ir kategoriškai atsisakiusių nuomoti butą ukrainiečiams. Kovo 9-osios vakare, kai jau praradome viltį bet kur apsistoti, mums nusišypsojo laimė – gavome butą.

Nuo „Akropolio” mus vežęs taksistas sakė, kad gyvensime pačiame centre ir bus į ką pažiūrėti, bet aš svajojau tik apie vonią ir galimybę išsimiegoti. Visgi pirmas tris naktis to padaryti nepavyko – vis pažadindavo pakeliamo tilto vibracija garsas, kurį jis skleidžia pravažiuojant transportui. Tas garsas primena sprogimus – pažadinta kelias valandas nebeužmigdavau ir žiūrėdavau į tamsą. Dabar jau prie to pripratau. Ramiau miegasi ir dėl to, kad visi mano giminaičiai, draugai, kolegos ir pažįstami jau yra saugesnėse vietose. Kai kurie irgi išvažiavo į užsienį, bet dauguma liko Ukrainoje. Mes visi ir toliau dirbame bei tikime, kad Ukraina laimės. Na ir kas, kad priešas mus „išlaisvino” iš mūsų namų, darbų, įprastinės buities. Jis nesugebėjo atimti iš mūsų tikėjimo valstybe: drąsia, laisva, stipria. 

Visa tai aš bandžiau rašyti neutraliai, lyg atsitraukusi, bet pasinerti į netolimą praeitį visa galva, visa širdimi iki šiol labai sunku. Labai skaudu girdėti, kas dabar dedasi tėvynėje, mano mieste, skaudu matyti vaizdo siužetus ir fotografijas, skaudu skaityti asmeninius pranešimus ir sekėjų, vis dar turinčių būti slėptuvėse ir kenčiančių maisto bei vaistų nepriteklių. Visgi kaupiu jėgas, kad pradėčiau naują gyvenimą čia, Klaipėdoje – mano vaikas eina į mokyklą, turime stogą virš galvos, darbą.