P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

„Klaipėda negali sukurti modernaus uosto”

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-05-01


Remdamiesi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomais dokumentais toliau pasakojame apie padėtį Klaipėdoje 1921-aisiais ir su šiuo kraštu susijusius įvykius.

Šįkart – apie vokiškos spaudos atsiliepimus dėl Lietuvos užsienio reikalų ministro pasisakymų, diskriminacinę tvarką Lietuvos gyventojų atžvilgiu ir duomenis apie to meto padėtį uoste bei visose krašto pramonėje.

Įžvelgė ministro nenuoširdumą

Viename iš šio ciklo rašinių „Atvira Klaipėda” jau rašė apie Klaipėdos krašto direktorijos nario Erdmono Simonaičio 1920 m. kovo 12 d. Lietuvos premjerui Ernestui Galvanauskui siųstą „labai slaptą” pranešimą, kuriame jis piktinosi Lietuvos atstovo Vokietijoje Juozo Purickio (nuotrauka iš žurnalo „Trimitas) pasisakymais šios šalies spaudai.

Atrodo, kad karjerą padaręs ir nuo 1920 m. birželio Kazio Griniaus vyriausybės užsienio reikalų ministru tapęs J. Purickis ir toliau buvo nusiteikęs viešai kalbėti Vokietijai patinkančius žodžius, tačiau jie spaudos buvo sutinkami nepatikliai.

Tarp Klaipėdos krašto dokumentų bylų yra 1921-ųjų rugsėjo 7 d. datuotas raštas „Vokiečių spaudos balsai” su Lietuvos telegramų agentūros ELTA Berlyno skyriaus antspaudu.

„Tilsiter Zeitung” praneša apie pasikalbėjimą, kuriame Lietuvos Užsienių reikalams Ministeris Puryckis vėl kalbėjęs apie Klaipėdos kraštą. Ministeris paaiškinęs, Lietuvos Vyriausybė visai nenori, kaip tam tiktos pusės pranešama, daryti bet kokios prievartos Klaipėdai. /? Žiūr. mūsų pranešimus apie projektuojamą okupuotę!/. Vis dėlto tai gyviausias lietuvių noras, kad Klaipėdos kraštas, taikos sutarties išplėštas Vokietijai, ir numatomu laiku neturįs kokių šansų priklausyti jai būtų su Lietuva sujungtas. /!/. Kokia forma tas turi įvykti, tai tam tikrų derybų klausimas, kurias Lietuva norinti taip nukreipti, kad Vokietijos interesai būtų pilnai apginti. Siauras ryšius su Lietuva esąs galimas, be kokių Klaipėdos savyvaldybos nuostolių. Lietuviai nenorį priespaudos politikos. Taip, kaip Lietuva teikia ir kitoms tautoms pilnos kultūrinės, religinės ir tautinės laisvės, /?/ taip pat, savaimi suprantama, nepalies Klaipėdiečių apsisprendimo teisės. /??/ Savystovia valstybė vargiai Klaipėda begalėtų gyvuoti. /!?/ Nesuprantamas dalykas esąs, kad Klaipėdos srity esama žmonių, norinčiu sąjungos su Lenkija /?/, kurie tuo noru žaidžia”, – rašoma dokumente.

Visgi šis laikraštis, anot pranešimo, abejojo J. Purickio nuoširdumu, nes kartu priminė, kad neseniai kalbėdamas su bolševikų leidiniu „Novyj put” teigė, jog Klaipėda turi priklausyti Lietuvai, „kitokio išėjimo nesą / jo nuomone/”. Anot laikraščio, savarankiškas Klaipėdos kraštas turėjo žymiai daugiau šansų gyvuoti nei pati Lietuva, „apie kurios sunkią vidaus ir užsienio padėtį žinoma iš visos straipsnių eilės”.

„Su p. Puryckio taip skiriančiaisiais vienas nuo kito pareiškimais ir su visa Kauno vyriausybės politika ir negalimu būdu vedamos didžlietuvių propagandos turime atsargiai skaitytis”, – cituotas laikraštis.

Muitininkai siūlė kovoti su diskriminacija

Į Klaipėdos krašto bylas yra nugulęs ir 1921-ųjų spalį Jurbarko muitinės viršininko B. Jonyno raštas Muitinės departamentui, kuriame jis atkreipė dėmesį į lietuvius diskriminuojančią ir finansiškai neteisingą sienos su Klaipėdos kraštu kirtimo tvarką.

„Norintieji keliauti į Mažąją Lietuvą Lietuvos piliečiai, apart mus savivaldybių leidimų peržengti sieną, dar turi turėti prancūzų Mažajai Lietuvai atstovo leidimą (grenzübertrittsschein), kuris jokios reikšmės neturi, nes nebuvo atsitikimo, kad kas nors jį nebūtų gavęs; reikalavimas turėti tuos leidimus matomai pamatuotas tik tuom, kad imti už juos po 20 auks; leidimai tie išduodami 1 ir 3 mėnesiams. Gi nuo keliaujančių Lietuvon Mažosios Lietuvos pasienio piliečių, mes reikalaujam tik pasienio savivaldybių bei policijos leidimų be jokių mūsų Valdžios leidimų”, – rašė viršininkas, konstatuodamas, kad tokia padėtis „yra gana neteisinga”.

Jis siūlė siekti, kad arba būtų panaikintas reikalavimas lietuviams gauti tokius leidimus, arba Lietuvos valdžia irgi imtų reikalauti panašių leidimų iš Klaipėdos krašto gyventojų ir imtų atitinkamą mokestį.

Pažadėjo autonomiją

1921 m. lapkričio 11-ąją, praėjus beveik pusantrų metų nuo susirinkimo, Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, pavedančią ministrų kabinetui rūpintis Klaipėdos krašto susijungimu su Lietuva. Klaipėdos kraštui savo ruožtu buvo pažadėta autonomija ūkio, administracijos, darbo ir socialinės apsaugos, teismų, švietimo ir religijos srityse.

Steigiamojo Seimo sesija. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotr.

„Klaipėdos krašto ekonominiai interesai ir tautiniai siekimai žymiausios jo gyventojų dalies sudaro tiek bendro su Lietuvos Respublika, kad susidėjimas Klaipėdos krašto vienon su Lietum valstybėn yra neišvengiamas, abypusei naudingas ir realus to klausimo išsprendimas. Kadangi Klaipėdos kraštas, kelius šimtmečius būdamas Vokietijos sudėtinė dalis, ypatingomis sąlygomis vystė savo еkonominį ūkį, savo kultūrą, paveldėjo ypatingą jurisdikciją, turėjo kitokį kaip Lietuva politinį ir visuomenės gyvenimą, St. Seimas tinkamai įvertina esamus minėtose srityse skirtumus. Tat einant prie sudarymo vienos su Klaipėdos kraštu valstybės, Lietuvos St. Seimas mato reikalo paremti Lietuvos būsimus santykius su Klaipėdos kraštu tokiais pagrindais, kurie iš vienos pusės teikia visiems Respublikos gyventojams lygių teisių, lengvenybių ir pareigų, tinkamai apsaugotų bendruosius Respublikos reikalus, gi iš kitos – vienoj galimoj pilnumoj apsaugotų Klaipėdos krašto gyventojų ypatingus reikalus”, – rašoma rezoliucijoje, kurios nuorašas taip pat yra atgulęs į vieną iš Klaipėdos krašto bylų.

Krašto pramonė – silpna

Tarp Klaipėdos krašto bylų yra ir neaiškios kilmės, nepasirašytas dokumentas, pavadintas „Memorandum apie Klaipėdos kraštą”, kuriame be įvairių istorinių įžvalgų, geografinės apžvalgos dėstomi ir duomenys apie situaciją 1921-aisiais.

„Klaipėdos uostas, gulys prie Hafo žiočių ir prie įtakos upės Dangės, yra vienas iš geriausiai gamtos apdovanotu uostų prie Baltiko. Įvažiavimo rusys iš Jurių trumpas ir platus. Susisiekimas su hinterlandu, vandenimis, ypač Nemunu, kaip minėjome, toli siekiąs ir geras. Reikale uostas gali būti įtaisytas sulig moderniškiausių toliausiai siekiančių reikalavimų. <…> Rusio gylis, dabartės prie vidutinės vandenų prieplaukos, siekia tik 6.5 m. Didesni kaip 3000 Reg.-Tonų-Bruttogehalt laivai įvažiuoti negali. Teisybė, yra padaryti planai ir pradėtas darbas nors laikinai uosto vagą bent iki 7.5 m. pagilinti. Darbai apkainuoti 6.000.000 Mk. kuomi vargiai daug-kas bus padaryta. Reikalingas yra praplatinimas uosto industrijos-priemiestyj Smiltėje (Schmelz), reikalingi laivams prieinai (Binnenhafen su Kaianlagen) mechaniškos prietaisos iškrovimui ir įkrovimui, platesnės prekėms vietovės, sandėliai bei susisiekimo keliai. Suprantama, mažas Klaipėdos Kraštas pats vienas negali pajėgti tokio moderniško uosto įtaisyti ir nėra tikslo jo taisyti, jei nebus hinterlando”, – rašoma memorandume, kuriame pateikiami duomenys ir apie 1921-aisiais į uostą įplaukusius laivus.

Žiemos uostas XX a. pr. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.

Memorandumo autorius ar autoriai konstatavo, kad krašto pramonė tuo metu krašte buvo silpna. Tokį savo teiginį grindė skaičiais, kad iki 100 dirbančiųjų 60,5 proc. darbavosi žemės ūkyje, tik 13,7 proc. – fabrikuose, o prekyba užsiėmė 8,3 proc.

„Pirmutinę vietą prekyboj ir industrijoj užima medžiai. Dabartiniu laiku, kadangi medžių trūksta, 40 čia esančiose lentpiuvėse dirba tik apie 1.000 darbininkų (kada normaliais laikais čia galėtų rasti užsiėmimo apie 2000)”, – dėstoma dokumente.

Anot jame pateikiamų duomenų, Klaipėdos celiuliozės fabrike tuo metu dirbo apie 800 darbininkų, laivų statykloje – 350, vagonų taisymo įmonėje – 180, o bedarbių buvo apie 700.

„Pastaraisiais laikais buvo rengiamas konservų (mėsos) fabrikas, kurs vienok, da būdamas nė užbaigtas, turėjo užsidaryti, kadangi trūksta mėsos, o iš Lietuvos mėsa nėra gaunama”, – rašoma memorandume.


    2022-05-01

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt