Klaipėdietė fotografė Renata Barkauskienė nusprendė pasveikinti į uostamiestį atvykusias ukrainiečių šeimas su Motinos diena padovanodama fotosesijas studijoje, kur makiažu rūpinosi šios srities meistrė Lina Vaičė.

Klaipėdoje prieglobstį radusi ukrainietė Margarita Rudenko, apie šią iniciatyvą sužinojusi socialiniuose tinkluose, sako labai apsidžiaugusi tokia galimybe nors trumpam pabėgti nuo minčių apie tėvynėje vykstantį karą. Visgi, anot jos svarbiausia – pačios fotografijos, nes visi šeimyniniai albumai liko namie.

Į Klaipėdą Margarita atvyko su savo devynmete dukra Milena. Joms jau teko du kartus keisti savo gyvenamąją vietą. Pirmąsyk tai nutiko dar 2014-aisiais, kai bėgo nuo apsišaukėliškos Lugansko liaudies respublikos smogikų.

„Galvojau, kad nieko baisiau mano gyvenime jau nebus nei tai, ką patyriau 2014 metais. Tada tris dienas buvome apšaudomi – gyvenome Kirovsko mieste, kurį užėmė teroristai. Mano mamą dėl jos proukrainietiškų pažiūrų vis vesdavo į rūsį. Kovotojai tada man pasakė, kad nusiųs ją į priekines fronto linijas kasti apkasų. Į mano prašymus paleisti mamą atsakydavo, kad ten pat pasiųs ir mane. Kai mamą pagaliau visgi paleido, iškart suvokėme, kad čia daugiau gyventi negalėsime ir persikraustėme į Donecko sritį. Tiesa, ir ten buvo tik sąlyginai ramu. Nuo mūsų tik už 50 kilometrų buvo smogikų okupuota Debalcevė, tad mūsų gyvenvietė Myronivskyi praktiškai ribojasi su prieš aštuonerius metus užimtomis teritorijomis”, – pasakojo moteris.

Ji prisimena, kad likus savaitei iki karo pradžios kilo konflikto eskalacija – iš kovotojų pusės prasidėjo apšaudymai. Pasitarusi su vyru ji nusprendė vykti į Charkovą pas pusbrolius ir pusseseres. Galvojo, kad ten bus saugiau, tačiau šis miestas buvo vienas iš pirmųjų, patyrusių rašistų apšaudymus.

„Ėmė skraidyti lėktuvai, švilpė raketos. Mes praktiškai ištisas paras praleidome rūsyje. Jau nebepamenu kurią dieną virš namo, kurio rūsyje slėpėmės, sprogo kasetinė bomba. Kitos ėmė naikinti gretimus namus, buvusius už 100-150 metrų”, – prisimena Margarita.

Pasak jos, širdis ėmė plyšti, kai dukrelė pradėjo šaukti miegodama, kad reikia bėgti į slėptuvę.

„Tada supratau, jog viskas – reikia bėgti. Pasiėmėme būtiniausius daiktus, savo šunelį ir išvažiavome. Jaudinausi, jog mūsų gali nepraleisti per sieną, nes dukra neturėjo į užsienį skirto keliauti paso, tad esu labai dėkinga Europos Sąjungai, kad leido įvažiuoti ir be reikiamų dokumentų. Į Lietuvą atvykome per Lenkiją ir jau kovo 5-ąją buvome Klaipėdoje”, – pasakojo M. Rudenko, su ašaromis akyse minėdama, kad Ukrainoje liko jos tėvai, nepanorę išvažiuoti, taip pat ir vyras, pasilikęs su savo tėvais.

Nors prisiminimai jau kovo pradžios, tačiau vis dar sunku. Margarita prisimena, kaip žuvo jo pažįstamo žmona – moterį į gabalus sudraskė atlėkęs sviedinys. Našlaičiais liko du pusantrų ir 13 metų vaikai.

Margarita sako tikini, kad Ukraina nepasiduos, tiki ir didžiuojasi jos kariuomene, savanoriais, prezidentu Volodymiru Zelenskiu. Pasak jos, tai jau ne 2014-ieji, kai netrūko laukiančiųjų „rusų pasaulio”. Pasak moters, ukrainiečiai yra susivieniję kaip niekad ir net anksčiau prorusiškai nusiteikę jos pažįstami dabar kovoja Ukrainos kariuomenės gretose.

Moteris teigia esanti labai dėkinga visiems Lietuvos savanoriams, klaipėdiečiams, šalies valdžiai, visiems gyventojams už šiltą priėmimą ir didelį palaikymą.

Fotografė Renata Barkauskienė, auginanti devynmetį sūnų ir šešerių dukrą, sakė į fotografiją pasinėrusi po vaikų gimimo – būtent jie tapo įkvėpimo šaltiniu, o pomėgis virto profesija. Renatą labai palaiko vyras Tomas. Tai buvo galima pajusti ir ukrainiečių šeimų fotosesijose – jis pasitikdavo atėjusiuosius, vertėjaudavo, užimdavo vaikus.

„Prieš keletą metų dalyvavau panašiame projekte – per dieną 15 fotografų fotografavome daug šeimų. Darėme po vieną-dvi šeimos nuotraukas. Dabar nusprendžiau pabandyti pati viena. Savo idėja pasidalinau su Laura Vaiče, kuri iškart nusprendė prisidėti, darydama makiažą”, – pasakojo Renata.

Tądien, kai kalbėjomės, fotografuotis buvo užsiregistravusios 10 šeimų, kitai dienai – dar šešios.

„Kai išgirdau apie karą Ukrainoje, pamačiau vaizdus – ašaros ėmė bėgti. Kaip padėti? Baisu labai, skaudu klausytis žinių. Tai ir nusprendžiau prisidėti tuo, kuo galiu ir ką moku. Du kartus per savaitę važiuoju į Pagalbos centrą ukrainiečiams Audros gatvėje, Melnragėje, kur padedu dalinti humanitarinę pagalbą. Labai sujaudina žmonių istorijos, kurias ten išgirstu. Kiek galim, su vyru skiriam pinigų paramai, dalinamės informacija socialiniuose tinkluose, kokių konkrečiai daiktų trūksta pabėgėliams. Tad kai ir Renatai kilo tokios fotosesijos idėja, su malonumu prisidėjau”, –  sakė Lina Vaičė.