1922-ųjų vasara Klaipėdos krašte nebuvo politinių atostogų metas – apie tai liudija to laikotarpio dokumentai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA).

Tada buvo užfiksuota paslaptinga, politinį atspalvį turėjusi vagystė, krašte lankėsi Prancūzijos parlamentarų delegacija, vietos valdžia priiminėjo cenzūrą įtvirtinusius sprendimus, o Lietuva ruošėsi propagandinei kovai, nors jos pačios muitinė išdarinėjo keistus dalykus.

Galėjo šantažuoti?

1922 m. birželio 14 d. datuoto ranka rašyto, anoniminio konfidencialaus rašto autorius dėstė savo įspūdžius iš kartu su Užsienio reikalų ministerijos Europos centro reikalų departamento direktoriumi Broniumi Dailide atlikto vizito į Klaipėdos kraštą pirmą Sekminių dieną.

„Pastebėjome, kad mūsų ligšiolei politika ėjo klaidingais keliais. Atstovo tikrojo to žodžio prasme iki p. Žiliaus paskyrimo neturėjome. Kap. Dimša jokios politikos nevedė. Matomai, jo uždavinys buvo per siauras – savo karinę formą parodyti, kad Lietuvoje yra kariuomenė, ir davinėti vizas”, – dėstė rašto autorius.

Leopoldas Dymša (Kretingos muziejaus nuotr.) ir Jonas Žilius

Jis dalinosi nuomone, kad Lietuvos Vyriausybė iki tol rėmė „vokiškąjį gaivalą, vad. Heimantbundininkus, kad parodžius, kad jiems susidėjus su Lietuva, būsią pelningiau, ir mažai kreipė domės į lietuvius”.

„Išdavos nepergeriausios: atsigavę ir įsivyravę heimatbudinkinkai ėmė reikalauti Klaipėdos nepriklausomybės, kad paskui prisidėjus prie Vokietijos, lietuviai gi jautėsi nuskriaustais posūniais. Aukštasai Komisaras p. Petisné visą laiką eina ranka rankon su Heimatbundu. Krašto vokietinimas nesiliauna. Visi valdininkai imami beveik išimtinai iš Vokietijos. Jie gauna 25% daugiau algos nei Vokietijoje. Vokiečių vyriausybė tam tikra sistema pasistengė pašalinti iš krašto lietuvius mokytojus ir valdininkus. Jausdami permainas Klaipėdos krašte vokiečiai atitinkamu momentu davė lietuviams paaukštinimų ir išsiuntė juos į Vokietijos vakarus”, – teigė rašto autorius.

Jis minėjo, kad tuo atveju, jei į Klaipėdos kraštą vyksta dirbti vokietis valdininkas ar mokytojas, jis Vokietijoje traktuojamas kaip išvykęs atostogų, jam toliau skaičiuojamas stažas ir pasilieka teisė gauti pensiją, o lietuviai tokiu atveju atleidžiami ir netenka teisės į pensiją. Dėl to net ir neturintieji darbo Vokietijos lietuviai esą bijojo važiuoti dirbti į Klaipėdos kraštą, kad neprarastų pensijos.

Taip pat rašto autorius akcentavo, kad nei didžlietuviai, nei Amerikos lietuviai negaudavo teisės apsigyventi Klaipėdos krašte ir įsigyti nekilnojamojo turto. Tokius leidimus išdavinėjo krašto vyriausiojo komisaro Gabrielio Petisné sudaryta speciali komisija, kurioje buvo du vokiečiai, du žydai ir prancūzas. Tuo metu Lietuvos žydams tokius leidimus ji išduodavo.

Tokiai „prancūzų-vokiečių šventajai sąjungai” esą anksčiau priešinosi Pagėgių superprefektas, bet G. Petisné esą pasinaudojo jau pačia pirma proga ir prisidengdamas išlaidų mažinimu jį pašalino (tokia versija buvo dėstoma ir kitame tarp 1921-1922 m. dokumentų esančiame taip pat ranka surašytame bei neapsirašytame pranešime, kurio autorius pranešė „savo pastabas apie dalykų stovį Klaipėdos krašte”).

Gabrielis Petisné atvyksta į Klaipėdos pirklių korporacijos 100-ųjų įkūrimo metinių iškilmes. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Faktinuoju Klaipėdos šeimininku yra Heimatbundininkų triumviratas, susidedąs iš Prekybos rūmų (Handelskammer) pirmininko Josepho Krauso, tų pačių rūmų sindiko Dr. Fritc’o Meier’io ir buv. Klaipėdos krašto Direktorijos Pirmininko Altenbergo. Faktinuoju Triumvirato pildomuoju organu yra Handelsmaer’a. P. Petisné yra stipriai su ja susirišęs, sakoma, prekybos interesais ir jos akyvaizdoje jaučiasi bejėgis. Klaipėdoje kalbama, kad Handelskammer turi užtektinai komisarą kompromituojančios medžiagos ir p. Petisné bijąsis šantažo iš jų pusės. Dešiniąją Petisné’s ranka yra Klaipėdos superprefektas Laroche, kuris su pasimėgimu varo antilietuvišką politiką”, – panašius teiginius kaip ir anksčiau minėtame rašte dėstė pastarojo autorius.

Paslaptingas įsilaužimas ir vagystė

1922-ųjų birželio 19 d. Lietuvos atstovybės Klaipėdos krašte Pasų skyriaus vedėjas A. Bružas siuntė pranešimą Užsienio reikalų ministerijos Europos centro reikalų departamento direktoriui B. Dailidei, kuriame informavo apie paslaptingą incidentą atstovybėje. Pastarasis buvo pastebėtas šeštadienio rytą, birželio 17-ąją.

„Atėjęs radau mano stalčių atlaužta ir dar stalčiaus skrynutes su poperiomis ant stalčiaus padėtas ir popieras išvartytas. <…> Policija atėjusi ir apžiūrėjusi pasakė, kad iš lauko negal būti įeita, bet tik pro duris. Arčiau apžiūrėjus, neradau Atstovybės antspaudą, kurs, matyt, įsilaužikas pavogęs yra. Be to po darbo visa ką nugrunčiai peržiūrėjęs neberadau nei penkių Tautos Tarybos kvitancijų už sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužio mėnesius. Šios kvitancijos buvo įdėtos į vieną kuvertą, ant kurios užrašyta buvo „slaptos”. Toj kuvertoj buvo dar ir kitos kvitancijos, su kitų parašais, tas radau stalčiuje išmėtytas. Paprastos kvitancijos buvo visai neužkrutintos. Taip jau ir kitos popieros. Pinigai, kurių virš dviejų tūkstančių ir laiškamarkiai už 80 auksinų buvo visai neliesti”, – raportavo A. Bružas.

Pasak jo, buvo sunku suprasti, ar tai politiniai tikslais inicijuota vagystė, ar „šiaip blogas noras”.

„Reikia manyti, kad tai žinovo darbas. Jeigu kas norėjo antspaudu pavogti politiškam kokiam tikslui, tam juk nereikalingos buvo tos kvitancijos. Jeigu bet kas slaptu poperų ieškojo, tai tų nerasdamas ėmė ir kvitancijas. <…> Vienoj atlaužtoj skryniutėj buvo kitų stalčių raktai, bet, matyt, tik viena skryniutė su raktu atidaryta tebuvo. Apatiniosios buvo visai neliestos. Pasiknisę būtų jie daugiau ką radę”, – rašė vedėjas.

Kartu jis stebėjosi, kaip sargas nieko negirdėjo į raštinę įeinant.

„Atstovui turint dar vienų antspaudų, raštinės darbas nebuvo pertraukiamas. Diplomatiniame Atstovo kambarin nebuvo visiškai įeita ir ten niekas paliesta nebuvo, vien tik pasų skyriuje vagystė atsitiko”, – informavo A. Bružas.

Prancūzų parlamentaras – už freištatą

Tarp 1922-ųjų liepos Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus pranešimų užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui yra ir raportas apie Prancūzijos parlamentaro Georges Géo-Gérald vadovautos misijos apsilankymą Klaipėdoje.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus pateikiamais duomenimis, G. Géo-Gérald Klaipėdoje iš viso lankėsi kelis kartus. 1921 m. viešnagės metu jis buvo tapęs Klaipėdos krašto Prekybos rūmų garbės nariu.

Iškyla laivu Prancūzijos parlamento deputatų vizito Klaipėdoje metu. Sėdi pirmas iš dešinės Prancūzijos parlamentaras Geo Geraldas, ketvirtas – direktorijos pirmininkas Vilius Steputaitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Birželio 7 d. buvo jiems keltas priėmimas Handelskammeroje. Klaipėdos valdžių atstovai čia viešai ir aiškiai pareiškė savo norus dėl „freistaato”. <…> Géo-Gerald, buvęs pernai Klaipėdoje ir pasirodęs jau tada esąs už „freistaatą”, dabar pareiškė, kad jis už tą mintį veikęs tarp francuzų ir aliantų ir toliaus pažadėjo toje mintyj veikti. Ministeris Thoumyre pareiškė, kad jie Misijos nariai pilnai sutinka su kalba jų pirmininko p. Gérald”, – rašė J. Žilius.

Jis taip pat informavo, kad kitą dieną su G. Géo-Gérald ir parlamentaru nuo Paryžiaus apskrities Léon Jean-Baptiste Barbé buvo susitikę bei valandą kalbėjo ir krašto lietuvių atstovai: Jokūbas Stikliorius nuo Tarybos, Jonas Labrencas, Martynas Reišys ir Adomas Brakas. Nors lietuvių delegacija, anot J. Žiliaus, „išėjo dideliai patenkinta”, jo nuomone, ši prancūzų delegacija sugrįžusi į Paryžių, „visgi bus už „freistaatą”.

Cenzūra nuo propagandos neatbaidė

Liepą J. Žilius informavo užsienio reikalų ministrą Vl. Jurgutį ir apie tai, kad Klaipėdos krašto Valstybės taryba, motyvuodama siekiu gyventojus apsaugoti „nuo agitacijos” priėmė nutarimą, kuriuo „laikraščiai ir visokios rūšies spausdinti lakštai, kurie talpina užgaunančias ir neteisingas žinias apie Okupacinės Valdžios Direktoriumo ir Staatsrato valdininkus, gali būti pastatyti po zenzura arba tūlam laikui visiškai užginti”. O „visi lakštai (laikraščiai) ir nekasdien leidžiami spauzdiniai, kurie viešai yra dalinami be apmokėjimo” turėjo būti spausdinami tik gavus leidimą ir tik praėjus cenzūrą.

Pasak J. Žiliaus, šis sprendimas buvo nukreiptas būtent prieš lietuvišką spaudą, o laikraštis „Memeler Dampfboot” tai esą net neslėpdamas įvardijo: jį nulėmė „didlietuvių piudymo propaganda”.

Anot Lietuvos atstovo, reaguodami į tai mažlietuviai nutarė „tverti iš visų partijų ir draugijų atstovų „Apsiginimo Komitetą” ir ketino kreiptis į Ambasadorių Konferenciją bei Antantę, kad prieš rengiantis priimti sprendimą dėl krašto likimo jiems neleidžiama „nė organizuotis, nė gintis, nė aiškintis, tuom tarpu, kad Vokiečiams yra leista viskas (visiškai, kaip Vilniuje)”.

Nepaisant tokios padėties Lietuvos Vyriausybė vis tiek buvo nusiteikusi investuoti į prolietuviškos propagandos skleidimą spaudoje. Apie tai liudija J. Žiliaus rugpjūčio 11 d. Užsienio reikalų ministerijai siųsta šifruota telegrama, kurioje jis informavo susitaręs dėl galimybės už 2 075 000 markių (4 000 dolerių) įsigyti neįvardintą laikraštį ir spaustuvę.

„Būtų kriminalas nepaimti, nepaėmimas laikraščio suardytų visus mūsų planus užtat užperku. Prisiųskite tuoj pinigus, atsakykite kuo greičiausiai, nes bijom, kad bevilkinant gali atsimesti”, – rašė atstovas Klaipėdos krašte.

Ant šio dokumento yra raudonu rašalu ranka ministro V. Jurgučio ranka užrašytas nurodymas ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktoriui Broniui Kaziui Balučiui padidinti sąmatą iki 4 mln. markių, kad būtų lėšų ir „netikėtiems reikalams”.

Žalingas muitinės „džiazas”

Paskutinę 1922-ųjų vasaros dieną J. Žilius kreipėsi raštu į užsienio reikalų ministrą ir prašė „daryti skubius žygius Finansų Ministerijoj, kad sustabdyti tą kenksmingą politiką kuri vedami mūsų muitinių”.

Pasak J. Žiliausi, su Lietuvos prekybos ir pramonės banko Klaipėdos skyriaus vadovu Vytautu Petruliu, kuris tų metų rugpjūčio viduryje premjero Ernesto Galvanausko buvo pakviestas užimti finansų ministro postą, buvo sutarta, jog visos Klaipėdos krašto prekės į Lietuvą galės patekti tik atstovybės patvirtintomis faktūromis.

„Mes laikinai netvirtinom, o muitines tūlą laiką prekių nepraleidinėjo. Vietinei pirkliai tuoj tą atjautė. Pajautė tą ir vietinė valdžia. Pasidarė sukalbamesne. Paprašius mums buto, pažadėjo skubiausiai duot”, – rašė Lietuvos atstovas.

Jis informavo, kad tokią gerą reikalų eigą sugriovė Lietuvos muitinė, pradėjusi praleidinėti Klaipėdos krašto prekes ir tik su Klaipėdos prekybos rūmų (Handelskammer) patvirtintomis sąskaitomis.

Kretingos muitinės tarnautojų grupinis portretas priešais pastato pagrindinį įėjimą, darytas tarp 1919 ir 1923 m. Kretingos muziejaus nuotr.

„Leidimas prekių su sąskaitom kurios „Handelskammer” tvirtintos politiniu žvilgsniu yra mums žalingas, nes autoritas „Handelskammeros” kyla, Freistaatininkai galvas kelia. Antra, tikėjimas „Handelskammeros” tvirtintom sąskaitom daro valstybei be galo didelius nuostolius, nes nurodytos prekių kainos toli gražu neatatinka rinkos kainoms. Taip pat leidimas prekių be jokio tvirtinimo vien tik paėmus baudą nuo sąskaitoje nurodytos kainos ir gi neša valstybei didelius nuostolius, nes sąskaitose prekių kainos nurodomos gan žemos, tris-keturis kart žemesnes nei esamos rinkoje ir todėl įvairėms pirkliams yra išskaitliavimo vešti prekes be jokio patvirtinimo ir mokyti muitą nuo žemų kalnų su bauda nei mokėti muitų sulig rinkos kainų. Atstovybe gi sutinka sąskaitą tvirtinti tik tos dienos rinkos kaina kai sąskaita atnešama tvirtinti nežiūrėdama į tai kada prekės buvo pirktos”, – aiškino J. Žilius.

Jis prašė užsienio reikalų ministrą daryt „skubius žygius”, kad muitinė nutrauktų tokią savo praktiką, nes kitaip Lietuvos „vedamai politikai bus duotas didelis smūgis”.