P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

Klaipėdos uostas – be Lietuvai skirtų krovinių

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-05-22


1922-ųjų rugsėjį parengti, dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi su Klaipėdos kraštu susiję dokumentai rodo, kad tuo metu Lietuvos valdžia ir aktyvus jos atstovas krašte Jonas Žilius didelį dėmesį skyrė ir propagandai, ir ekonominio spaudimo priemonėms.

Vardan propagandos Lietuvos valdžia buvo raginama ne tik skirti nemažai pinigų, bet ir rūpintis pasienio keliais bei tiltais, kad užsieniečiai šalies nelaikytų atsilikusiu kraštu, prie kurio tikrai negalima prijungti Klaipėdos. O vykdant ekonominį spaudimą buvo nutarta Klaipėdos uostą palikti be į Lietuvą keliavusio tranzito.

Žiemos uostas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Komisaras naudojosi lietuvių apsileidimu

1922-ųjų rugsėjo pradžioje J. Žilius užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui skirtame laiške skundėsi prie sienos su Klaipėdos kraštu buvusių kelių ir tiltų būkle.

„Turiu garbės pranešti Tamstos žiniai, kad musų parubežiniai apskričiai visiškai netaiso kelių bei tiltų. Klaipėdos Krašto Vyriausias Komisaras naudojasi šiuo musų apsileidimu ir progai ištikus gabena įvairius, lankančius Klaipėdos kraštą, svečius musų parubežin, kur rodo musų sukliurusius kelius bei tiltus. Kaipo pavyzdį galiu nurodyti šį atsitikimą. Š. m. rugsėjo mėn. 5 d. atvyko Klaipėdon anglų laivynas. Pasinaudojęs šia proga p. Petisné įsisodino automobilin anglus ir nugabeno juos į Gargždus kur rodydamas musų kelius bei tiltus pažymėdavo skirtumą tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos. Tas be abejo mums daug kai kada gali pakenkti. Geistina butu, kad parubežiniai apskričiai kai galima greičiau sutaisytų sukliurusius kelius bei tiltus”, – rašė J. Žilius.

Į spaudą – milijonai

Po poros dienų Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte užsienio reikalų ministrui pranešė, kad rugpjūčio 23-iąją už „tris su viršum milijonų” auksinų nupirko „Memelgau Zeitung” spaustuvę ir redakciją.

Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad sandoris dėl šio ūkininkams, prekybininkams ir amatininkams skirto laikraščio buvo įformintas Martyno Jankaus vardu.

Hajo Hofer (silo.tips) iliustracija

„Tuoj sujudo ne tik Klaipėdos bet ir Karaliačiaus vokiečių spauda. Kilo dideliausia polemika tarp „Memelgau Zeitungo” ir „Memeler Dampfbooto”, kuri dar ir dabar tesitęsia. Sujudo ir vietos gyventojai. Laukininkų sąjungos valdyboje vokiečiai pakėlė klausimą, kad neskaityti „Memelgau Zeitungo” savo organu, o steigti naują organą. Šis jų pasiūlymas dauguma balsų liko atmestas, bet jie nenurimsta – rengiasi šaukti visuotinąjį laukininkų susirinkimą, kuris turėsiąs šį klausimą apsvarstyti. Reikia tikėtis, kad ir čia jie nelaimės”, – rašė J. Žilius.

Lietuvos atstovas tikino, kad laikraščio skaitytojų didėja, nors kai kurie senieji ir nusisuka, bet ateina nauji. Galutinis prenumeratorių skaičius, anot jo, turėjo paaiškėti spalį, kai atnaujinama prenumerata.

1922-ųjų rugsėjo viduryje surašytame pranešime, skirtame Užsienio reikalų ministerijos Europos centro departamento direktoriui Broniui Dailidei, J. Žilius jau dėstė, kad „Heimatbundas” (Vokiečių ir lietuvių tėviškės sąjunga (Deutsch-litauischer Heimatbund), 1919 m. liepą susikūrusi Klaipėdos krašto provokiška politinė organizacija, palaikiusi glaudžius ryšius su Vokietija, stengusis stiprinti jos įtaką Klaipėdos krašte, rėmusi Prancūzijos ketinimus Klaipėdos kraštą paversti Klaipėdos laisvąja valstybe, 1919-aisiais turėjusi daugiau kaip 30 000 narių, tarp kurių nemažai lietuvių) viešo susirinkimo metu pripažino, jog „didesnioji Klaipėdos krašto dalis presos” jau yra lietuvių rankose.

„Jie dar nežino, kad ir Tilžėje einąs keleivis, turįs 6000 skaitytojų, daugiausiai Klaipėdos krašte, jau yra mūsų įtakoj ir maž-pomaž dirba už mus. Jiems liko „Dampfbtotas” ir socialistų organas „Volsktime”. <…> Mums reikia „Memelgauzeitingai” korespondento iš Kauno, kuris tiksliai ir sistemačiai rašytų žinias ir straipsnius. Taipgi būtinai reikia ir mums Klaipėdoje Eltos korespondento, kurs paduotų žinias iš Klaipėdos Kaunui, Lietuvai, o kad reikia, ir visam pasauliui”, – dėstė J. Žilius.

Dar po keleto dienų rašte užsienio reikalų ministrui jis priminė, kad perkant „Memelgau Zeitung” būdamas Kaune jis padavė pareiškimą prašydamas 5 000 000 auksinių dydžio avansą, tačiau gavo tik pusę sumos.

„Paskutinį ratą (1.000.000. markių) prireiks mokėti 21 d. spalių t.y. už keturių savaičių. Jau sykį rašiau, kad prisiųstumėte likusius 2.500 000 MK. Rašau vėl, nes man rūpi, neturime pinigų ir bijomės, kad nepavėluotumėt prisiųsti. Būtų skandalas. Spaustuvė ir visas jos įsigijimas kainuoja 3 500 000, o reikėjo užsakyti vagoną popieros, kas vėl kaštuos virš pusė milijono. Malonėkite pinigus tuoj išsiųsti”, – prašė J. Žilius.

Propagandai – ir baliai

Kitame savo rugsėjį surašytame pranešime užsienio reikalų ministrui J. Žilius informavo, kokių atsvaros priemonių ėmėsi dėl vokiečių keltų puotų į Klaipėdos kraštą atvykdavusiems svečiams, kurių metu buvo siekiama parodyti, kad „čia buk lietuvių visai nesama” ir kalbose „savaip nušviesčiama” krašto padėtis bei dėstomi norai dėl jo ateities.

„Kad parodyti, kad čia ne vien tik vokiečių gyvenama, kad čia yra lietuviai kuriu vardu iki šiol vis vokiečiai kalbėdavo, nutarėme progai ištikus rengti protarpiais oficialaus pobūdžio vietos lietuvių susiėjimus kur dalyvautu kaip svetimųjų taip ir musų valdžios atstovai”, – dėstė Lietuvos atstovas.

Pirma proga tokiam baliui tapo premjero Ernesto Galvanausko sprendimas Lietuvos prekybos ir pramonės banko Klaipėdos skyriaus vadovą Vytautą Petrulį pasikviesti į finansų ministro postą. Jam vietos lietuvių organizacijų vardu rugpjūčio 26 d. bendrovės „Rytas” salėje buvo surengtos išleistuvės.

Finansų, prekybos ir pramonės ministras Vytautas Petrulis – centre (su akiniais). Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.

„Dalyvavo daug vietos lietuvių, Vyriausiasis Komisaras p. Petisné, Latvių konsulas ir kiti. Anglų konsulas ir Vokiečių Reichskomisaras nors buvo kviesti, bet neatsilankė. Buvo pasakyta daug kalbų. <…> Susirinkusiųjų upas buvo pakilęs. Ypatingai gilaus įspūdžio padarė optimistinė p. Petrulio kalba dėl savo valiutos įvedimo. Vietos lietuviai be galo suinteresuoti liko litais, apgailestavo kad jie negali litų turėti, nes markei puolant jiems norisi kai galima greičiau atsikratyti vokiečių markių. Šis susisėjimas padarė didelio triukšmo ir pakėlė upą vietos lietuvių tarpe”, – rašė J. Žilius.

Po poros dienų Lietuvos atstovas laiške Užsienio ministerijai jau prašė skirti milijoną propagandinei kovai tarptautiniu mastu.

„Freišatatininkai, Petisné vedami, už keletos dienų važiuoja Paryžiun. Kalbina vieną mūsiškį prisidėt. Būtinai turime siųsti delegaciją mūsų žmonių – kainuos maždaug vienas milijonas. Pasiųskite milijoną iš anksčiau paskirtų pusę milijono”, – rašė J. Žilius.

Siūlė didinti ekonominį spaudimą

1922-ųjų rugsėjo viduryje surašytame pranešime, skirtame B. Dailidei, J. Žilius dėstė, kad reikia eiti link visiškos prekybos su Klaipėdos kraštu sustabdymo, bet „faktūrų tvirtinimo klausime vesti be galo atsargią, nuoseklią politiką”, nepriimti staigaus sprendimo visiškai atsisakyti jas tvirtinti.

„Aš esu tos nuomonės, kad Atstovybė dabar kokį tarpą turi tvirtinti tik tas prekių faktūras, kurios suvežtos į muitines ir guli po 2-3 savaites. Sąskaitų stengsimės tvirtinti tik mažą dalį. Trukdoma bus įvairiausiais budais, tat dauguma pirklių, matydami kokių sunkenybių jiems tenka turėti dėl faktūrų tvirtinimo, mes su Klaipėda visiškai pirkliavę. Mums gi to ir reikia. Netrukus paskelbsime, kad dėl savosios valiutos įvedimo nesileisime Lietuvon bereikalingų. daiktų ir luxus ‘o .Toliau pranešime, kad Lietuvon iš Klaipėdos krašto leidžiamos bus tik tos prekės kurios bus čia vietoj išdirbtos. Šis klausimas buvo aptartas su p. Klimu ir p. Petruliu, kurie tam pritarė. Be to, pasinaudoję neva savos valiutos įvedimu paskelbsime, kad buk muitinės reorganizuojamos, daroma revizija ir todėl laikinai prekių nebegali priimti, tat ir faktūras netvirtinsime. Tik tokiu keliu eidami, darydami įvairias kliūtis, vilkindami sąskaitų tvirtinimą mes, aš manau, vietos pirkliams nejuntant, galėsime visiškai sustabdyti pirklybą su Klaipėdos Kraštu. Staiga sustabdyti prekybą aš nematau galimu, nes tas iššauktų didelių nesusipratimų, tuom labiau jeigu nepajėgtume linijos išlaikyti iki galui”, – rašė J. Žilius.

Kartu jis perspėjo, kad imantis tokių kliūčių kūrimo neabejotinai išaugs kontrabanda, tad prašė „daryti žygius, kad pasienio sargyba būtų kiek galima daugiau sustiprinta”, juolab kad iki tol, anot atstovo, ji „nevisiškai budriai” saugojo sieną.

„Tam tikslui mano manymu, reikėtų sargybiniui atiduoti bent 2/3 arba net ir visą sugautąjį šmugelį. Be to reikštu permainyti visus muitines tarnautojus, nes jie čia jau gan seniai darbuojasi, turi ryšių su kuom reikalinga ir, žinoma, praleidžia kai ką ir nelegaliu būdu”, – siūlė J. Žilius.

Po dešimt dienų jis B. Dailidę informavo, kad pradėjus vilkinti faktūrų tvirtinimą „tuli piliečiai jieško įvairių kelių, kad tik įgabenus Lietuvon prekes”.

„Teko patirti, kad daroma tokios kombinacijos. Prekes neva gabenamos iš Klaipėdos krašto tranzitu, per Lietuvą Latvijon. Pergabenus per rubežių jos siunčiama kur reikalinga, tiktai ne Latvijon. Butu gera, kad atatinkamos įstaigos skubiai ištirtu, kokie ir kada vagonai su prekėmis perėjo Lietuvos rubežių iš Klaipėdos krašto tranzitu Latvijon ir ar tie vagonai buvo įgabenti per musų muitines į Latviją. Mums butų be galo svarbu, kad šiam šmugeliui, jeigu jis iš ties praktikuojamas, butų kai galima greičiau užkirstas kelias”, – rašė J. Žilius.

Ant šio jo rašto po devynių dienų atsirado ranka surašytas tekstas, kad apie tokią problemą pranešta finansų, prekybos ir pramonės ministrui.

Kitame, rugsėjo 18-ąją, B. Dailidei surašytame, jau su žyma „Slaptai” esančiame pranešime Lietuvos atstovas ragino valdžios įstaigas užsienyje įsigytas prekes negabenti per Klaipėdą, nes taip tik duodamas uždarbis „vietos darbininkams ir heimatbundininkų firmoms ir jie dar labiau įsitikina, kad freistatas gali gyvuoti”.

Lietuvos jūrų muziejaus atvirukas

J. Žilius atkreipė dėmesį ir į Klaipėdos uosto trūkumus bei čia vykusias vagystes.

„Klaipėdos uostas visiškai mažas, didesni laivai negali uostan įeiti ir todėl prekes tenka iš laivo krauti į baidokus, vežti uostan ir tik jau iš baidokų į vagonus krauti, antra gi, ir geriausiu norų turinti laivo negalima laiku iškrauti dėl uosto teknikinių trukumų”, – rašė atstovas.

Pasak jo, Lietuvos valstybė permokėdavo „didelius pinigus” už laivų prastovas, o moralinius nuostolius darė tai, jog „vietos vokiečiai ir šiaip įvairūs asmenys skleidžia gandus, kad lietuviai nemoka tvarkytis, nemoka dirbti ir t. t.”.

„Kraunant gi anglis teko pastebėti, kad nežiūrint į visas priemones kurių ėmėmės, anglių vogimui, jokiu būdu negalima buvo užkirsti kelių ir dalis visgi buvo išvogta. Vietos policija, matyt, irgi buvo tos nuomonės, kad lietuvių anglis leisti vogti galima ir nesiėmė griežtų priemonių. Be to, visuomet reikia turėti baimės, kad laivui atėjus vietos darbininkai heimatbundininkų kurstomi nesustreikuotų, kas jau ir buvo atsitikę”, – rašė J. Žilius.

Kad B. Dailidė rimtai suragavo į šį Lietuvos atstovo prašymą rodo ministrui po penkių dienų pasirašytas, su ženklu „Slapta” ministrui skirtas informacinis raštas „Ministerių kabinetan”. Jame papildomai nurodyta, kad anglis per Klaipėdos uostą vežėsi Susisiekimo ministerija.

O rugsėjo 25-ąją Ernesto Galvanausko vadovaujamas ministrų kabinetas jau priėmė slaptą sprendimą – nutarta „vyriausybės įstaigų krovinių gabenimą per Klaipėdos uostą sustabdyti ir prekes vežti per kitus uostus”.


    2022-05-22

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt