Klaipėdos Žvejybos uosto rajono seniūnaičio Sauliaus Liekio iniciatyva ketvirtadienio pavakare šio rajono gyventojams buvo surengta nemokama ekskursija.

Pasiklausyti klaipėdiečio istorijos profesoriaus Vyganto Vareikio pasakojimo apie ilgą laiką vadintą Rybportą susirinko daugiau nei šimtas įvairaus amžiaus klaipėdiečių. Tarp jų nemažai buvo tokių, kurie šiame rajone gyveno jaunystėje, tad profesoriaus istorinę vadinamosios Smeltės apžvalgą nuo pat vokiečių laikų iki sovietmečio nuolat papildė gyvi gyventojų prisiminimai.

Iš Strėvos gatvės pasukus į Nemuno, prisiminta, jog ilgą laiką ši gatvė buvo pagrindinė Rybporto arterija, jungusi žvejybinį pramoninį rajoną su miesto centru.

Pokariu čia pradėjus vystyti žvejybos uostą ir jį aptarnaujančias vadinamojo sąjunginio pavaldumo pramonės įmones, šalia buvo pradėti statyti ir gyvenamieji namai.

V. Vareikis atkreipė dėmesį į vieną iki mūsų dienų išlikusią šios vietos architektūros ypatybę, jo teigimu, suteikiančią šiam gyvenamajam rajonui savitumo – tai vadinamosios stalininės architektūros pastatai. Juos, pasirodo, pagal tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) architektų projektus statė vokiečių karo belaisviai. Bene daugiausiai šio tipo statinių išlikę Žalgirio g.

Vėliau, paaiškėjus, jog tokie palyginti prašmatnūs, tačiau nedideli, dažniausia 3 aukštų namai, turėję įvairiausių papuošimų, negali patenkinti sparčiai augančių jūreivių, žvejų bei kitų darbininkų šeimų apgyvendinimo poreikių, pereita prie planinės vadinamųjų chruščiovkių statybos. Prie jų pridėjus praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmetyje čia išdygusius tipiniais daugiabučius, Rybportas neteko savo architektūrinio išskirtinumo ir tapo panašus į daugelio sovietinių pramoninių miestų gyvenamuosius rajonus.

Ko gero, seniausias ir vertingiausias iki mūsų dienų Žvejybos uosto rajone išlikęs statinys, dabar patenkantis į bendrovės „Klaipėdos Smeltė” teritoriją, yra buvusi pradinė Smeltės mokykla, statyta dar 1905 metais. Viena ekskursijoje dalyvavusi moteris prisiminė šią mokyklą lankiusi pokariu. Kitos ekskursijos dalyvės duomenimis, uždarius mokyklą, šiame pastate kurį laiką veikė archyvas.

Šiuo metu tradicinio vokiško stiliaus pastatas yra nenaudojamas, bet palyginti gerai išsilaikęs. Koks galėtų būti jo likimas – belieka tik spėlioti.

Nemokama ekskursija, kurios metu buvo nemažai kalbama ir apie čia veikusias pramonės įmones, baigėsi ties buvusiu „Jūros” restoranu, sovietmečiu vietinių vadintu „Ržavaja vilka” (liet. – Surūdijusi šakutė). Dalis ekskursantų į čia veikiantį barą užsuko aptarti patirtų įspūdžių bei toliau dalintis savo jaunystės prisiminimais.

Išsamiai Žvejybos uosto bei šio gyvenamojo rajono kūrimosi istorija buvo pasakojama ir mūsų portale skelbtame cikle „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“: ją rasite čia ir čia.

Palmiros Mart nuotr.