[vc_row][vc_column][vc_column_text]Birželio 15-ąją sukanka 75 metai, kai Klaipėdoje buvo įsteigtas Žvejybos uostas, galiausiai davęs pavadinimą ir šalia jo pradėtam statyti gyvenamajam rajonui. Tokio uosto nebeliko, o rajonas vis dar vadinamas Žvejybos uosto arba Rybportu.
„Būtent uosto raida, tiksliau tariant, sprendimas vystyti jį specializuojant pirmiausia pramoninės žūklės ir žuvies pramonės kryptimi, labiausiai paveikė tiek Klaipėdos vystymąsi pokariu apskritai, tiek ir jos verslo ir pramonės svarbiausias plėtotės kryptis. Klaipėdos uostas tarybiniais metais tapo stambiu TSRS Vakarų baseino žvejybos specializacijos centru, tačiau šios jo specializacijos pervertinti nederėtų, kadangi, pavyzdžiui, 7-jame dešimtmetyje pagal sugautos žuvies kiekį ir žvejybinio laivyno dalį Lietuvos žvejybos organizacijos atsiliko tiek nuo Kaliningrado, tiek ir nuo Latvijos žvejybos organizacijų”, – teigia Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas.
Žvejybos uosto vaidas 1986-aisiais. Audroniaus Ulozevičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės archyvas) nuotr.
Dvi naujausios ciklo „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“ dalys skirtos šių dviejų objektų – Žvejybos uosto ir šalia jos pastatyto gyvenamojo rajono – istorijai.
Žvejyba – ir iki XIX a. vidurio
Pirmaisiais pokario metais net kelis kartus buvo keistas sprendimas, kur įkurdinti Žvejybos uostą, kol galiausiai buvo apsistota ties apgriauta AB „Maistas“ skerdyklos ir šaldytuvų teritorija buvusiame Smeltės priemiestyje.
V. Safronovas straipsnyje „Smeltės istorijos klausimai“ rašo, kad tradiciškai Smeltės priemiestis suvokiamas kaip palei marias į pietus nuo Klaipėdos plytėjusi užmiesčio teritorija. Iš XIX amžiaus Smeltės sudedamųjų dalių anksčiausiai (jau XVI a.) minimos buvo Smeltės ir Gintaro pelkės kaimai. 1503 m. buvo minima Smeltės smuklė, veikusi ir anksčiau.
„Nėra galimybių nustatyti, kas atsirado anksčiau (smuklė ar kaimas). <..> Remiantis XVII a. kartografiniais šaltiniais, galima teigti, kad Smeltės kaimas pirmiausia plėtojosi prie svarbaus krašto kelio buvusios šios smuklės. Seniausias mums žinomas planas, kuriame vaizduojama XVII a. 4-ojo dešimtmečio situacija, rodo, kad gan didelės sodybų grupės buvo išsidėsčiusios abiejuose Smeltalės upės krantuose. Dešiniajame krante sodybų būta palei marias, maždaug iki dab. Kalnupės gatvės, kairysis krantas užstatytas kiek tankiau, o užstatymo plotas – kur kas mažesnis. <..> XVII a. Smeltės kaimas plėtojosi abipus Smeltalės upelio žiočių. <…> ХVШ a. vid. Rusijos armijos pareigūnų sudarytame plane kaimas vadinamas Smelte (Д. Шмелть), kaip ir į pietus nuo jo esantys kaimai. Galbūt tai reiškia, kad tuo metu jau buvo beįsigalinti tendencija visus į pietus nuo Klaipėdos palei marias nusidriekusius kaimus vadinti vienu Smeltės vardu“, – rašo V. Safronovas.
Pasak jo, maždaug iki XIX a. vid. Smeltės kaimų įvaizdis pirmiausia buvo susijęs su žvejyba. Čia buvo ir žvejybos inspektoriaus, atsakingo už Klaipėdos apskrities pakrantę, būstinė.
Atvirukas su Smeltės vaizdu, išsiųstas iš Klaipėdos 1910 m. kovo 23 d. Lietuvos jūrų muziejaus archyvas
„Tačiau XIX a. šis įvaizdis pamažu kito, ir apie XIX a. pab. Smeltę jau galima pasakyti, kad pirmiausia tai – pramoninis darbininkų priemiestis. Labiausiai šį kitimą veikė Klaipėdos medienos pramonės koncentravimas priemiestyje. Smeltė turėjo ilgą, beveik 4 km, marių krantinę, kas sudarė patogias sąlygas medienos apdirbimo įmonėms kurtis. XIX a. pab. visa pakrantė nuo Klaipėdos iki pat Smeltalės jau buvo užimta lentpjūvių ir kitų pramonės įmonių. Tai, matyt, taip pat turėjo įtakos žvejybos verslu užsiimančių Smeltės gyventojų skaičiaus mažėjimui. 1936 m. visoje Smeltėje beliko vos 40 žvejyba besiverčiančių šeimų“, – rašė V. Safronovas.
1868 m. plane per visą Smeltės teritoriją buvo pažymėta net 19 lentpjūvių.
Tarpukariu – maisto pramonė
Pasak V. Safronovo, per Pirmąjį pasaulinį karą medienos apdirbimo apimtys Klaipėdoje ryškiai regresavo. Dėl didelės konkurencijos susiaurėjusioje rinkoje tarpukariu Smeltėje jau veikė tik penkios medienos verslu užsiimančios įmonės.
Bendrovės „Balticum” lentpjūvė Smeltės priemiestyje 1932-aisiais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Toje vietoje, kur vėliau buvo pastatytas „Maisto” fabrikas, stovėjo vadinamoji „Bismarcko lentpjūvė” (Bismarckmühle), valdyta brolių Heimanno ir Bernardo Itzigsohnų. Ši bendrovė, prekiavusi mediena, anot V. Safronovo, 4-ojo dešimtmečio telefonų knygose jau nebeminima.
Lietuvai valdant Klaipėdos kraštą tarpukariu Smeltėje buvo bandoma išplėtoti maisto produktų pramonę. 1928 m. „Lietuvos eksporto” bendrovė čia įsteigė mėsos perdirbimo ir gamybos fabriką.
„Keli gamyklos pastatai stovėjo prie marių, dab. Naikupės ir Kalnupės gatvių rajone. Fabrike, kuris daugiausia specializavosi gaminti bekonieną, buvo didelės šaldyklos, skerdykla, elevatoriai. Gamykla prie marių turėjo savo krantinę. 1930 m. ši įmonė buvo prijungta prie AB „Maistas”, kas pavertė pastarąją Lietuvos mėsos pramonės ir prekybos monopolininke“, – rašo V. Safronovas.
„Maisto” fabrikas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Pasak istoriko Juliaus Žuko, tai buvo stambiausia Klaipėdos mėsos pramonės įmonė, perdirbdavusi Lietuvoje ir Klaipėdos krašte užaugintas bekonines kiaules. Per dieną skerdykla galėjo apdoroti 600 kiaulių. Be mėsos įmonė dar eksportavo sviestą ir kiaušinius.
„Maisto“ fabriko pastatų komplekso link ėjo geležinkelio linijos. Šalia geležinkelio – ir gyvenamieji namai. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
1936 m. „Maistas“ šalia esamų pasistatė naujus mėsos ir sviesto šaldytuvus.
Nukentėjo dėl sprogimų
Pasak V. Safronovo, pagrindinė iš Klaipėdos 1945 m. sausio pabaigoje atsitraukusio Vermachto inžinerinių dalinių užduotis buvo sunaikinti infrastruktūrą, ypač uosto, kad priešas negalėtų jos panaudoti. Vieni objektai būdavo iškart sunaikinami, kiti – užminuoti.
Uosto infrastruktūros sugriovimai, anot V. Safronovo, šaltiniuose pateikiami ypač prieštaringai. Tačiau bendrieji nuostoliai uoste galėjo būti nedideli, nes 16-osios divizijos pionieriai iškart po įžengimo į miestą buvo nukreipti išminuoti uosto. Visgi tai jie ir kitų į miestą įžygiavusių šaulių divizijų pionieriai atliko ne itin operatyviai, o galbūt trūko ir pajėgų.
Buvęs „Maisto“ fabriko darbininkas G. Sodeika 1975 m. „Tarybinėje Klaipėdoje“ skelbtuose prisiminimuose rašė, kad apsidžiaugė radęs kombinatą „beveik sveiką, jei neskaitysime susprogdintų šaldytuvų“. O grįžęs po to, kai komendanto įsakymu savaitei turėjo apleisti miestą, nes buvo spėjama, kad „Maistas“ yra užminuotas, kombinatą rado tokį, kad į jį „buvo gaila žiūrėti“.
Į Smeltę atkeliavo neiškart
1946 m. kovo 17 d. patvirtintuose Klaipėdos žvejybos uosto įstatuose rašoma, kad jis buvo įsteigtas 1945 m. birželio 15 d. TSRS Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu. Pasak V. Safronovo, tai antras Klaipėdoje įkurtas uostas – po 1945 m. gegužės 20 d. įsteigto Klaipėdos upių uosto.
Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomas 1945 m. Klaipėdos uosto planas. Martyno Vainoriaus nuotr.
Žvejybos uosto įkūrimu, anot istoriko, pirmiausia rūpinosi Lietuvos TSR vadovybė. Dar balandžio pradžioje vykusio Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto posėdyje buvo nuspręsta, kad tai turėtų būti 40 tralerių ir 80-100 motorinių burlaivių laivyną aptarnausiantis uostas su atitinkama žuvies apdorojimo pramonės baze krante, iš esmės patenkinsiantis pačios Lietuvos TSR poreikius.
„1945 m. liepos 3 d. Lietuvos TSR vadovybė paskirstė Klaipėdos uosto akvatoriją ir sausumos teritoriją TSRS jūrų laivyno liaudies komisariato (nuo 1946 m. – ministerijos) Klaipėdos jūrų prekybos uostui, TSRS upių laivyno liaudies komisariato Nemuno laivininkystės Klaipėdos upių uostui ir Lietuvos TSR žvejybos uostui“, – knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo V. Safronovas.
Minėtu nutarimu Žvejybos uostui vystyti iš pradžių buvo paskirta senoji žvejų valgumo teritorija prie Bomelio Vitės ir gretima teritorija, kurioje XX a. 4 dešimtmetyje buvo įkurta žuvų perdirbimo įmonė „Žuvis“.
„Vieni pirmųjų Klaipėdos ateitimi, jos išvadavimu susirūpino šalies žuvies pramonės vadovai. Į Klaipėdą specialiu lėktuvu atskrido draugas A. Iškovas. Jis labai rūpestingai nuodugniai apžiūrėjo uostą, Kuršių marių pakrantes, domėjosi miesto atstatymo darbų eiga, gyvenimo sąlygomis ir taip įtikinamai pasakojo apie žvejybos išvystymo perspektyvas, apie tai, kad Klaipėdoje parankiausia vystyti tik žuvies pramonę, kad mes vykdomajame komitete priėmėme net specialų sprendimą dėl didelės miesto teritorijos dalies su pastatais perdavimo žuvies pramonei vystyti. <…> Reikia pasakyti, kad draugas A. Iškovas savo žodžio laikėsi: netrukus j Klaipėdą atplaukė pirmieji žvejybos laivai, buvo priimtas nutarimas dėl jūrų žvejybos uosto įkūrimo”, – taip apie Žvejybos uosto kūrimo pradžią 1975-aisiais „Lietuvos žvejo” žurnalistui pasakojo pirmasis miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas, šias pareigas ėjęs 1945-1947 metais.
„Tačiau greit paaiškėjo, kad pagal Klaipėdos žvejybos uostui numatomą pajėgumą buvusio valgumo teritorijos nepakaks. Be to, Prekybos uosto plėtros prioritetas reikalavo valgumą užpilti (galutinai tai buvo įgyvendinta tik 1953 m.)”, – rašė V. Safronovas.
Klaipėdos žvejų uostas (valgumas) Bomelsvitėje ketvirtajame dešimtmetyje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
1945 m. spalio 24 d. miesto Vykdomojo Komiteto sprendimu buvo sudaryta penkių asmenų komisija, kuriai pirmininkavo miesto vyr. architektas Albertas Cibas, turėjusi per dešimt dienų nustatyti ribas tarp prekybos ir žvejybos uostų. Tą pačią dieną komitetas priėmė ir sprendimą, kuriuo Žvejybos uostui trejų metų laikotarpiui perduoti visi gyvenamieji Blumenstr (Gėlių) g. namai, keturi namai Farmacijos (dabar – Galinio Pylimo) gatvėje, keturi Tomo gatvės namai ir namas Jono g. 7 bei namas Grįžgatvio 5.
Jau lapkričio 10 d. Vykdomasis komitetas Žvejybos uostui paskyrė naują teritoriją – du sklypus. Vieną į šiaurę nuo Celiuliozės fabriko iki pat Dangės (įskaitant piliavietę ir buvusią P. Lindenau laivų statyklą), kitą – į pietus nuo šio fabriko, buvusios firmos „J. G. Gerlach“ lentpjūvės teritorijoje.
Pasak V. Safronovo, pirmojoje teritorijoje turėjo būti kuriama laivų remonto bazė ir rugsėjį čia buvo įsteigta Aktyviosios jūrų žvejybos bazė.
„Žvejybos uostui plėtoti paskirtoje teritorijoje faktiškai nebuvo nei krantinių, nei įrangos. Laivai švartuodavosi prie telegrafo stulpų arba prie griuvenų, sugautos žuvys būdavo iškraunamos rankomis, dalį jų siunčiant tiesiai į valgyklas“, – knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo V. Safronovas.
Antrojoje teritorijoje turėjo kurtis Medinės taros kombinatas – jis čia pradėjo veikti 1946 m.
Nastazija Kairiūkštytė knygoje „Klaipėdos pramonė ir darbininkai 1945-1960 metais” rašė, kad pirmasis pokario Klaipėdoje žuvis gaudyti ir apdoroti pradėjęs Klaipėdos žuvų kombinatas 1945 m. pabaigoje turėjo septynias žvejų brigadas, kuriose dirbo 220 žmonių.
„Leningrade pradėjus planuoti Baltijos laivų statyklos įkurdinimą Klaipėdoje, Žvejybos uosto bazei vėl reikėjo ieškoti naujos teritorijos“, – rašo V. Safronovas.
Ir tuomet jau dėmesys nukrypo į apgriautą buvusią AB „Maistas“ skerdyklos ir šaldytuvų teritoriją Smeltėje. Ji 1947 m. sausio 19 d. TSRS Ministrų Tarybos sprendimu buvo perduota Žvejybos uosto poreikiams. Atitinkamą sprendimą vasario 11 d. priėmė ir miesto Vykdomasis komitetas.
Būtent čia jau visą sovietmetį vyko Žvejybos uosto ir jį aptarnavusių bazių plėtra. Tačiau teritorijos perėmimas prasidėjo tik 1948 m. spalį – tada Žvejybos uosto viršininkas Mitjevas išleido įsakymą, kuriame nurodė uždaryti visus buvusius praėjimus į fabriką ir palikti tik vieną pagrindinį, užtikrinti, kad teritorijoje esančiuose gyvenamuosiuose namuose neatsirastų naujų gyventojų, surašyti tuos, kurie čia jau gyveno, įrengti visą parą veikiančius apsaugos postus, kuriuose budėtų „labiausiai patikimi“ darbuotojai.
„Šią teritoriją reikėjo išvalyti nuo susprogdintų fabriko konstrukcijų, susipynusių armatūros strypų ir betono luitų, naudojant gana primityvią įrangą (dažniausiai rankų darbą)“, – rašo V. Safronovas (nuotraukoje – Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomo šešto dešimtmečio pradžios Klaipėdos uosto plano fragmentas su Žvejybos uostui paskirta teritorija, kurioje jis ir buvo pradėtas vystyti bei gyvavo šiek tiek daugiau nei keturis dešimtmečius).
Plėtėsi trimis kryptimis
Pasak V. Safronovo, sovietmečiu Žvejybos uostas nuolat plėtėsi į tris puses – šiaurę, rytus ir pietus.
Mažieji žvejybiniai traleriai žvejybos uoste 1955 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
„Buvusio „Maisto“ fabriko teritorijoje esminiai rekonstrukcijos darbai pradėti apie 1950 m., po to, kai TSRS Ministrų Taryba 1949 m. vasario 1 d. nutarimu leido Lietuvos TSR žuvies pramonės ministerijai statyti Klaipėdoje naują žvejybos uostą, įpareigojo TSRS žuvies pramonės ministeriją iki liepos 1 d. patvirtinti projektinę užduotį, o iki gruodžio 1 d. – žvejybos uosto statybos sąmatą. Per kelerius pirmuosius metus buvo įrengtos naujos estakadinės medinės prieplaukos, sutvarkyta ir kiek pagilinta krantinė ir pagilintas marių dugnas. Šie atlikti darbai leido vienu metu priimti ir iškrauti keturis mažuosius žvejybinius tralerius“, – rašė V. Safronovas.
Žvejybos uosto vaizdas 1956 m. birželį L. Morozovo (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.
„1953 metai – pastatytas gamybinis šaldytuvas su žuvies skrodimo cechu. Jį galima laikyti pirmuoju pastatu uosto teritorijoje. Po metų rikiuotėn stoja mechaninės dirbtuvės ir metalo sandėlis, pirmoji sekli krantinė“, – 1985 m. apie Žvejybos uosto istoriją rašė „Tarybinė Klaipėda“.
Žvejybos uosto vaizdas 1956 m. birželį L. Morozovo (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.
1953 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos TSR Ministrų taryba nustatė naujas Žvejybos uosto ribas. Šiaurėje jos prasidėjo už 250 m nuo Celiuliozės ir popieriaus fabriko pietinės ribos, o rytuose uostą ribojo Nemuno gatvė. Į pietus uostas tęsėsi iki Medienos kombinato Nr. 2.
Žvejybos uosto ir gretimų kvartalų vaizdas 1957 m. lapkritį. Nuotrauka spausdinta „Tarybinėje Klaipėdoje”
Pasak N. Kairiukštytės, 1953-1957 m. Žvejybos uoste buvo įrengta gilioji krantinė su prieplauka, pats uostas pakrante jau nusidriekė daugiau nei kilometrą.
„1955 metais buvo atiduotas naudoti pagrindinis žuvies perdirbimo korpusas, iš kurio vėliau išaugo Konservų gamykla. Po metų buvo pastatyta pirmieji 300 metrų giliavandenės krantinės. Paskui pradeda veikti dirbtinio ledo gamykla, kuriamas energetikos ūkis, atliekami didžiuliai, numatyti keliams metams akvatorijos gilinimo darbai“, – rašė „Tarybinė Klaipėda“.
Uostas 1957-aisiais. A Čeprunovo (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.
„Tai jau septintojo dešimtmečio pradžioje uoste buvo įrengtos betoninės krantinės. O tada jos buvo medinės. Suprantama, dideli laivai prie jų nepriplaukdavo, o sustodavo reide. Mes iš pradžių sukraudavome žuvį į baržą, o paskui prie kranto. Per dieną tiek pailsti, tiek tonų ant nugaros pertempi, jog vakarop ir šnekėtis nesinori”, – apie tuometines darbo sąlygas „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistei Jelenai Listopad 1980 m. pasakojo Žvejybos uoste nuo 1955-ųjų dirbęs sustambintos dokerių mechanizatorių brigados brigadininkas Antanas Zakarauskas.
Anot V. Safronovo, žvejybos uosto plėtra Klaipėdoje kaip vienas iš prioritetų buvo pažymėta 1956 m. XX TSKP suvažiavimo nutarimuose.
„Jau tada buvo orientuojamasi į okeaninių laivų švartavimosi perspektyvą, todėl TSRS Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintame žvejybos uosto plėtros plane buvo numatomas giliavandenės krantinės įrengimas ir bendros krantinių linijos ilginimas tris kartus. Siekiant sudaryti sąlygas okeaniniams laivams priplaukti, nuo jūros vartų turėjo būti iškastas 6,2 km ilgio navigacijos kanalas, o bendras prieplaukų ilgis 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje jau siekė 2 km. Prieplaukos buvo aprūpintos visomis inžinerinėmis komunikacijomis – garu, vandeniu, elektra, ryšiais, geležinkeliu. Jas statant buvo lyginama kranto linija, iš marių atkovota 7,5 ha ploto. Iki tol vyravusios medinės krantinės buvo pakeistos į gelžbetonines su metaliniais įlaidais”, – rašė V. Safronovas.
Uostas 1957-aisiais. M Redkino (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.
1959 m. sausį „Tarybinė Klaipėda“ aprašė, kaip atrodys „į pietus nuo veikiančio šaldytuvo žvejybos uosto giliavandenės krantinės rajone“ statoma nauja silkių apdorojimo įmonė, kurios našumas per parą turėjo būti 600 tonų.
1961 m. liepa – statoma nauja silkių apdorojimo įmonė. V. Rupšlaukio (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.
„Tai bus keturių aukštų pastatas. Silkėms laikyti numatomi šaldomi sandėliai, kur bus palaikoma -2, -4 laipsnių temperatūra. Sandėlis numatytas 10 tūkstančių tonų produkcijai laikyti. <…> Savo sudėtyje įmonė turės šiuos gamybinius cechus, skyrius ir sandėlius: medicininių riebalų cechą 1,8 tonos našumo per parą; centrinę laboratoriją; statinių remonto cechą; mechaninę dirbtuvę; boilerių cechą; statinių taros sandėlį; pagalbines ir buitines patalpas“, – „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė žuvies pramonės valdybos darbuotoja V. Kornijenka.
Žvejybos uostas 1963-iaisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės archyvas) nuotr.
Sūdytai silkei, pusfabrikačiams ir jau paruoštai produkcijai iš laivų iškelti buvo numatyti portaliai kranai, kurių keliamoji galia – 3 tonos.
„Statines su silkėmis sukraus elektropakratuvai. Kroviniui paduoti iš vieno aukšto į kitą bus įrengta dešimt liftų. Geležinkelio vagonai bus pakraunami iš antro aukšto sandėlių, kurie išeina netarpiškai į geležinkelio platformą. <…> Silkių papildomo apdorojimo procesas bus toks: ketvirtame aukšte bus atidaromos statinės ir nustatoma silkių kokybė. Jeigu reikalinga, silkės bus papildomai pasūdomos šiame aukšte. Likusios kokybinės silkės impulsiniu transporteriu paduodamos prie statinių išvertimo įrenginio, su kurio pagalba silkės išpilamos iš statinių į ventiliatorinio tipo plovyklas. Nuplautos silkės patenka į rūšiavimo liniją trečiame aukšte. Atsipalaidavusios nuo silkių statinės paduodamos į statinių sanitarinio apdorojimo liniją. Šiose linijose statinės apžiūrimos, nuimamas senas trafaretas, jos plaunamos, pasveriamos ir išdeginamas naujas trafaretas. Surūšiuotos silkės sudedamos į statines. Tuščios statinės sudėliotojoms paduodamos impulsiniu transporteriu. Galiausiai statinės su silkėmis uždaromos, pasveriamos ir pripildomos sūrymo. Silkėms su mechaniniais apgadinimais trečiame aukšte įrengtos dvi mašinos „Arenko“ nukapoja galvas, po ko jos sudedamos į statines, užpilamos sūrymu, uždaromos ir paduodamos į sandėlį. Sūrymas išvalomas ir atšaldomas filtravimo skyriuje“, – būsimą gamybinė procesą aprašė V. Kornijenka.
Pasak jos, naujoji įmonė nuo iki tol veikusios turėjo skirtis kaip diena nuo nakties.
Žvejybos uostas 1963-iaisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės archyvas) nuotr.
Žvejybos uoto plėtros planai ne visada žavėjo miestą. Pavyzdžiui, 1974 m. lapkritį vykusio Miesto tarybos užstatymo posėdžio protokole užfiksuota, kad nepritarta Jūrų žvejybos uosto perspektyvinio užstatymo schemai.
„Reikalinga atlikti techninį-ekonominį pagrindimą bei suderinti su teritoriniu pramoninės statybos projektavimo institutu. Nespręstas klausimas vaikų darželių-lopšelių, vidurinių mokyklų bei žvejų ligoninės perkėlimo klausimas. Nesudaryta apželdinimo schema, o be to siūloma naikinti esamus žaliuosius plotus. Nenustatyta sanitarinė – apsauginė zona. Naujų krantiniu bei degazacijos pirso įrengimui tarp Vakaru LRĮ akvatorijos ir Kuršių marių (pusiasalyje) nepritariama, nes dabartiniu metu yra sudaromas poilsio zonos projektas”, – išdėstyti nepritarimo argumentai.
Žvejybos uostas 1963-iaisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės archyvas) nuotr.
1975 m. Žvejybos uoste pradėjo veikti skaičiavimo mašinų stotis.
1980 m. „Tarybinė Klaipėda” rašė, jog tik praėjus centrinės kontrolinės vartus uosto teritorijoje stovėjo akmuo su iškaltu užrašu ,,Klaipėdos jūrų žvejybos uostas įkurtas 1945 metų birželio 15 d. TSRS Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu”.
Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės archyvas) nuotr.
Žvejybos uosto viršininkas V. Besčiastinas tada rašė, kad pastaraisiais metais uoste buvo pastatyta nafta užteršto vandens valymo stotis, nauja giliavandenė bunkeriavimo krantinė.
Tais metais, anot laikraščio, šiame uosto komplekse dirbo apie 2200 žmonių.
„Trūksta giliavandenių krantinių, ir laivai dažniausiai stovi dviem korpusais, neturime krantinių švartavimo bandymams ir laivų gazacijai. Nėra tranzitinių sandėlių miltams, sūdytai produkcijai, gofruotai tarai. Atsiliko nuo nūdienos poreikių energetikos ūkis. Daugiau nebeminėsiu. Aišku viena: uosto vystymasis atsilieka nuo laivyno poreikių“, – 1985 m. rašė Žvejybos uosto viršininkas V. Besčiastinas, vadovavęs jam ir nepriklausomybės atgavimo metais.
Kaimynystėje – „Progresas“
Žvejybos pramonę aptarnavusiam Medinės taros kombinatui irgi teko pakeliauti po miestą, kol jis galiausiai atsidūrė buvusioje Smeltės teritorijoje. Metus iki 1947-ųjų veikęs buvusios „J. G. Gerlach“ lentpjūvės teritorijoje kombinatas turėjo ją užleisti Celiuliozės ir popieriaus fabriko miško biržai. Kombinatas, anot V. Safronovo, buvo „stumteltas“ į buvusią bendrovės „Balticum GmbH“ lentpjūvės vietą, kur veikė iki 7-ojo dešimtmečio pradžios.
Iki 1952 metų, kai pradėtos naudoti naujos staklės ir buvo mechanizuotos penkios operacijos, visa gamyba buvo vykdoma rankomis.
„Progresas” 1966-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Lietuvos jūrų muziejaus archyvas) nuotr.
„Pajėgesnės taros gamyklos projektinė užduotis Žuvies pramonės ministerijos buvo patvirtinta dar 1954 m., bet jos statyba vis buvo atidedama. 1959 m. sausio mėn. Lietuvos TSR Liaudies Ūkio Taryba pagaliau apsisprendė Klaipėdoje pradėti naujo Medinės taros kombinato, kuris turėjo būti pradėtas eksploatuoti 1963 m., statybą. Kombintas statytas laisvoje aikštelėje tarp dab. Nemuno, Kalnupės ir Minijos gatvių. Į naujai pastatytą kompleksą gamyba buvo perkelta 1964 m.“, – rašė V. Safronovas.
„Buvo priimta daugiau kaip 500 žmonių, kuriuos reikėjo apmokėti įvairių specialybių“, – 1970 m. „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė kombinato, kuris 1965 m. vasario 27 d. Vakarų baseino vyriausiosios žuvies pramonės valdybos įsakymu buvo pervadintas Klaipėdos statinių-taros kombintatu „Progresas“ direktorius J. Leonovas.
„Progresas” 1970 m. lapkritį. Nuotrauka skelbta „Tarybinėje Klaipėdoje”
Nuo 1977 m. kombinatas tapo Klaipėdos taros gamykla „Progresas“.
Žuvį pakeitė konteineriai ir trąšos
Jau antrąją dieną po nepriklausomybės paskelbimo, 1990 m. kovo 13-ąją, Aukščiausiosios Tarybos sprendimu visos sąjunginio pavaldumo įmonės ir organizacijos buvo perduotos Lietuvos Respublikos jurisdikcijon. Tarp tokių buvo ir Klaipėdos jūrų žvejybos uostas, iki tol buvęs pavaldus TSRS žuvies pramonės ministerijai.
Žvejybos uostas 1985-iaisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Lietuvos jūrų muziejaus archyvas) nuotr.
1991 m. vasarį paskelbtu susisiekimo ministro įsakymu į specialiosios paskirties valstybinių įmonių sąrašą pateko ir Klaipėdos jūrų žvejybos uostas. Tokios įmonės negalėjo būti privatizuojamos. Ir jau vėliau iš daugybės įvairių įmonių sudarytas Žvejybos uostas išsiskaidė.
„Jų pagrindu susikūrė daug nedidelių privačių įmonių. Kai kurios jų per kelerius metus išnyko arba jų turtą įsigijo kitos įmonės. Būtent šiuo periodu bankrutavus radiocentrui ir aukcione parduodant jo turtą, buvo privatizuotas ir iš viso neparduodamas vienas hidrotechnikos įrenginių – deviacijos ženklas“, – knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašė žurnalistė Rolanda Lukoševičienė.
„Klaipėdos Smeltės” teritorija 1997-aisiais. Albino Stubros (VšĮ „Klaipėdis”) nuotr.
Galiausiai Žvejybos uosto įpėdine tapusi valstybinė įmonė 1994-1995 m. buvo pertvarkyta į Laivų krovos akcinė bendrovę „Klaipėdos Smeltė“. 1998 m. rugpjūtį 89,51 proc. jos akcijų privatizavo Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija (VLPFK), už jas valstybei sumokėjusi 45 mln. litų ir per penkerius metus įsipareigojusi į bendrovės įstatinį kapitalą investuoti 75 mln. litų bei išsaugoti visas darbo vietas, kurių tuomet buvo 730.
Dabartinis LKAB „Klaipėdos Smeltė“ vadovas Rimantas Juška buvo R. Lukoševičienei buvo sakęs, kad įmonės teritorijoje privatizacijos laikotarpiu buvo atsiradę daug privačių statinių.
„Klaipėdos Smeltės” teritorija 1997-aisiais. Albino Stubros (VšĮ „Klaipėdis”) nuotr.
„Klaipėdos Smeltės“ teritorijoje buvęs turtas kartais būdavo atiduodamas už skolas ar darbuotojams už neišmokėtą atlyginimą. O jį gavęs žmogus įregistruodavo garažą su žemės lopinėliu kaip juridinį vienetą. Po kurio laiko įmonei, norinčiai toje vietoje pradėti teritorijos rekonstrukcijos darbus, garažą tekdavo išpirkti, nes jis stovėjo vidury kelio“, – apie nemažai papildomų investicijų reikalavusį teritorijos tvarkymą buvo sakęs R. Juška.
Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais įmonė užsiėmė įvairiais smulkiais krovos darbais. Po VLPFK reorganzacijos „Klaipėdos Smeltės“ kontrolę buvo perėmusi verslininkų Gusiatinų šeima, įmonės teritorijoje veikė generalinių krovinių, konteinerių ir šaldytų produktų terminalai.
Buvusio Žvejybos uosto teritorija 2012-ųjų vasarą. Martyno Vainoriaus nuotr.
2008 m. kompanijos kontrolinį akcijų paketą įsigijęs uostų terminalų operatorius „Terminal Investment Limited” kompaniją perorientavo į konteinerių krovą – konteinerių terminalas čia buvo pradėjęs veikti dar 2006 m. liepą.
Kompanijos specializavimasis krauti konteinerius pakeitė ir Klaipėdos vizualinį vaizdą – jau gana iš toli matyti keturi jos STS (Ship-To-Shore) kranai. Jų aukštis su pakelta strėle siekia apie 115 metrų. Pirmasis iš jų buvo atgabentas 2013 m. spalį.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Minėtojo sandorio metu taip pat buvo parduotas ir AB „Progresas“ kontrolinis akcijų paketas. Ši bendrovė buvo reorganizuota ir su savo teritorija 2010 m. prijungta prie „Klaipėdos Smeltės“.
Buvusi Progreso teritorija. Martyno Vainoriaus nuotr.
2016 m. dėl „Klaipėdos Smeltės“ poreikių šioje miesto dalyje atsirado Uosto direkcijos užsakymu pastatyta 330 metrų ilgio estakada per Nemuno gatvę, sujungusi „Klaipėdos Smeltės“ teritoriją su buvusiu „Progresu“.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Statyba užtruko pusantrų metų ir pagal ilgį statinys prilygsta trims futbolo aikštėms. Dviejų lygių sankryžą (estakadą) pastatė bendrovė „Latvijas tilti“ ir UAB „Кauno keliai“. Atliktų darbų vertė – beveik 4,1 mln. EUR, įskaitant PVM.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Šalia „Progreso“ buvo ir 2018 m. rudenį „Klaipėdos Smeltės” nugriautas 1938 m. iškilęs III Smeltės mokyklos pastatas, o jo sklypas virto plyne. Griaunant pastatą darbai buvo įvardinti kaip jūrinių konteinerių krovos ir sandėliavimo aikštelių statyba.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Buvusio Žvejybos uosto teritorijoje šiuo metu veikia ir UAB „Ferteksos transportas“ 1997 m. įsteigta bendrovė Birių krovinių terminalas (iš pradžių – UAB „Birių krovinių transporteris“). Prabėgus porai metų po jos įsteigimo pusę bendrovės akcijų buvo įsigijusi „Klaipėdos Smeltė“. Ilgą laiką tarp akcininkų virė aštrūs ginčai, spręsti ir teismuose, kol galiausiai vieninteliu Birių krovinių terminalo (BKT) akcininku tapo verslininkas Igoris Udovickis, o 2013 m. trečdalio įmonės akcijų savininku tapo Baltarusijos bendrovė „Belaruskali“. BKT 2018 m. tapo didžiausia pagal krovą uosto kompanija.
Pirmame plane ties krantinėmis – Birių krovinių terminalas. Martyno Vainoriaus nuotr.
O apie tai, kaip statėsi ir plėtėsi Žvejybos uosto gyvenamasis rajonas – kitoje ciklo dalyje.
Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.
Archyvinės Žvejybos uosto nuotraukos – Bernardo Aleknavičiaus ir Audroniaus Ulozevičiaus iš Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos, Lietuvos jūrų muziejaus ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvų[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”141295,141296,141297,141298,141299,141300,141301,141302,141303,141304,141305,141306,141307,141308,141309,141310,141311,141312,141313,141314,141315,141316,141317,141318,141320,141321,141322,141323,141324,141325,141326,141327,141328,141329,141330,141331,141332″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]
1. Laivas SŪDUVIS stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj. REGATOS vietoj.
2. Laivas „SŪDUVIS” bus „UŽKONSERVUOTAS”, o ne „NURAŠYTAS”.
Tiems, kas skaito komentarus tinklaraštyje ir jau žino kur stovi Smiltynėje „NURAŠYTAS” laivas „KOLYMA”,
rekomenduojame nuvykti dar į Klaipėdos geležinkelio stotį ir apžiūrėti „UŽKONSERVUOTĄ” juodą garvežį… ..