P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

„Grigeo Klaipėda” aplinkvamzdis ir marių tarša – sena gera tradicija

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-07-02


1949-aisiais parengti su Klaipėdos vandentiekio ir kanalizacijos ūkiu susiję dabar jau Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi dokumentai liudija, kad kai kurių uostamiesčio įmonių įpročiai nesikeičia jau daugiau nei septynis dešimtmečius.

O pačiame vandentiekyje padėtis yra pasitaisiusi – ir vandens nuostoliai mažesni, ir gaisrai nebekyla, ir apie miegančius sargus nebetenka girdėti.

Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinatas nevalytas nuotekas leido tiesiog į marias. Nuotraukoje – jo miško biržoje iškraunami medžio sieliai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr. 
Dingdavo daugiau nei ketvirtadalis vandens

1949-ųjų sausį miesto Vykdomasis komitetas (VK) priėmė sprendimą, skirtą kovoti su vandens „nutekėjimu” vandentiekyje.

Jo preambulėje konstatuota, kad nors tokie nuostoliai ir sumažėjo, tačiau vis dar viršijo planuose numatytus rodiklius ir trestas „Vodokanal” dėl to per metus valstybei neperveda apie 180 000 rublių.

Anot VK, tokią padėtį nulėmė „Vodokanalo” aplaidumas – nebuvo atliekami periodiniai patikrinimai, o per visus 1948 metus buvo surašyti aktai tik dvylikai namų.

Sprendime buvo pateikti ir konkretūs aplaidumo pavyzdžiai: pagalbiniame Žaliojo apsodinimo tresto ūkyje ir trijų čiaupų nuolat bėgo vanduo, Maksimo Gorkio (dabar – Liepų) g. 6 ir 16 name taip pat buvo nesutaisyti čiaupai, o Montės (dabar – Herkaus Manto) g. 30 name visus metus buvo nesutvarkytas nesandarus vandentiekio tinklas.

Taip pat konstatuota, kad „Vodokanalas” netikrino, kiek realiai yra gyventojų butuose, o įmonės Abonentų skyriaus viršininkas net nežinojo, kiek Klaipėdoje tuo metu buvo namų ir kiek iš jų naudojasi centralizuoto vandentiekio paslaugomis.

Tad siekdamas užbaigti tokią netvarką VK įpareigojo „Vodokanalo” direktorių drg. Richardas Klingerį pasirūpinti tiek vandens skaitiklių, kad per 1949-uosius jie būtų pastatyti pas visus vartotojus. Iki balandžio įmonė turėjo patikrinti ir suremontuoti visus jau buvusius skaitiklius. Taip pat buvo nurodyta sąskaitas išrašyti tiksliai pagal skaitiklių rodmenis ir jokiu būdu nebedaryti nuolaidų dėl nutekėjimų namo vandentiekio sistemoje. Iki gegužės „Vodokanalas” turėjo perregistruoti visus vartotojus ir sudaryti su jais tuo pačiu sprendimu patvirtintas tipines sutartis.

Miesto gyvenamojo fondo valdybos viršininkui drg. Lobagovui ir organizacijoms, turėjusioms savo gyvenamąjį fondą, buvo nurodyta suteikti „Vodokanalui” tikslius duomenis apie gyventojų ir jų laikomų galvijų skaičių, taip pat numatyti lėšas vandentiekio ir kanalizacijos tinklų remontui.

Vykdant perregistravimą nustačius piktnaudžiavimo atvejus „Vodokanalo” direktorius buvo įgaliotas patraukti tokius asmenis baudžiamojon atsakomybėn ir išieškoti iš jų sumas už sunaudotą vandenį.

Taip pat VK paprašė Komunalinio ūkio ministerijos, kad ji „Vodokanalui“ skirtų 80 skaitiklių, „ypač reikalingų Klaipėdos miestui”.

Visgi situacija per 1949-uosius šioje srityje Klaipėdoje nepasikeitė. Gruodžio viduryje VK pirmininkui Jonui Kardaševičiui skirtame rašte Lietuvos TSR komunalinio ūkio ministro pavaduotojas Astafjevas rašė, kad vandens nuostoliai uostamiestyje auga kas mėnesį ir vietoje planuotų 10,8 proc. jau siekia 26,5 proc.

Rašte dėstyta, kad per vienuolika 1949-ųjų mėnesių „Vodokanalas” patiekė 2 100 493 kub. m vandens, iš kurių dingo 411 193 kub. m. Kadangi vienas kubinis metras vandens buvo įkainotas rubliu, ministro pavaduotojas konstatavo, kad Klaipėdos vandentiekis biudžetui nesumokėjo 184 340 rublių ir prašė imtis konkrečių priemonių padėčiai taisyti ir apie priimtą sprendimą informuoti ministeriją.

Beje, kai „Vodokanalo” palikuone esanti uostamiesčio savivaldybės valdoma AB „Klaipėdos vanduo” paskutinį kartą kreipėsi į Valstybinę energetikos reguliavimo tarnybą, kad ši suderintų naujas kainas, ji buvo pateikusi duomenis, jog nuostoliai dėl geriamojo vandens apskaitos tarp daugiabučių namų įvadų ir butų skaitiklių dabar sudaro 228,4 tūkst. kub. m arba 7,98 proc. nuo į butus patiekto geriamojo vandens. Pašildyti skirto vandens nuostoliai daugiabučiuose sudaro 151,6 tūkst. kub. m arba 8,31 proc. nuo patiekto kiekio.

„Grigeo Klaipėda” pirmtakas ir vogė, ir teršė

Pavarčius 1949-ųjų su miesto vandentiekiu susijusius dokumentus tampa aišku, kad Kuršių marių teršimu dabar kaltinama „Grigeo Klaipėda” turi gerus genus.

1949-ųjų sausį VK sprendė, kaip pasielgti su „Vodokanalo” „Grigeo Klaipėda” pirmtakui – Celiuliozės ir popieriaus kombinatui – išrašyta 117 059 rublių dydžio sąskaita.

Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinato popieriaus gamybos ceche. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Sprendimo preambulėje rašoma, kad baigiantis 1947-aisiais šis kombinatas buvo atjungtas nuo miesto vandentiekio, nes turėjo savo artezinį gręžinį ir nenorėjo naudotis „Vodokanalo” paslaugomis.

„1948 metų lapkričio 21 dieną atlikto patikrinimo metu paaiškėjo, kad buvusio skaitiklio vietoje įstatytas nuvedamasis vamzdis ir visa CBK vandentiekio sistema maitinasi miesto vandentiekio vandeniu. CBK atstovai negalėjo nurodyti nurodyti visų vandentiekio taškų, kurie naudojo miesto vandenį, kadangi požeminio vidinio vandentiekio schema jiems nežinoma. Pasijungimo laikas nenustatytas”, – rašoma sprendime.

Už tokį pažeidimą „Vodokanalas” kombinatui buvo išrašęs 117 059 rublių dydžio sąskaitą, tačiau VK nusprendė ją gana smarkiai sumažinti – iki 58 400 rublių.

Tų metų rugsėjį Celiuliozės ir popieriaus kombinatas jau buvo minimas dar viename „gražiame” kontekste, kuris atliepia nūdienos „Grigeo Klaipėda” realijas.

„Vykdomasis komitetas pabrėžia, kad kai kurios miesto įmonės leidžia neišvalytas nuotekas į Dangės upę ir Kuršių marias”, – savo sprendime rašė miesto valdžia, pažymėjusi, kad pagal Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1946 m. sausį priimtą sprendimą tokiais atvejais turi būti mokamas mokestis, o jo dydį nulemia nuotekų užterštumo lygis.

Tad VK nusprendė, kad už 1 kub. m į atvirus vandenis išleidžiamų nevalytų nuotekų CBK turi mokėti 8 kapeikas. Toks pat tarifas buvo nustatytas fabrikui „Artojas” bei kolūkių garažų ir dirbtuvių trestui. O Faneros fabrikas už tokią taršą galėjo mokėti mažiau – po 6 kapeikas už kubinį metrą.

Klaipėdos „Artojo“ mineralinių trąšų fabriko superfosfato ceche. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Gorkomchozo viršininkui drg. Žalkauskui VK nurodė, kad jis išsireikalautų iš minėtų įmonių mokesčius už taršą ir atbuline data – nuo 1949-ųjų pradžios. Taip pat jam buvo duotas nurodymas per dešimt dienų „išdirbti klausimą” bei pradėti imti tokius mokesčius iš laivų remonto įmonės bei kitų tokias nuotekas išleisdavusių subjektų.

Gaisras atskleidė netvarką

1949-ųjų lapkritį VK konstatavo, kad nepaisant ne kartą duotų nurodymų „Vodokanale” ir toliau bujojo neatsargumas, aplaidumas ir nerūpestingumas. Tai paliudijo naktinis TSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) patikrinimas ir kilęs gaisras.

Naktį į spalio 28-ąją patikrinimą vandenvietėje surengė saugumiečiai aptiko poste miegančius sargybinius, miegojo ir mašinų skyriuje užsirakinęs mašinistas.

Ne ką geresnė situacija buvo vandenvietėje ir dieną. Lapkričio 2-ąją, apie 11.15 val., dėl nenustatyto asmens kaltės kilo gaisras mediniame vandenvietės pastate, tarnavusiame sandėliu ir garažu. Ugniai greit išplitus pastatas smarkiai nukentėjo, sudegė dalis jame laikytų daiktų ir du krovininiai automobiliai. Preliminariai buvo padaryta žalos už 14 000 rublių. O vandentiekio sargyba net nepastebėjo, kad kilo gaisras, apie jį pranešė pašaliniai asmenys.

VK dėl šio gaisro pretenzijų turėjo ir miesto priešgaisrinei valdybai. Pabrėžta, kad stebėjimo bokštai net 5-7 minutes nesugebėjo pastebėti kylančių dūmų – gaisrininkai į gaisro vietą išvyko tik gavę pranešimą telefonu. Velnių gavo ir miesto ryšių tarnyba, nes į kvietimą sujungti su gaisrine telefonistė tada atsakė „užimta” ir skambinusįjį sujungė tik po 5-6 minučių.

Reaguodamas į tokius įvykius jau kitą dieną po gaisro VK išrašė „Vodokanalo” direktoriui R. Klingeriui griežtą papeikimą. Taip pat jam kartu su VK atstove drg. Sinicina bei Gorkomchozo vadovu Zirjanovu per dešimt dienų „išvalyti vandentiekį nuo apsileidėlių, tinginių bei politiškai abejotinų asmenų bei pakeisti juos patikimais ir patikrintais draugais”.

Drg. Zirjanovas kartu su profsąjungų apskrities ir miesto komiteto atstove drg. Volotkaite gavo ir dar vieną užduotį – surengti visų vandentiekio darbuotojų susirinkimą ir mobilizuoti juos, kad dirbtų su padidintu budrumu ir dar prieš laiką įvykdytų numatytas normas.

O Miesto priešgaisrinės apsaugos skyriaus viršininkas drg. Kulikovas sulaukė nurodymo sustiprinti tokių svarbių miesto objektų, kaip „Vodokanalas” kontrolę. Jis kartu su Miesto ryšių kontoros viršininku drg. Kudriavcevu taip pat turėjo užtikrinti, kad daugiau nepasikartotų tokie nesklandumai skambinant gaisrininkams.

Beje, „Vodokanalo” direktoriaus R. Klingerio galiausiai laukė gana liūdnas likimas. Linas Poška knygoje „Vanduo turi tekėti” rašo, kad jis tapo viena 1950-1951 metų represijų auka. Toks pats likimas ištiko ir nuo 1945-ųjų dirbusią vyriausiąją buhalterę Stasę Šaulytę, ir vyriausiąjį inžinierių Viktorą Toleikį.

„Vyr. Buhaterę drg. S. I. Šiaulytę atleisti iš darbo nuo 1950.02.11 kaip sulaikytą valstybės saugumo ministerijos organų”; „Pagal miesto vykdomojo komiteto 1951.03.09 potvarkį, išleistą po direktoriaus ir vyr. inžinieriaus arešto [įsakau] laikinai direktoriaus pareigas pavesti miesto komunalinio ūkio vedėjui Zyrianovui, o laikinai vyr inžinieriaus pareigas pavesti miesto planavimo komiteto pirmininkui Žalkauskui”, – „Klaipėdos vandens” archyve saugomus dokumentus citavo L. Poška.


    2022-07-02

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt