Nežinau, kaip jums, bet man asmeniškai yra klaikiai neįdomu skaityti įvairių kelionių aprašymus su lankytinų vietų bei istorinių ir kitokių faktų vardijimu. Juoba kad tokią informaciją lengvai galima rasti bet kurios turistinės agentūros tinklapiuose. Tad šiame nuomonių rubrikos rašinyje panašaus pobūdžio faktų nebus, o keletas konkrečių duomenų bei skaičių iš kelionės po Portugaliją bus paminėti tik dėl to, kad juos galėtumėte palyginti su Lietuva. Juos pateikė mus lydėjusi iš Donecko kilusi gidė Oksana, Portugalijoje gyvenanti jau 20 metų.

Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, jog šioje puikioje šalyje, ko gero, nenorėtų gyventi jaunos lietuvės mamos, socialiniuose tinkluose vis padejuojančios dėl esą suprastėjusių sąlygų mūsų šalyje auginti vaikus, ir pensininkai.

Užtat Portugalija galėtų būti puikus pavyzdys toms Marijos žemės tetoms ir dėdėms, kurie, nieko neišmanydami apie priklausomybes, demonizuoja lengvųjų narkotikų dekriminalizavimą, jį tapatindami su legalizavimu.

Sugriovė stereotipus

Prisipažinsiu, jog prieš kelionę į Portugaliją be bendrųjų žinių apie šią šalį mano išankstinei nuomonei įtakos, deja, turėjo iki šiol Lietuvoje vis dar sklandantys stereotipai, jog tai esą yra gana skurdi ir nelabai saugi bei pietietiškai tingi „manjanų” šalis, kurioje neva sunku susikalbėti angliškai.

Džiaugiuosi, jog visi šie stereotipai jau per pirmas kelionės dienas griuvo lyg kortų namelis, bet dabar atsirado kita „problema”: pasaulio futbolo čempionate, ko gero, jau teks sirgti ne už Prancūzijos, o už Portugalijos rinktinę…

Prie stereotipinių klišių griūties be daugybės profesionalios gidės pateiktų žinių labiausiai visgi prisidėjo tai, ką pamatė mano akys ne tik turistinių istorinių vietų ar puikiųjų gamtos kampelių lankymo metu, bet ir savarankiškai klaidžiojant miestų gatvėmis, pietaujant kavinėse ar žvalgantis pro autobuso langą.

Pro jį akys matė labai gerus, drįsčiau teigti, daugelyje vietų geresnius nei Lietuvoje kelius, matė nemažai gana brangių automobilių (nors dominuoja panašaus amžiaus ir markės mašinos kaip ir Lietuvoje), matė daugybę vėjo jėgainių bei saulės elektrinių, kurios nuo mūsiškių skiriasi tuo, jog daugelis jų – labai nedidelės, vos 4 – 6 blokelių dydžio (nors netrūko ir gana didelių), matė tvarkingas alyvmedžių giraites, nokstančius vynuogienojus bei daugybę gražių išpuoselėtų pietietiško stiliaus nedidelių namų ir sodybų, tarp kurių, žinoma, karts nuo karto pasirodydavo ir viena kita apleista.

Kad žmonės labai subjektyviai vertina tai, ką mato prieš save, įrodo ir viena iškalbinga detalė: mūsų autobusui sustojus prie šviesoforo šalia gana apleisto namo, vienas iš bendrakeleivių mestelėjo: „jo, čia daug apleistų namų”. Tuo metu aš jų mačiau labai mažai, t.y. vos vieną kitą. Akivaizdu, jog ir mūsų nuomonės, kiek vandens yra stiklinėje, būtų diametraliai priešingos…

Tuo metu paaiškėjo, jog praktiškai visose turistų lankomose vietose – kavinėse, parduotuvėse, viešbučiuose – aptarnaujantis personalas puikiausiai kalba angliškai, o kur tos kalbos žinių vienai ar kitai pusei pritrūkdavo, susikalbėti padėdavo geranoriška šypsena bei portugalų paslaugumas.

Į pensiją – nuo 67 metų

Pasak 15 metų gide Portugalijoje dirbančios Oksanos, šioje vėjų, vandenų ir saulės šalyje daugiau nei 80 proc. elektros energijos sukuria atsinaujinantys energijos šaltiniai, tačiau elektra, iki šių metų buvusi labai pigi, pastaruoju metu šalyje, jos teigimu, ėmė brangti. Visgi kiek konkrečiai gyventojai moka už vieną kilovatvalandę, ji pasakyti negalėjo, teigusi, jog esą kainos keičiasi kone kas porą savaičių, bet pripažinusi, jog jos vis dar Portugalijoje yra vienos žemiausių ES.

Tiksliai ekskursijų vadovė nežinojo ir kiek šiuo metu šalyje siekia vidutinė pensija, tačiau iš jos pateiktų pažįstamų gaunamų pensijų dydžių, galima buvo susidaryti įspūdį, jog portugalų pensijos lietuviškas lenkia nežymiai. Gaunantiems mažesnę nei minimalią pensiją, siekiančią 400 eurų, valstybė primoka iki jos dydžio, nepriklausomai nuo įgyto darbo stažo. Norint gauti pensiją, būtinas 15 metų darbo stažas.

Užtat į pensiją ir vyrai, ir moterys šiuo metu Portugalijoje išleidžiami nuo 67 metų, kasmet dar pridedant po vieną-du mėnesius. Ar taip daroma dėl to, jog pensinį amžių norima prailginti iki 70-ties metų, Oksana teigė tiksliai nežinanti, tačiau neatmetė, jog taip galėtų būti. Kad portugalai piktintųsi dėl ilginamo pensinio amžiaus, ji sakė negirdėjusi, o jos keli pažįstami, jau išėję į pensiją, ir toliau esą noriai dirba.

Nuo MMA – tik 11 proc. mokesčių

Šiuo metu minimali mėnesinė alga (MMA) ir Portugalijoje, ir Lietuvoje siekia tiek pat – 730 eurų, tačiau portugalai nuo jos moka tik 11 proc. gyventojų pajamų mokestį – jokių kitų mokesčių, gaunantiems MMA, mokėti nereikia. Pasak Oksanos, mokesčiai gyventojams didėja, priklausomai nuo gaunamų pajamų, jie yra labai diferencijuoti, tačiau dėl to nemažai žmonių net nėra suinteresuoti gauti ypač didelį atlyginimą, nes tada didžiulę jo dalį pasiglemžia mokesčiai. Ji pateikė savo pažįstamo pavyzdį, kai jis vien dėl to atsisakė aukštesnių pareigų, nes paskaičiavo, jog tada į rankas gautų mažiau, nei dirbdamas eiliniu specialistu.

Įdomu ir tai, jog Portugalijoje visi dirbantieji tiek valstybinėse, tiek privačiose įmonėse gauna vadinamąją kalėdinę kompensaciją, lygią vieno mėnesio atlyginimui – analogija būtų su kažkada Lietuvoje mokėtu (o kai kur, regis, ir tebemokamu?) vadinamuoju tryliktu atlyginimu.

Negana to, daugelyje vietų dirbantieji dar gauna ir „pietų” pinigus – jie pagal asmeninį pasirinkimą arba pridedami prie atlyginimo, arba už tą sumą darbuotojai yra vietoje maitinami. Šventas dalykas šioje pietų šalyje – lygiai 10 valandą 10 minučių trunkanti pusryčių pertraukėlė. Lygiai tokia pati, tik jau be konkrečios valandos, privaloma ir antroje dienos pusėje.

Kad Portugalija – darbščių žmonių šalis, galima buvo suprasti ir iš to, jog per 8 kelionės dienas pravažiavus beveik per visą vakarinę šalies pakrantę, retai kur nevyko kokie nors statybos, remonto ar rekonstrukcijos darbai. Vaikštinėdami po Portą, netyčia užklydome į labai panašų Klaipėdos Dangės skvero rekonstrukcijos įkarštį, skirtumas tik tas, jog vykstant darbams, čia buvo paliktas aptvertas takelis praeiviams.

Mama – į darbą, vaikas – į lopšelį

Gimus vaikui, jo priežiūros atostogos Portugalijoje nuo Lietuvos skiriasi kaip diena ir naktis. Kaip ir mūsų šalyje, taip ir Portugalijoje, šias atostogas gali imti ir moterys, ir vyrai, tačiau buvusio atlyginimo dydžio išmoka vaiką prižiūrinčiam vienam iš tėvų mokama tik… 3 mėnesius. Ilgesnį laiką mokama tik socialiai remtinoms šeimoms, tačiau ir jiems skiriama išmoka kas mėnesį mažėja.

Dėl to, pasak Oksanos, didžioji dalis portugalių moterų 4-tą mėnesį po vaiko gimimo jau grįžta į darbą, užtat šalyje yra labai gerai išvystytas vaikų lopšelių ir darželių tinklas. Tačiau yra mamų, kurios vaiko prižiūrėti namuose pasilieka ir metus ar dvejus, už tai negaudamos jokių pajamų.

Kaip ir Lietuvoje, Portugalijoje veikia ir valstybiniai, ir privatūs darželio, o šiuo metu esą vis labiau populiarėja mini darželiai, kai, pvz., savo vaiką auginanti moteris pasiima dar kelis vaikus (bet ne daugiau šešių) prižiūrėti namuose. Jai valstybė moka atlyginimą, eina jos darbo stažas, o padidintos priežiūros iš visokių visuomenės sveikatos centrų ir analogiškų institucijų nėra. Laikoma, jog jei tvarkinga moteris sugeba tinkamai prižiūrėti savo vaiką, ji už atlygį sugebės pasirūpinti ir svetimu.

Dažniausiai tokius mini lopšelius-darželius lanko tarp savęs gerai pažįstų moterų vaikai, o juos prižiūrinti bičiulė lanksčiai reaguoja į prašymą, pvz., reikalui esant, vaiką pas save palaikyti ilgiau nei priklauso pagal darbo sutartį.

Mokesčio už valstybinių darželių lankymą dydis priklauso nuo gyventojų gaunamų pajamų, tačiau mėnesinė įmoka yra nedidelė, svyruoja nuo 20 iki 70 eurų. Nepasiturinčioms šeimoms valstybė kompensuoja vaikų lopšelių- darželių lankymą, joms nieko mokėti nereikia.

Oksanos teigimu, portugalai savo vaikus labai myli, juos lepina, dažnai juos myluoja, o viešoje vietoje išgirsti prieš vaiką pakeltą tėčio ar mamos balsą – retenybė.

Be to, Portugalijoje nuo mažų dienų skiriamas didelis dėmesys vaikų ugdymui – net tik pradinukai, bet ir darželinukai lanko muziejus, įvairius turistinius objektus – teko ir mums keliose vietose sutikti ne vieną tokį vaikų būrelį, stropiai prižiūrimą auklėtojų.

Dekriminalizavus narkotikus, nusikalstamumas sumažėjo kelis kartus

Tuo metu Portugalija galėtų būti sektinas pavyzdys ne tik tiems Lietuvos politikams, kuriems dėl oponentų trukdžių niekaip nesiseka įgyvendinti rinkėjams duotų pažadų dekriminalizuoti lengvuosius narkotikus, bet ir minėtiems oponentams, tarp kurių ypač aktyviai reiškiasi viena klaipėdietė Seimo narė.

Jos ir kitų lengvųjų narkotikų dekriminalizaciją su legalizacija sąmoningai ar dėl nežinojimo tapatinančių „žinovų” siaubui – Oksanos pateikti iškalbingi duomenys: Portugalijoje, kuri Europoje vienintelė yra dekriminalizavusi VISUS narkotikus, kelis kartus sumažėjo ne tik nusikaltimų, siejamų su šia kriminaline veikla, bet ir narkomanų šalyje skaičius. Užtat labai pagerėjo ir gydymo nuo šios priklausomybės kokybė, ir išgijimų rodikliai.

Vis dar nesuvokiantiems dekriminalizavimo esmės – trumpas paaiškinimas: už savo reikmėms vartojamas narkotines medžiagas žmogus nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nėra laikomas nusikaltėliu, nes priklausomybė nuo kvaišalų priskiriama ne nusikaltimų, o ligų sričiai.

Gatvėse pardavinėti narkotikus, kaip ir anksčiau, žinoma, draudžiama ir už tai baudžiama, tačiau, pasak Oksanos, vadinamųjų narkotikų prekeivių šalyje beveik neliko, nes dingo paklausa. Kam pirkti nežinia ką, jei reikiamą dozę gali įsigyti legaliai? Tiesa, sunkiųjų narkotikų bet kas panorėjęs nenusipirks, jie, panašiai kaip ir mūsų metadono programos atveju, skiriami tik nuo priklausomybių kenčiantiems.

Dėl įdomumo apsilankius vienoje iš vadinamąja žole prekiaujančių vietų paaiškėjo, jog kanapių koncentracija suktinukėje yra labai nedidelė, jos, pasirodo, maišomos su tabaku. Ar tokias silpnas, ar stipresnes suktinukes nesislėpdami traukė poroje turistinių vietų sutikti jaunuoliai, žinoma, nesidomėjome.

Pasak Oksanos, Portugalija pagal kriminogeninę situaciją yra viena iš saugiausių ES valstybių, o tarp dažniausiai pasitaikančių nusikaltimų dominuoja smurtas artimoje aplinkoje. Jos teigimu, dalyje portugalų šeimų tebevyrauja patriarchatas, mat dar XX a. viduryje portugalė viena, be vyro žinios, net negalėjo atsidaryti banko sąskaitos. Šalyje gana ilgą laiką buvo nemažas procentas neraštingų gyventojų, tokių tarp garbingo amžiaus senjorų pasitaiko ir dabar.

Visgi, ekskursijos vadovės nuomone, prie paskutiniais dešimtmečiais įvairiapusio Portugalijos suklestėjimo labai prisidėjo Europos Sąjungos parama, nors tradicinio šios jūrinės šalies verslo atstovai – žvejai – piktinasi ES institucijų jiems taikomomis žvejybos kvotomis.

Tuo metu nemažą šalies BVP dalį sudaro pajamos, gaunamos iš turizmo, kuris šiuo metu, po dvejus metus trukusios pandemijos, vėl išgyvena renesansą.

Tarp daugybės Portugalijoje sutiktų turistų dažniausiai teko girdėti kalbančius prancūziškai ir ispaniškai, pagal britišką tartį buvo galima spėti, jog nemažai jų yra atvykę iš Didžiosios Britanijos, matėme turistų ir iš JAV, o keliose vietose teko girdėti lenkišką bei lietuvišką (ne mūsų grupės) šnektą. Tuo metu turistų iš Azijos sutikome palyginti nedaug.

Apie kainas

Pabaigai – keletas pastebėjimų tiems, kurie dar nepabuvojo, tačiau žada apsilankyti šioje labai gražioje, svetingoje ir jaukioje šalyje.

Neatsitiktinai pavartojau žodį „jaukioje”, nes mes, lietuviai, Portugalijoje galime jaustis patogiai ir dėl to, jog kainos šioje šalyje daugelyje vietų yra artimos ar net mažesnės nei Lietuvoje. Maisto prekių kainos parduotuvėse kone identiškos mūsiškėms – vienur truputį mažesnės (pvz., viename iš ES pigiausių prekybos tinklų „Aldi”), kitur – vos didesnės. O kuro kainas galite palyginti patys…

Kavinėse, mano akimis, kainos Portugalijoje yra mažesnės nei pas mus. Spręskite patys – Lisabonos centre dviem labai skaniai ir labai sočiai galima papietauti už 25-28 eurus, panašiai tiek pat šviežias, vietoje gaminamas maistas (rinkomės jūros gėrybes, žuvį, jautieną) kainavo ir kituose miestuose, turint galvoje, jog visur pietaudavome centre, turistų lankomiausiose, o ne nuošaliose vietose.

Be abejo, kelis kartus nei Lietuvoje Portugalijoje yra pigesnis vynas, kurio gerbėjai sočiai išragavo net keletą rūšių. Gerokai pigesnis ir alus – nepamenu, kada Klaipėdoje mažas alaus bokalas kainavo 1,20 euro. Nekalbant apie kavos puodelį, kurį už panašią kainą galima išgerti Porto krantinėje su vaizdu į Duero upę.

Apie pramoninių prekių kainas kalbėti sunkiau, mat nesu iš tų, kurios užsienyje daug laiko skiria dalies moterų mėgstam užsiėmimui vaikščioti po parduotuves. Tačiau pagal didžiuliame Lisabonos „Vasko de Gama” prekybos centre regėtus Lietuvoje nematytų, bet pasaulyje žinomų prekių ženklų nukainavimus, tarp kurių, pvz., tikro lino vasarinė moteriška marškinių tipo bliuzelė kainavo vos 18 eurų, galima spręsti, jog jos tikrai nesikandžioja.

Šį mano teiginį, manau, patvirtintų ir daugiau laisvo laiko apsipirkimams skyrusios moterys iš mūsų buvusios tarptautinės turistų grupės, kurią sudarė lietuviai, latviai ir visų trijų Baltijos šalių rusakalbiai. Grupės moterys (o ir kai kurie vyrai) kaskart iš parduotuvių sugebėdavo grįžti bent su keliais pirkinių paketėliais. Tiesa, paskutinę dieną ne vienam iš jų teko sukti galvą, kaip naujuosius pirkinius, tarp kurių nemažą dalį sudarė įvairių rūšių žymusis portugalų „Portveinas”, sutalpinti į atsivežtus lagaminus, neviršijant oro uosto nustatyto kilogramų limito…

Beje, nei Rygos, nei Lisabonos oro uoste niekas pažymėjimo, jog esi skiepytas nuo kovido ar juo persirgęs, mūsų neprašė, kaukių irgi niekur dėvėti nereikėjo, nors vienas kitas turistas jas vis dar dėvėjo net lauke esant 25 laipsnių karščiui.

Tuo metu Portugalijoje iki šiol kauklės privalomos viešajame transporte ir medicinos įstaigose.

Palmiros Mart nuotr.